Ak, kiek gerų dalykų gali nutikti, kai netingi pasinaudoti pasitaikiusiomis progomis! O aš visuomet sakau, kad gerais dalykais reikia dalintis, tad šiandien labai trumpai noriu papasakoti apie praėjusios savaitės malonų atradimą – “Pasiganymus lamų slėnyje”. “Lamų slėnis” – bene vienintelis…
Kai per vieną savaitę sugebi nuskristi iš Lietuvos į Milaną, porai dienų užsukti pasidžiaugti šiluma į Siciliją, pakeliui pasigrožėti Šiaurės Italijos ežerais, pravažiuoji nemažą dalį Šveicarijos vaizdingais maršrutais, porą dienų praleidi Alpių kurorte, vieną dieną nuvažiuoji į fantastiškus terminius baseinus…
Buongiorno! Iš virtuvės sklinda šviežių bandelių ir varškės pyrago kvapas, ant stalo garuoja cappuccino puodelis, viešbutuko šeimininkė maloniai siūlo šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinę, visi aplinkui šypsosi ir rūpinasi, ar gerai išsimiegojau, ar nieko netrūksta. Ne, man tikrai nieko netrūksta!…
Kartais pagalvoju, kaip smarkiai gyvenamoji vieta gali įtakoti žmogaus įpročius. Būdama Lietuvoje niekada nesistengiu atsikelti kuo anksčiau vien tam, kad išeičiau valandai į lauką pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, pafotografuoti storai apsnigtų eglių, prieš darbą pasidžiaugti gražia diena. Tuo tarpu žiemodama…
Spėkite, kas ta laimingoji, kuri gali sau leisti per vieną laisvadienį paslidinėti tiek Šveicarijoje, tiek Austrijoje? 😉 Mhm, tikriausiai Jūs teisūs! Nenoriu smarkiai girtis, bet koooookioj fantastiškoj vietoj šią žiemą gyvenu! 😀 Iš pradžių galvojau :”Na ok, gražu čia. Tai…
Įdomiai kartais aplinkybės susiklosto. Atsikrausčiusi į Davos taip laukiau, kada gausiu patvirtintą leidimą dirbti Šveicarijoje, taip laukiau, kada nusipirksiu sezoninį skipasą naujai žiemos žaidimų aikštelei, o reikalai pasisuko taip, kad vos dviems savaitėms prabėgus norėjau dingti iš ten kuo greičiau.…
6:05 ryto. Truputis prieš žadintuvą. Pabundu nuo galingai besiritančios sniego lavinos garso ir drebančių savo buto langų. Darbe sako, kad priprasiu. Gal jie ir teisūs. Panašu, kad čia, kalnų aukštybėse, sniego lavinos labai dažnas reiškinys. Dar sako, kad mūsų kaime…
Kai sekmadienio rytą eini į kalnus pasivaikčioti, privalai palikti ausinuką namie! Tik tuomet, būnant visa supančioje ramybėje išgirsti, kaip tyliai girgžda šviežias sniegas po kojomis, kaip šlaitu čiurlena šaltinis, kaip aidi šuns lojimas kažkur tolumoje, kaip gaudžia slėnyje bažnyčių varpai,…
– Na, kaip gi tu šiandien?… – vos man pasirodžius darbe, klausia kolegos. – Puikiai! Išeinu iš darbo! – Tai visgi apsisprendei?… – Apsisprendžiau. Oooo taip… 😀 Kai gruodžio 30-osios naktį, po darbo, šnekėdama virtuvėje su savo kambariokais ( gyvenu…
Kai pramerkiau akis, lėktuvo sparnai jau rėžė storus, atrodo niekada nesibaigsiančius debesų patalus. Ausis užgulė puikiai pažįstamas spaudimas, buvo aiškiau nei aišku – laikas nubusti, leidžiamės. “Ladies and Gentlemen! Welcome to Zurich!” Ciuricho oro uostas pasirodė jau visai neblogai pažįstamas. Funikulieriumi ir…
O štai ji ir pasibaigė… Žinau, niekas tuo per daug nesidžiaugia, bet jeigu tikitės, kad dalinsiuosi visuotiniu liūdesiu, tai nuvilsiu, nes iš manęs šito tikrai nesulauksite. Mano playlist’e neskamba joks Summertime sadness, tad neskleisiu jo ir čia. Priešingai, turėdama…
