– Kur?.. Į Fidži?… Hmmm…. Jūs nepanašūs į tipinius Fidži atostogautojus… – truputį nesupratusi mūsų pasirinkimo kilnojo antakius australė draugė.
Paklausus, kas, jos manymu, yra tipinis Fidži atostogautojas, ji atsargiai rinkdama žodžius vardino medaus mėnesį leidžiančias poreles, šeimas su vaikais (pridėdama, kad viešbučiuose yra angliškai kalbančios auklės, užimančios vaikus, kol tėveliai ilsisi), dar pensininkai, kurie tik prie baseino guli. Paprastai į Fidži skrenda tie, kurie ieško viskas įskaičiuota poilsio prabangiuose viešbučiuose, kai tuo tarpu mes… Mes nepapuolame nė į vieną iš šių kategorijų. 🙂 Mūsų draugė kraipė galvą, svarstydama, ar mums ten patiks, tačiau mes užsispyrėme rasti alternatyvų atostogų būdą šiame tropikų rojuje, o kas ieško, tas randa, ar ne? 😉
Beje, kas tiksliai nežino, – Fidži – salų šalis Ramiajame vandenyne, kažkur tarp Naujosios Zelandijos ir Havajų. Šalį sudaro 333 salos, iš kurių apie 110 yra apgyvendintos. Šalis turi apie 930 000 gyventojų, kurių didžioji dauguma gyvena pagrindinėse dviejose salose: Viti Levu ir Vanua Levu. Šalies sostinė – Suva, nors keliautojai kur kas geriau žino Nadi. (Nadi mieste yra tarptautinis oro uostas ir laivų uostai, keliantys turistus į mažesnes salas.)
Fidži turi tris valstybines kalbas: anglų (buvusios britų kolonijos įtaka), hindu (britai kadaise čia atvežė daug indų darbams, kurie neuždirbo pakankamai pinigų, kad grįžtų atgal į Indiją, taip ir pasiliko) bei fidžių (vietinių salų gyventojų tradicinė kalba).
Vietiniai pinigai – Fidži doleriai (FJD), kurių atskridus galima išsiimti iš bankomato (tik siūlyčiau turėti daugiau nei 1 banko kortelę. Iš mūsų turėtų 4 kortelių bankomatas tik vieną priėmė).

Atskridus į Fidži, dažniausiai keliautojai arba lieka pagrindinėje saloje, arba renkasi vieną iš mažesnių salų, kurios neretai tokio dydžio, jog ten tik vienas viešbutis telpa. Renkantis atostogų vietą labai svarbu iš karto pasidomėti, kaip iki jos nusigauti. Juk nesinorėtų užsirezervuoti viešbučio, o paskui išsiaiškinti, kad jis pasiekiamas tik privačiu lėktuvu arba vandens taksi (na, nebent piniginė neriboja, tai žinoma, kodėl gi ne 🙂 ) Mes nakvynių ieškojome per AirBnb, ir tikrai buvo keletas vietų, kur jau norėjome užsisakyti, bet laiku susižiūrėjome, kad keltas ten neplaukia. Tai mano patarimas šioje vietoje būtų paprastas – išsiaiškinti, kur keltai plaukia ir kuriose salose stoja, o tada jau ieškoti ten nakvynių. 😉


Keltai. Kaip minėjau, Fidži sudaro 333 salos, tai mums iš karto atrodė, kad likti pagrindinėje Viti Levu saloje visoms atostogoms – nesąmonė. Galimų krypčių yra nemažai, bet mes pasirinkome Yasawa salas, išsidėsčiusias Ramiajame vandenyne, vakarinėje Viti Levu pusėje. Yasawa salyną sudaro 20 vulkaninės kilmės salų, iš kurių 10-12 yra apgyvendintos (kai kuriose tėra vienas viešbutis, vietiniai ten negyvena). Pasiekti šias salas yra du būdai (neskaitant privačių lėktuvų): Yasawa Flyer ir Seabus. Iki pat paskutinės minutės dvejojome, kas geriau, ir iki šiol negaliu objektyviai palyginti, nes pasirinkome tik vieną – Yasawa Flyer. Pagal tai, ką radau internete, susidariau nuomonę, kad abu turi savų pliusų ir minusų:
Yasawa Flyer. Užsisakius bilietą bent iš vakaro, ryte iš Nadi viešbučio nemokamai paima autobusas ir nuveža į laivų uostą, esantį šiek tiek už miesto. (Mes paprašėme savo viešbučio registratūroje, tai jie paskambino ir viską už mus suorganizavo). Keltas nemažas, viduje vėsina kondicionierius, tačiau galima išeiti ir į lauką ant denio pasišildyti. Yra galimybė pirkti bilietą nuo 5 iki 15 dienų, ir tarp salų keliauti neribotai. Vienintelis niuansas – į laivą priims tik tada, jei turėsite užsisakę nakvynę vienoje iš salų. Keltas nepigus (Užsisakyti galima čia), gan lėtas (daug stotelių pakeliui), grynai turistų pervežimui skirtas. Yasawa Flyer Port Denarau uostą palieka 8:45 ryte, o galutinę stotelę pasiekia 17:45 vakarop. Taip pat ir iš kitos pusės: išplaukia ryte, pakeliui susirenka visus turistus iš salų, į pagrindinį uostą grįžta popiet ( taip gaunasi tik vienas keltas per dieną į vieną pusę).
Seabus – labiau vietiniams skirtas keltas. Kur kas mažesnis (dėl to labiau siūbuoja jūroje. Aktualu tiems, ką paprastai kamuoja jūrligė). Greitesnis nei Yasawa Flyer (mažiau stotelių, nestoja turistų kurortuose). Sako, kad ir pigesnis.
Priežastys, dėl kurių pasirinkome Yasawa Flyer: uostas kur kas arčiau, Pervežimas iki jo nemokamas (į Seabus būtų tekę patiems beveik valandą su taksi važiuoti, kas prisideda prie bendros kelionės kainos), taip pat man gan svarbus argumentas buvo, kad laivas didesnis ir stabilesnis (aš esu iš tų, kur tikimybė praleisti tris valandas persisvėrus per bortą nemaža, tai, jei galiu to išvengti, tikrai pasistengsiu taip ir padaryti :))


Abu keltai išvyksta anksti ryte, tai atskridus į Nadi popiet, nori nenori pirmą naktį tenka praleisti ten. Nakvynės pasirinkimas ten didelis, kiekvienam pagal kišenę, ir mūsiškis pasirinkimas buvo neblogas, bet tikrai ne toks, kur norėtųsi praleisti visas atostogas. Svarbiausia, gavome kur išsimiegoti, iš bankomato išsiimti pinigų, nusipirkti geriamo vandens ir užkandžių ateinančiai savaitei (buvome įspėti, kad salų kaimuose nėra parduotuvių) bei nupirkti kavos šaknį, kurią turėjome nuvežti ir įteikti vienos salos kaimo Vyriausiajam (apie patirtį ten papasakosiu kitame įraše).


Kas ta kava ir ką su ja daro? Kava (kirtis ant pirmos ilgos a) – ceremoninis gėrimas, populiarus Ramiojo vandenyno salose, gaminamas iš kavos augalo. Kavą gamina iš džiovintos ir sutrintos šaknies miltelių, kuriuos maišo su vandeniu ir geria. Pačiai paragauti neteko, tačiau sako, šis gėrimas kartoko skonio, turi lengvą svaiginantį poveikį.
Kavos miltelių galima nusipirkti paprasčiausioje maisto parduotuvėje, tačiau vietiniai leido suprasti, kad toji, dailiai supakuota į dėžutes, turistams skirta. Tikroji kava gaminama iš šaknies, o kur jos gauti… tik vietiniai žino. Mes savo Airbnb aprašyme buvome skaitę, kad atvykdami į kaimą turime atvežti šaknį dovanų, na tai, ką, kol esame Nadi, einame jos ieškoti. 🙂
Paieškas pradėjome savo viešbučio registratūroje, paklausus, gal žino, kur mums tą šaknį rasti. Registratorė supratingai palinksėjo galvą, kad žinoma, reikia šaknį nuvežti į kaimą, jei žadame ten apsistoti. Tokios tradicijos! Iškvietė ji mums taksistą, kuris pažadėjo nuvežti į tašką. Taksistas labai apsidžiaugė savo kelionės tikslu ir visą kelią mums šnekėjo:
– Labai gerai, kad vešite kavą į kaimą. Taip jus priims į bendruomenę kaip savus. Tokios tradicijos, tai didelis pagarbos ženklas. Labai gerai. Aš pats mėgstu kavą. Kas vakarą geriu. Aš nuvešiu jus į gerą vietą, kur vietiniai perka. Labai gera kava ten. Aš galiu už jus nupirkti, nes jus, baltus, garantuotai apgaus. Aš ten nuolat lankausi, mane pažįsta. Kiek norite išleisti? 80 dolerių?
–Na, mes galvojome apie $30-40…
-Kava brangi. Už $80 jau gali neblogą nupirkti. Registratūroje man paskambino, nes žino, kad aš nuvešiu jus į gerą vietą. Labai mėgstu kavą. Kiek sakėt? $80?
-Ne, labiau link $30.
-Hmm, $30. Žinokit $50 jau visai neblogai būtų. Taip, $50. $50, gerai?
-Kad gal ne, už $30.
-Na taip, už $40 jau gausit kažką, aš jums nupirksiu.
Atvažiuojam į tašką, grupelė vyrų lauke pavėsyje sėdi, alų geria. Mūsų vairuotojas bando paskutinį kartą:
– Tai jūs patys eisit ar man nupirkti?
-Galiu aš pats, – lipdamas iš mašinos sako mano draugas.
Vienas vyras jį nusiveda į užrakintą garažą – parduotuvę, aš lieku mašinoje laukti. Jausmas lyg ką nors nelegalaus darytume. Po minutėlės išeina, rankoje nešinas į laikraštį susuktą šaknį. Vairuotojas visą kelią atgal tyli, lyg būtų nusivylęs, kad jam nieko nenuskilo. Tuo tarpu mums panašu, kad esame pasiruošę palikti Nadi ir traukti į mažiau turistų lankomas vietas. Kaip mums sekėsi tose mažose salose, papasakosiu kituose įrašuose. 🙂

***
Bučkiai ir linkėjimai
