Prėjo dar vienas australiškos žiemos mėnuo. Sakyčiau, lėtas ir apsnūdęs. Bet tuo pačiu kažkoks jaukus. Namai, draugai, vakarienės, nesuskaičiuojami puodeliai arbatos, vakarai ant sofos su knygomis, kvepiančios žvakės, burbulų vonia. Jeigu reiktų papasakoti iliustratoriui, kaip nupiešti mano liepą, sakyčiau kažkaip taip. 🙂 Rugpjūtį ir rugsėjį laukia daug kelionių (Australijoje, Europoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje), tai sakykime, buvau dėkinga už šį mėnesį, praslinkusį lėtu ritmu. Visgi, kad neliktų jis toks visai nepastebėtas, dalinuosi keletų įdomesnių dalykų, ką veikiau, ką skaičiau, ką žiūrėjau. 😉
Mėnesio skaitiniai. Šį mėnesį ant mano spintelės šalia lovos pasikeisdamos gulėjo trys knygos (trečios dar nebaigiau). Pirmąją sukirtau kaip kokį šildantį iš vidaus desertą vėsiais žiemos vakarais: Rosie Blake “The Hygge Holiday”. Apie danų hygge gyvenimo būdą skaičiau knygą praėjusiais metais, o čia buvo saldi novelė ta tema. Šiaip tai nuo pat pirmųjų puslapių buvo labai aišku, ir apie ką knyga, ir kuo ji baigsis. Didžiausia intriga buvo nebent tai, kaip bus dekoruota žaislų parduotuvės vitrina, o visa kita nuspėjama nuo iki. Ir net jeigu būtų šiek tiek gėda pripažinti ( nes šiaip jau ne mano amžiui turbūt tokias knygas skaityti 🙂 ), ši knyga man buvo tokia jaukumo bomba, kad aš visai kitaip pradėjau vertinti ir lietų, ir darganą, ir ilgus vakarus namie. Galvoju, kad šią knygą reikėtų išrašyti kaip pozityvumo receptą visiems tiems, kas nemėgsta šaltojo metų laiko. Neabejoju, kad įkvėptų jaukumo į kasdienybę. 🙂
Antroji – Joana Gierak – Onoszko “27 Toby Obedo Mirtys. Pirmųjų Tautų vaikų išgyvenimai Kanados internatinėse mokyklose”. Apie šią knygą iki šiol vis dar dėlioju savo mintis į stalčiukus ir bandau suvirškinti viską, ką perskaičiau. O suvirškinti tikrai yra ką. Esu šiek tiek susipažinusi su australų aborigenų situacija ir žala, kurią jiems padarė Europos kolonizatoriai. Esu šiek tiek girdėjusi (nors dabar galvoju, kad labai mažai) apie JAV neteisybę indėnų atžvilgiu, tačiau niekada iki šiol nebuvau girdėjusi, kas vyko Kanadoje. Pasirodo, ten ilgus dešimtmečius veikė didžiulis, bažnyčios kontroliuojamas, internatinių mokyklų tinklas, į kurį buvo uždaromi vietinių Kanados žmonių, autochtonų, vaikai. Prievarta išplėšti vaikus iš šeimos, išrauti gimtąją kalbą, išnaikinti kultūrą, palaužti dvasią – atrodo toks buvo tikslas. Nuolatinė baimė, pažeminimas, marinimas badu ir nesibaigiantis smurtas (psichologinis, fizinis, seksualinis) – buvo nuolatiniai vaikų palydovai. Ir čia kalbama ne apie pavienius atvejus, o apie sistemą, kurią praėjo mažiausiai 150 tūkstančių vaikų. Sunku suvokti, kad tokios mokyklos visoje šalyje veikė iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio. Dar sunkiau suvokti, kad joms vadovavo katalikų kunigai ir vienuolės.
Knyga ne iš grožinės literatūros žanro, veikiau publicistinė, kur lenkų žurnalistė Joana Gierak-Onoszko praleidžia porą metų Kanadoje, besigilindama į autochtonų situaciją šalyje. Šiandieninė Kanada pagaliau atsiprašo, prisiima atsakomybę, vyksta teismai, išmokamos kompensacijos, kuriamos specialios grupės nagrinėti autochtonų klausimams, buriasi terapijos grupės. Viskas lyg ir juda teigiama linkme, tačiau traumos labai gilios ir sisteminės problemos didelės.
Sunki knyga, tikrai nepavadinčiau jos lengvu skaitiniu prieš miegą. Bet tuo pačiu labai įdomi!
Mėnesio Netflix. “Wild Wild Country”. Senokai sukurtas dokumentinis serialas (6 serijos), ilgokai tūnojęs mano norimų peržiūrėti filmų sąraše, bet pagaliau prisiruošėme pažiūrėti, ir omg, koks geras!
Serialas apie 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Indijoje išgarsėjusį dvasinį vadovą Osho, kuris persikėlė su savo bendruomene į Oregoną, JAV. Iš principo, bent jau pradžioje, lyg ir nieko blogo su tuo judėjimu. Grupė žmonių su tomis pačiomis vertybėmis (meile žmogui, draugyste, empatija, tarpusavio pagalba, laisve, neįpareigojančiu seksu) sukuria savo alternatyvią bendruomenę negyvenamoje Oregono dalyje ir gyvena sau nieko netrukdydami. Tačiau kaimynystėje esantiems konservatyviems pensininkams tokia, jų moralės normų neatitinkanti sekta, nepatinka. Na, o tada prasideda nešvarūs dalykai, kurie kuo toliau, tuo labiau įgauna negerą kvapą.
Tikrai įdomi, įtraukianti ir gerai papasakota istorija, kas nematėte, rekomenduoju!
Savaitgalio išvyka. Vieną labai šaltą ir siaubingai vėjuotą sekmadienį praleidome Mėlynuosiuose kalnuose ( angl. Blue Mountains). Šį kartą tai buvo šimtu procentų poilsinis savaitgalis, kuomet užsisakėme su draugais namą, prisikrovėme maisto, stalo žaidimų ir išvažiavome tiesiog pabūti kartu ir pailsėti nuo miesto. Man visas tas savaitgalis buvo apie jaukias akimirkas: blynų ir kavos kvapo užpildyta virtuvė iš ryto, pokalbiai prie stalo su garuojančios arbatos puodeliais, knyga, susirangius prie židinio, žvakės, karštas vynas vakare.
Savaitgalio kulminacija buvo japoniškų vonių SPA, kurį užsisakėme prieš keletą mėnesių. Aš ten lankiausi pirmą kartą, bet buvau girdėjusi, kad šalia Lithgow miestelio yra kompleksas su tradicinėmis japoniškomis voniomis (onsen). Nesuskaičiavau, kiek ten jų buvo, bet tikrai daugiau, nei tikėjausi. Karštos vonios, šaltas baseinas, mineralinis drėgmės kambarys, poilsio kambarys, papildomai galima užsisakyti masažus. Dauguma vonių lauke, tai buvo visai smagu mirkti karštame vandenyje, kai aplinkui taip žvarbu (tą vakarą oro temperatūra buvo apie nulį ir žiauriai vėjuota, tai kaip Australijoje, čia labai šalta 🙂 ) Buvo šiek tiek gaila, kad buvome paskutiniame seanse, nieko aplinkui nesimatė, tačiau panašu, kad dieną ten dar atsiveria ir gražūs vaizdai į kalnus bei ežerą.
Japanese Bath House dirba tris dienas per savaites (penktadienį – sekmadienį) ir jis visuomet pilnai užsakytas, reikalinga rezervacija iš anksto. Visa diena suskirstyta į 3 val seansus, žmogui kainuoja 95 AUD. Labai patiko, mielai dar kada sugrįžčiau. Ypač, vėsesniu metų laiku. 😉
Mėnesio renginiai. Liepos mėnesį pradėjome labai gražiu vakaru, lankėmės akustiniame gitaros koncerte. Ispanė Andrea Gonzales Caballero keliavo su nedideliu turu po Australiją, ir surengė vieną pasirodymą Sidnėjuje. Jos gitaros brazdesys mane taip užhipnotizavo! Akimirksniu nunešė į įsivaizduojamą Ispanijos kaimą kur nors kalnuose arba kokį nors saulėtą filmą. Teko prikąsti lūpą iš nusivylimo, kad greitu metu kelionių po Viduržemio jūros regioną nebus, per mažai laiko šiųmetinių atostogų metu.
Mėnesio blog’as. Ant savo desktop’o šiuo metu turiu keturis pradėtus rašyti pasakojimus, prie kurių vis prisėdu parašyti po pastraipą. Pamačiau, kad taip man rašyti lengviau, nei skirti tam visą vakarą (o kartais ir daugiau, jei dar nuotraukas reikia paruošti). Taip radau laiko pasidalinti vieno gražaus savaitgalio įspūdžiais Sidnėjaus pakrašty ir praėjusios vasaros nuotraukomis, kai lankiausi Stambule. Kas neskaitėte, kviečiu užsukti. 😉
Darbai. Birželio apžvalgoje minėjau, kad darbų prasme bent jau mėnesio galas buvo kažkoks meh. Truputį apmąsčiusi, kodėl taip nutiko, liepą pradėjau ryžtingai, sakydama “Ne” visiems darbams, kurių nenoriu ir nekreipdama dėmesio į mažesnes pajamas. Dirbant sau ne visada lengva tai daryti, nes mano kasdieninės išlaidos nemažos (nuoma, maistas, transportas, neapmokamos atostogos ant nosies). Visgi, ilgesnėje perspektyvoje jaučiu, kad kiekvienas “ne” nenorimiems mažiems darbams, mane priartina prie to, ko noriu. Tik čia svarbu ne nosį krapštyti, o dirbti prie nematomos fotografijos pusės (mokymosi naujų dalykų, marketingo, administracinių reikalų. Prie visko, kas ateityje duos naudos). Taip liepą truputį atsipūčiau (nesakau, kad nedirbau, dirbau pakankamai, tik nepamesdama savęs), o rugpjūtį laukia keletas labai laukiamų darbų.
Laikas lauke. Praeitą savaitgalį išsikrapštėme iš namų ir išvažiavome į gamtą pasivaikščioti. Šį kartą aplankėme 1 val už Sidnėjaus esantį Brisbane Water National Park. Išsirinkome Piles Creek Loop maršrutą (beje, šiais metais atradau AllTrails programėlę. Jei kas nežinote, rekomenduoju parsisiųsti, labai naudinga). Tako ilgis – 5 km, sudėtingumas – 5-tos kategorijos (pagal Australijos oficialius standartus, yra 5-ios kategorijos, 5-ta sudėtingiausia). Šiaip takas puikiai paruoštas, aiškūs žymėjimai, kur eiti, pasiklysti, gamtoje besiorientuojančiam žmogui, neįmanoma. Kai kur atkarpomis netgi asfaltuoti takučiai, kai kur akmenyse laiptai iškalti, tiltukai per upelius, kai kur turėklai. Tačiau nemažai ir tokių atkarpų, kur lipi per akmenis, stačiai į kalną (arba nuo jo), kur po lietaus būtų labai slidu ir pavojinga. Apeiti visą ratą užtrukome šiek tiek virš 2 val, tačiau visi sutarėme, kad 3 val būtų buvusios tas pats. Būtume mažiau skubėję (dabar stengėmės užbaigti maršrutą prieš saulei nusileidžiant), daugiau aplinkui apsidairę, gal prisėdę kur nors gražioje vietoje piknikui. Pamoka kitam kartui – pradėti žygį anksčiau, o ne likus porai valandų iki sutemstant. 🙂
Savaitgaliai mieste. Na o tais savaitgaliais, kai niekur nevažiavome, leidome laiką mieste. Vieną savaitgalį buvome Bondi Markets (kaip aš pasiilgstu laiko, kai gyvenome Bondi Beach ir savaitgaliais dažnai eidavome ten pusryčiauti). Kitą savaitgalį aplankėme Glebe Markets (buvau ten pirmą kartą, patiko!). Dar atradome keletą naujų kavinių (pvz Meraki Coffee, Badde Manors), skyrėme laiko muziejams (Powerhouse Museum), šiuolaikiniam menui (White Rabbit Gallery), kino teatrui (Ritz visada mėgstamiausias). Rugpjūtis bus kitoks. Vos vienas savaitgalis namie, ir tas darbinis. 🙂
Liko trys savaitės Australijoje, o tada – šešios savaitės atostogų, iš kurių dvi Lietuvoje. Labai laukiu ir nekantrauju apkabinti šeimą, draugus. Kas žino, gal kitą kartą jau sveikinsiuosi iš Lietuvos. Arba iš kur nors pakeliui. 🙂
***
Bučkiai ir linkėjimai
