• 8 karantino savaitės

    Tai turėjo trukti dvi savaites. Tada vyriausybė pridėjo dar truputį… Tada dar truputį… Praėjo beveik 8 savaitės kaip esame karantine, o ir galo nelabai matyti.

    Dabar atrodo ironiška, kaip Australija didžiavosi, kad pas mus nėra Covid-19, kaip mes gyvenome normalų gyvenimą beveik metus laiko, laisvai lankėmės kavinėse, baruose ir restoranuose, savaitgaliais vėl atsidarė mugės, renginiai, duris atvėrė kino teatrai ir meno erdvės, kaip mes keliavome po šalį, vasarą stovyklavome, leidome laiką su draugais, rengėme vakarėlius, dalinomės maistu lyg pandemijos nebūtų, ir net kaukės, nukištos į stalčius, apie tai nebepriminė. Tuo tarpu kitur žmonės karantine sėdėjo, sirgo, ir nemaža dalis artimuosius laidojo…Ir kai didelė dalis pasaulio iš to daugiau mažiau išsikrapštė –  Covid su savo Delta atmaina į Australiją atėjo. Ir dabar, kai vakarų šalyse žmonėms skiepai laisvai prieinami – mes vis dar jų laukiame. O kol laukiame, tol karantine sėdime. Šiuo metu karantinas oficialiai paskelbtas iki rugpjūčio galo, tačiau užsikrėtusiųjų atvejai stabiliai auga, ir nė iš tolo nepanašu, kad už 10 dienų jis baigsis.

    Toks jausmas, lyg gyventume 2020-uosius iš naujo. Skirtumas tas, kad pernai per karantiną labai daug dirbau, ir nebuvo man kada nė atsikvėpti (vis nerimavau, kad gal jau paskutinis darbas, gal jau daugiau nebebus, ėmiau tiek darbų, kiek tik siūlė, o jie kaip nesibaigė, taip nesibaigė), tai šiemet praktiškai nedirbu. Ką veikiu? Apie tai šiandien ir pasakoju.

    Darbai: Vos prasidėjus karantinui, praktiškai visi mano darbai  buvo atšaukti. Nors gal ne atšaukti, o tiesiog atidėti. Tik tai, kas atrodė atidėta dviems savaitėms, užsitęsė į aštuonias, ir galo kol kas nematyti. Per visą tą laikotarpį teturėjau vos kelias fotosesijas, kuomet išėjau iš namų. Vienos neatsisakiau, nes ji buvo labai populiariame Bondi restorane, visai kaimynystėje, praktiškai už kampo.

    Antra – fotografavau fantastiškoje skrybėlių dizainerės studijoje. Čia jau teko iki centro nuvažiuoti, tačiau ne kasdien pasitaiko proga dirbti su tokiais klientais kaip Volkswagen (ta dizainerė vairuoja Volkswagen, tai ne tik studijoje, bet ir automobilyje ją fotografavau. Džiaugiausi, kad viskas vyko dar prieš sugriežtinant karantino taisykles, nes dabar su svetimu žmogumi net viename automobilyje negali būti.) Nuotraukų publikuotų kol kas niekur nėra, tai negaliu parodyti, bet labai laukiu, kada pamatysiu su straipsniu (iš videografų komandos girdėjau, kad lyg žada rugsėjo mėnesį). 

    Paskutinės dvi buvo tokios trumputės: meksikietiškų paplotėlių (tacos) pop-up ir spurginė, kurią atidarė pasaulinio lygio konditerijos meistras (netikėtas karjeros posūkis – anksčiau desertus kūrė Hilton viešbučiams ir aukšto lygio restoranams, o dabar nutarė būti pats sau šefas – su vaikinu atidarė savo kavinę).

    Ak, laukiu nesulaukiu, kada vėl galėsiu grįžti į darbus pilnu tempu!

    Atšauktos kelionės: Netikėtas karantinas smarkiai sugadino ir atostogų planus. Birželio mėnesį buvome su draugu užsirezervavę nuostabiai jaukų kotedžą Viktorijos valstijoje, Didžiojo vandenyno kelio (angl. The Great Ocean Road) pakrantėje. Taip laukiau, taip įsivaizdavau, kaip vakare supsiuosi ant kėdės priešais spragsintį židinį, panirsiu į kvepiančią putų vonią (namie neturim vonios, tik dušo kabiną, tai išskirtinai vertinu šį malonumą 😀 ), o ryte pabusiu už 100 metrų ošiant vandenynui ir su puodeliu kavos tipensiu pasakyti labas rytas tekančiai saulei. 

    Tai birželį Viktorijos valstija buvo karantine, neskridau ten, perkėlėme rezervaciją į liepą. Liepą karantinas atėjo ir į NSW, tad kelionę atšaukėme visai. 🙁

    Rugpjūtį planavome dviejų savaičių atostogas, kurias turėjome praleisti keliaudami po egzotiškąsias aborigenų žemes šalies šiaurėje ( Northern Territory) ir nuvažiuoti kokius 4000 km per Australijos mažai apgyvendintas platybes. Kaip jau turbūt supratote, atostogų nebuvo.

    Rugsėjui taip pat turėjome užsirezervavę savaitgalio išvyką – ruošėmės apsistoti privačiame vynuogyne Yarra Valley, vakar atšaukiau ir tai. Nors oficialiai karantinas turėtų baigtis mėnesio pabaigoje, kol kas šviesos šiame koronos tunelyje nelabai matyti. Belieka įkvėpti, iškvėpti ir laukti, kada galėsiu vėl leistis į kelią, kad ir kuria kryptimi jis bevingiuotų. 

    Blog’as: Kad jau prabilau apie keliones, ar skaitėte paskutinį mano įrašą apie kalnų regioną Viktorijoje? Kaip norėčiau tą savaitgalį pakartoti!

    Skaitiniai: Per pastarąsias karantino savaites perskaičiau tris knygas, ir visos savaip patiko. Pirmoji – Ajanos Hirsi biografinė knyga “Bedievė” supažindino iš arčiau su islamo religija, ir nupiešė ryškų moters paveikslą radikalioje musulmonų aplinkoje. Teisybės dėlei pasakysiu, knygą pradėjau skaityti nusiteikusi truputį skeptiškai, iš pirmų kelių puslapių susidariau vaizdą, kad bus didelis purvo pylimas ant religijos ir jos žmonių, tačiau vėliau skaičiau ir vietomis šiurpau, pykau, stebėjausi, gailėjau jaunų merginų ir beteisių moterų, tuo pačiu dėkodama gyvenimui, kad gimiau civilizuotoje šalyje, ir apie visas tas baisybes tik knygose skaitau, kai tuo tarpu milijonai mergaičių, moterų ir merginų su visais baisumais kasdien gyvena. Nelengva, bet stiprų įspūdį palikusi knyga.

    Antroji – lengva ir smagiai perskaityta Vaivos Rykštaitės “Lizos butas”. Paėmiau ją į rankas, kai norėjosi lengvos istorijos, – tą ir gavau. Gavau šmaikštų pasakojimą apie Gintarę, jos mamą ir vis besikeičiančius Gintarės tėčius. Pasakojimas apie vaikystę 90-taisiais ir paauglystę ankstyvais 2000-taisiais pasirodė toks tikras, lyg pati iš šono būčiau stebėjusi. Nors užaugau ne Kaune, tačiau nesunkiai būčiau patikėjusi, kad su Gintare kieme žaidėme tuos pačius žaidimus, kartu valgėme karštus sumuštinius iš mikrobangės, ir mamos vakarop šaukdavo pro daugiabučio langą: “-Vaaaalgyyyyt!”. Tiesa, mano mama nebuvo didelė mėgėja per langus šaukti, bet visos kitos kiemo mamos tikrai taip darė.

    Trečioji – vėl lengvas romanas Marian Keyes “Suši pradinukams”. Sakyčiau, viena iš tų knygų, kur greitai perskaitei, padėjai į šoną ir vėliau nebeprisiminei. Į savo rekomenduojamų knygų sąrašą galbūt neįtraukčiau, tačiau šiuo metu neturiu ūpo skaityti emociškai sunkių knygų, tai “Suši pradinukams” pastarųjų dienų nuotaikoms tiko. Kasdienio nerimo dėl pasaulyje vykstančių dalykų ir taip užtektinai, tai bent knygomis savęs neapkraunu.

    Filmas: Filmų žiūrim kažkaip mažai, bet prieš atostogas (tas, kurias vėliau atšaukėme) aš  daugiau domėjausi australų aborigenų gyvenimu, tai vienas filmas šia tematika Netflix’e patiko. Satelitte Boy. Tai istorija apie dviejų berniukų kelionę per atšiaurų kraštą, siekiant išsaugoti savo namus. Filmas ne komercinis,  lėtas, veiksmo nedaug, bet užtat daug meilės savo žemei, savo tradicijoms ir daug australiškos gamtos. 

    Netflix: Prieš kurį laiką perskaityta Ken Kesey “Skrydis virš gegutės lizdo” paliko galvoje netikėtą sąmyšį, iš karto puoliau ieškoti, ar nėra pastatyto filmo. Senas filmas yra (pažiūrėsiu kada), naujo neradau, tačiau Netflix’e yra serialas, įkvėptas vienos pagrindinių knygos veikėjų, seselės Ratched. Serialo tėra vienas sezonas, ir su knyga panašumų išties mažai, tačiau neabejotinai įtraukė (net jei vietomis turėjau nusukti akis į šoną…)

    Na, o visos dienos minčių nustūmimui į šoną, peržiūrėjome 5 Netflix’e esančius “Superstore” sezonus. Ar negaila laiko? Ne, šiuo metu jo į valias. 😀 

    Naujas hobis: Na, kada gi geresnis laikas atrasti naujus pomėgius nei karantinas? 😀 2020-taisiais per karantiną be pertraukų dirbau, tai truputį pavydėjau visiems tiems, kas užsiima naujomis veiklomis. Šiemet, kai mano pačios situacija visai kita, nori nenori imi ieškoti, ką veikti. Ir štai, vienas iš naujų hobių – riedučiai! 🙂 Tiesa, užsisakydama šiuos gražuolius internetu neabejojau, kad bus lengva, juk tiek metų vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje ant riedučių praleista, bet realybė pasirodė kitokia. 😀 Na ko jau ko, bet tikrai nesitikėjau, kad bijosiu kristi ir kaulus susilaužyti. Matyt, amžius ir skaudi patirtis daro savo. Bet nepasiduodu, užsisakiau šalia ir apsaugas bent jau pradžiai. Laukiu, kol atkeliaus, bus drąsiau mokytis. 🙂

    Karantino iššūkis: Be naujų pomėgių karantiną matau kaip galimybę ir seniems, nebaigtiems projektams pabaigti. Sąraše turiu keletą tokių didesnių, tačiau pradėjau nuo seniausio – vairuotojų teisių. Neišsiplečiant per daug į detales – aš iki šiol nevairuoju. Arčiausiai teisių buvau priartėjusi prieš beveik 5 metus, kai Lietuvoje išsilaikiau mokyklinį teorijos egzaminą, mokyklinį vairavimo egzaminą, tada teoriją “Regitroje”, vieną kartą laikiau vairavimą ir aikštelėje parkuodama iš streso susimoviau. Tikėjausi rasti vietos ir bandyti kitą savaitę (buvo ketvirtadienis), bet šeštadienį gavau vizą, o pirmadienį jau sėdėjau lėktuve pakeliui į Australiją. Tada tikrai tikėjau, kad grįšiu po 5 mėnesių ir tas teises išsilaikysiu, tačiau rugsėjį bus 5 metai kaip aš čia… Ir vis dar nevairuoju. Tai štai, kur buvus, kur nebuvus, traukiu šitą reikalą į dienos šviesą ir vėl. Pirmas etapas – teorijos egzaminas. Kol kas sprendžiu internete testus, atrodo lengva, bet reikėtų nors kartą ir knygutę perskaityti. Bandysiu registruotis teorijos testui rugsėjį, tai gal terminui į užpakalį spiriant greičiau reikalai vyks. 🙂

    2 valandos lauke: Čia vieta geriausiam, labiausiai džiuginančiam dalykui šiuo keistu metu – kasdien primenu sau, kokia dėkinga ir laiminga esu, ir kokioje fantastiškoje vietoje gyvenu. Dar prieš atvykdama į Australiją svajojau gyventi šalia vandenyno, tačiau dabar, kai nuo namų galiu nutolti tik 5km, nepaprastai vertinu ir tą paplūdimį šalia, ir uolėtą pakrantę, ir ja vingiuojantį taką, ir savo kasdieninius pasivaikščiojimus. Kartais būna, kad tik rytais ateiname į paplūdimį su kavos puodeliais pradėti dieną, kartais išeinu viena ilgam popietiniam pasivaikščiojimui (oficialiai leidžiamos 2 valandos sportui lauke), kartais pakrante bėgioju ar riedučiais važinėju, o vakare prieš miegą, nesvarbu kaip vėlu bebūtų, visada su draugu ratą aplink rajoną apsukame. Labai tikėtina, kad visą gyvenimą čia negyvensiu, tačiau, kol gyvenu, džiaugiuosi ir be galo vertinu.

    Karantino mini tradicijos: Visi žinome, kad karantine lengva pamesti dienų skaičių, ir nesunku susipainioti, kur antradienis, o kur jau šeštadienis. Ypač, jei nedirbi. Kad savaitės bėgyje būtų ko laukti, susikūrėme keletą savaitės mini tradicijų: 

    • Kartą per savaitę (dažniausiai vidury savaitės) vakare kieme kuriame laužą. Kartais šalia laužo atsikemšame vyno butelį (turiu vyno prenumeratą, kas keletą mėnesių gaunu dėžę puikių vynų iš skirtingų Australijos vyno regionų), kartais tik su arbatos puodeliu. Bet kokiu atveju, laužavietėje besikūrenantis laužas ir vakaras lauke visada suteikia iliuziją lyg būtų savaitgalis, lyg atostogautume, lyg būtume kur nors kempinge, gamtoje, o ne milijoniniame mieste vidury savaitės.
    • Picų penktadienis. Penktadieniais mes kepame picą. Visada. Picų penktadienius pradėjome rengti dar pernai karantino metu, bet šią savaitės tradiciją tęsiame iki šiol. Penktadienio vakarais, po darbų, pas mus namie kvepia pica, o vėliau kuris nors stalas būna nuklojamas stalo žaidimais. Ir niekam nekyla klausimų, ką veiksime penktadienį, nes visi žinome – kepsime picas ir žaisime stalo žaidimus.
    • Šeštadieniais (nors kartais sukeičiame su sekmadieniu) prieš saulėlydį einame prie namų, ant uolų, stebėti banginių. Banginių migracijos sezonas jau į pabaigą, tačiau dar pūkštelį į vandenyną vienas kitas. Be banginių kartais matome delfinų, ruonių. O kartais nieko nematome, tik vakarėjantį dangų ir bekraštį vandenyną prieš akis. 
    • Sekmadieniais (nors kartais sukeičiame su šeštadieniu) pas mus namie jungtinė vakarienė “Pasaulio virtuvė”. Visi kartu gaminame pasirinktos šalies patiekalus, ir iškart nutariame, ką gaminsime kitą savaitę. Buvo indų, buvo japonų, buvo Tailando, buvo meksikiečių, šį savaitgalį laukia vietnamiečių virtuvė.

    Maži dalykai, bet, bėgant eilinei savaitei namie, yra, ko laukti. 🙂

    Laikas virtuvėje. Čia man buvo pačiai netikėtas atradimas, bet per karantiną iš naujo atradau džiaugsmą gaminti. Aš visą gyvenimą gyvenu tokiom bangom: būna, kad pilna įkvėpimo naujų receptų ieškau, gaminu, bandau, ragauju, tobulinu, ir vėl naujų receptų ieškau… O būna, kad galiu kelias savaites gyventi su pustuščiu šaldytuvu, kai pusryčiams tas pats 5 minučių patiekalas Nr1, pietums Nr2, vakarienei Nr3. Tai dabar tas atradimų ir eksperimentų etapas. 😀 Beje, po maisto netoleravimo testo ir metų laiko griežtos dietos ( NE gliutenui, pieno produktams, kiaušiniui, ir dar keletui pavienių produktų) pradėjau pamažu grąžinti kai ką į savo mitybą ir žiūrėti, kaip mano organizmas reaguoja. Rezultatai įvairūs… Bet čia plati tema, sakykite, jei kam įdomu, pasidalinsiu patirtimi išsamiau! 

    Tai štai, toks tas gyvenimas pastaruoju metu. Lėtas, keistas, kiek neramus. Laukiu nesulaukiu, kada tai baigsis. Noriu grįžti į darbus, noriu susitikti su draugais, noriu ištrūkti iš miesto. Jau net nekalbu apie tai, kaip norėčiau grįžti aplankyti šeimos į Lietuvą! 

    Akivaizdu, kad vienintelis kelias laisvo gyvenimo link – skiepai. Kol kas Australija gėdingai atsilieka nuo visų vakarų šalių, bet skiepų reikalas pagaliau juda ir čia. Mūsų valstijoje visiems norintiems galima skiepytis AstraZeneca, bet aš ja skiepytis nenoriu (asmeninis pasirinkimas, nežadu niekam aiškintis dėl to, neklauskit), tai laukiu, kol atsidarys registracija Pfizer. Kol kas aš nepatenku į skiepijamą amžiaus kategoriją, bet tikiuosi, greitai.

    O kol kas tai ką – toliau karantinas. Šiandien penktadienis, eisiu perdažyti kelis gėlių vazonus kieme, bananų derlių apžiūrėsiu, vakare pica ir stalo žaidimai, savaitgalį banginių stebėjimas ir pasaulio virtuvė mūsų virtuvėje, o tada žiūrėk dar viena tokia pati savaitė. 😀 Beje, mielai priimu visas filmų, serialų ir knygų rekomendacijas, dabar kaip niekad turiu tam laiko.

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    4 Comments

    1. Egle
      2021 August 20 / 11:06

      Kaip smagiai susiskaitė tekstas. Kažkaip apie Australijos situaciją mažai girdžiu, o gal mažai ir domiuosi – kodėl toks vėlavimas su vakcinom?
      Kiek UK karantinų buvo negaliu pasakyt, gal pora, o gal daugiau, bet tikrai tas laikas susilieja. Dirbau nuo pat pirmos dienos kai kitus išsiuntė namo, džiaugiausi galėdama bent iki ofiso nuvažiuot, veiklos tikrai trūko, už tai savo miesto parkus visus išvaikščiojau ar paspirtuku išvažinėjau 😀 Vėliau įdavė kompiuterį ir leido dirbt iš namų, ir gerai, ir blogai 🙂

      Net neįsivaizduoju kokie filmai ar knygos patinka, bet per pastarąjį pusmetį žiūrėjau Grace & Frankie, Good Girls, Queen of the South, skaičiau Edward Snowden Permanent Record, Hannah Kent Burial Rites, o šiuo metu rankose Lizos Butas – tikrai primenantis mano pačios vaikystę 🙂

      Kiekvieną kartą negaliu atsistebėt kokios gražios nuotraukos, neveltui darbas fotografės.
      Buvo labai smagu skaityt, lauksiu tęsinio, iki 🙂

      • Vaida
        Author
        2021 August 24 / 15:55

        Labai ačiū už komentarą ir rekomendacijas! Žymiuosi, paieškosou 🙂 O kodėl vakcinos taip vėluoja, tai nesu tikra. Kažkaip vėlai pradėjo skiepyti, tada vyriausybę ištiko komunikacijos krizė dėl AstraZeneca, žmonės skiepijosi vangiai, kitų vakcinų trūkumas… O tada Delta išplito, ir čia jau kaip greitai lekiantis traukinys – nesustabdysi taip paprastai. Naujienose skaitau, kad masininis skiepijamas sparčiai įsibėgėja, tai tikiuosi, išlipsim iš tų karantinų artimiausiais mėnesiais.

    2. auris
      2021 August 30 / 0:53

      Sauniai tas tavo karantinas 🙂 Foto tai is vis nerealios net zurnaluose tokiu nerasi 🙂 Kazin ar gali buti karantinas dar geresneje vietoje nei prie vandenyno?… Na is esmes tas karnatinas turi ir geru busiu, mes kazka atrandame naujo su kuo daznai prasilenkdavome…

      • Vaida
        Author
        2021 September 4 / 8:52

        Geresnės vietos nei vandenyno pakrantė karantinui tikrai negalėtų būti. Bent jau man 🙂 Ir net kai kartais norisi pabambėti, kad iš leistino 5 km spindulio nuo namų bent pusę to ploto užima vandenynas, dar neprasižiojusi užtyli, nes savo noru nekeisčiau to į jokią kitą vietą…

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?