Pradėję planuoti atostogas Fidžyje, gan greitai nutarėme, kad visi tie fancy-pancy resort’ai su viskas įskaičiuota – ne mums. Paieškoję ilgiau radome, kad per AirBnb galima užsisakyti namelį pas vietinius (tik, kaip rašiau pirmoje šio pasakojimo dalyje, svarbu pasižiūrėti, ar ten galima patekti paprastu keltu – jie stoja ne visose salose). Nameliai šiek tiek skiriasi, vieni atrodo visiškai primityvūs, kiti šiek tiek geresni, bet esmė visur tas pati. Apsistoji pas vietinius gyventojus, nesitiki jokios prabangos, gyveni kartu su šeima, jie tau gamina, tavimi rūpinasi, su tavimi bendrauja, pramogų suorganizuoja.

Mūsų pirmoji lankoma sala – Matacawalevu. Plaukiant iš Nadi su Yasawa Flyer užtrukome 4 valandas. Dar namie būnant ir renkant informaciją perskaičiau, kad norint plaukti Yasawa Flyer, būtina iš anksto užsisakyti nakvynę. Tada dar pagalvojau, na negi tikrai taip jau ims ir nepriims į laivą? Negi tikrai negalima išlipti saloje, praeiti pagrindine gatve ir kur nors rasti kambarį? Na tai dabar galiu patvirtinti, kad tikrai negalima. Yasawa Flyer turi daug skirtingų stotelių salose, tačiau nė viena tų salų neturi normalių prieplaukų. Keltas sustoja jūroje, o ten jau suplaukia mažos valtys ir susirenka savo atostogautojus pagal sąrašą. Taip pat ten nėra tokio dalyko kaip “praeiti gatve”. Ten nėra gatvių. Nėra mašinų. Salose yra pavieniai kaimai, ir žmonės tarp jų keliauja jūra.

Matacawalevu saloje yra du kaimai: Bay of Plenty ir Vuake. Mes apsistojome Vuake, ir nuotraukoje apačioje matote, kokio dydžio tas kaimas. Realiai tai kaimas, susidedantis iš keturių namelių, skirtų turistams, ir vienas skirtas Rosos šeimai.

Rosa – namų šeimininkė, geru, globojančiu žvilgsniu besirūpinanti savo svečiais. Mums tik atvykus ji pasitiko šiltu pasisveikinimu: “Bula! Welcome home!” (liet. “Sveiki atvykę namo”). Tas jų “welcome home” tai, kaip supratau, visiems Fidži gyventojams labai įprastas. Jiems Fidži yra namai, turistus jie gerbia ir jų laukia, o atvykusius pasitinka šiltu “sveiki atvykę namo”.

Be mūsų, Vuake buvo apsistojusi jauna švedų šeima su dviem mažais vaikais, tai mes visi kartu prie vieno stalo valgydavom, vakare stalo žaidimus žaisdavom. Buvo gražu žiūrėti, kaip jų baltapūkiai mažyliai su vietiniais vaikais žaidžia, nekalbėdami ta pačia kalba, bet nematydami tame problemos. Žavėjo ir tėvų lengvas požiūris į keliones: tėtis buvo tėvystės atostogose, o mama, keisdama darbą, į tarpą pasiėmė kelis mėnesius laisvus, tai praktiškai su rankiniu bagažu ir dviem mažais vaikais išsiruošė į trijų mėnesių kelionę aplink pasaulį, su sustojimais Pietryčių Azijoje, Naujoje Zelandijoje, Fidžyje, toliau planavo į Pietų Ameriką. Ta prasme – man su mažu vaiku važiuoti į kitą miestą savaitgaliui vien tik su rankiniu bagažu atrodytų iššūkis, o jie sau trims mėnesiams aplink pasaulį. 🙂



Vuake kaimas mažas, čia nėra parduotuvių, restoranų. Jau iš anksto žinojome, kad atvykus šalia nakvynės teks papildomai sumokėti už maistą. Rosos namuose jis buvo $55/ asmeniu parai, o į tai buvo įskaičiuoti pusryčiai, pietūs, vakarienė, geriamas vanduo valgio metu. Kaina pasirodė nedidelė, ypač įvertinus, kad viską jiems juk reikia atsigabenti valtimi iš pagrindinės salos.
Airbnb aprašyme buvo parašyta, kad jie pritaikys meniu bet kokiai dietai. Kai atvykus paklausė, ar viską valgome ir aš pradėjau vardinti ko nevalgau (tuo metu nevalgiau mėsos, netoleravau gliuteno, pieno produktų ir kiaušinių), ji nutilo kokiai minutei mąstydama, ką čia man gamins… Bet, kai pasakiau, kad valgau žuvį, jūros gėrybes, daržoves, ryžius, Rosos veide įskaičiau palengvėjimą, kad alkana neliksiu… 🙂 Tuo tarpu aš buvau sau pažadėjusi, kad būsiu atvirų pažiūrų ir valgysiu viską, kas paduota.
Po pirmoji patiekalo, kai gavau kepto tuno iš skardinės su keptais kopūstais ir šviežiais ananasais, galvojau, jog man tikrai teks sukaupti jėgas, kad priimčiau naujus skonius (nebuvo blogai, tik labai jau neįprasta kombinacija), tačiau visi kiti patiekalai buvo labai skanūs! Daug šviežios žuvies (ką tik iš vandenyno), daug egzotiškų daržovių (ne visada žinojau ką valgau). Dar buvau pagalvojus, kad nieko tokio, jei koks kilogramas ir nukris per atostogas, tai tikrai nenukrito. Buvo taip skanu, kad po kelis kartus pakartoti įsidėdavau. 😀
Paskutinė vakarienė labiausiai įsiminė, tai noriu papasakoti plačiau. Lovo – tradicinis maisto gaminimo būdas, per šimtmečius įsitvirtinęs Fidži kultūroje. Dažniausiai lovo gaminamas specialiomis progomis – per gimtadienius, vestuves, kitas šventes, o šį kartą – atsisveikinant su savo svečiais.
Gaminimo esmė – maistas kepamas po žeme, pasitelkiant karštų akmenų ir garų pagalbą. Iš pradžių iškasama duobė, kurioje vyks maisto gaminimas. Duobės dugnas išklojamas akmenimis, o ant jų sukuriamas laužas, kuris kūrenasi tol, kol akmenys iš karščio paraudonuoja. Kol ugnis kūrenasi, ruošiamas maistas: į bananų lapus (arba aliuminio foliją) vyniojama žuvis, mėsa (dažnai marinuota kokosų kreme su žolelėmis), daržovės (batatai, duonvaisiai, kasava, kitos šakninės daržovės). Kai laužas baigia kūrentis, o akmenys gerai įkaitę, ant jų dedamas maistas. Visa tai apklojama bananų lapais, užpilama žeme ir paliekama kepti kokias 2-4 valandas. Per tą laiką viskas puikiai išsitroškina savose sultyse ir garuose, belieka išsikasti, išsivynioti iš bananų lapų ir valgyti. Labai skanu!



Paprastai į procesą įtraukiama visa šeima: vyrai kasa duobę, dėlioja akmenis, kuria ugnį, moterys ruošia maistą. Galų gale visi kartu valgo, įskaičiuojant ir svečius (šiuo atveju mus 🙂 )

Saloje telefono ryšys labai silpnas, tad nėra interneto. Nėra bankomatų, tai grynaisiais svarbu pasirūpinti dar būnant Nadi. Elektra irgi ribota, generatorius įjungiamas tik vakarais nuo 18:30 iki 21 valandos. Nori nenori atostogos gavosi be ekranų, bet tai ir gerai! Užtenka, kad namie telefonai prie rankų priaugę. 🙂 Šilto vandens taip pat nėra, dušas tik šaltas. Iš pradžių nerimavau, kaip čia tokiose pusiau laukinėse atostogose jausiuosi, bet galiu patvirtinti, kad puikiai. Galų gale viskas juk priklauso nuo nusiteikimo. 🙂



Vuake kaimas įsikūręs ramioje salos įlankoje, smarkiai įtakojamoje potvynių ir atoslūgių. Vanduo du kartus per parą atsitraukia į jūrą ir grįžta atgal. Paplūdimys šalia kaimo nebuvo tinkamas maudynėms, dėl to šeimininkai pasiūlė kelių valandų išvyką į nuostabią žydrą lagūną, esančią vienoje iš gretimų salų.
Į lagūną mus nuplukdė Rosos sūnus ir paliko dviem valandom. Išlipusi iš valties pagalvojau, kad esu pačiame tikriausiame tropikų rojuje, tokiame, kur išlikimo realybės šou filmuoja. Vanduo neįtikėtinai skaidrus, šiltas, apie kojas sukasi būriai margaspalvių žuvyčių, smėlis baltas, smulkus, pakrantėje linguoja palmių giraitė, o geriausia dalis – mes ten visiškai vieni.



Dar pramogų sąraše buvo siūlomi pasiplaukiojimai baidarėmis, žygis į kalno viršūnę, paviršinis nardymas su vamzdeliais, moliuskų rinkimas, žvejyba, pintinių pynimas iš lapų, didesnio kaimo lankymas. Mes žinojome, kad visi šie dalykai mūsų laukia kitose salose, tad čia leidome sau tiesiog ilsėtis ir nieko neveikti.
Matacawalevu saloje praleidome 2 naktis, kurios buvo puiki įžanga į mūsų lėtas atostogas. Taip pat neblogas pasiruošimas sekančiai salai, kuri pasirodė dar atokesnė, dar egzotiškesnė ir autentiškesnė. Bet apie kitą salą tebūnie kitame įraše. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
