• Fotografija. Kaip pomėgį paverčiau darbu?

    10 metų – daug tai ar mažai? Sunku patikėti, tačiau šiais metais mano tinklaraštis skaičiuoja 10 metų. Kas galėjo pagalvoti, kad pradėjusi dalintis savo naiviais studentiškais įspūdžiais iš svajonių šalies JAV, vėliau net visą dešimtmetį sveikinsiuosi su jumis iš ekranų ir siųsiu linkėjimus žiemodama Austrijos Alpėse, keliaudama po Aziją, bandydama įsikurti Šiaurės Airijoje, vėliau kuriam laikui nusėdusi Šveicarijoje, o galiausiai likimo vėjų nublokšta į tolimąją Australiją? Šio 10-to jubiliejaus proga norėjosi papasakoji kokią nors istoriją, tačiau asmeninei mano istorijai jums neužteks kantrybės (neperdedu, jaučiuosi lyg būčiau keletą gyvenimų nugyvenusi!), tai šiandien dalinuosi istorija apie tai, kas mane lydėjo visus tuos10 metų – fotografija.

    Pradžių pradžia. Buvo 2011 birželis, kai užvėrusi VU Komunikacijos fakulteto duris (baigiau informologiją) net diplomo nespėjusi atsiimti išbildėjau į savo mylimą kraštą – Oregoną, esantį JAV vakaruose. Trys mėnesiai triūso picerijoje, ir prieš grįždama į Lietuvą laikiau rankose naują žaislą – Canon 500D kartu su standartiniu (18-55mm f/3.5) objektyvu. Grįžusi į Lietuvą iškart nupėdinau į biblioteką ir susirinkau visas rastas su fotografija susijusias knygas. Fotografuoti man patiko, nors, tiesą sakant, nei aš mokėjau tuo fotoaparatu naudotis, nei akies tam turėjau. Bet fotografavau vis tiek. Gal tik po kokių pusantrų metų įsigijau fiksuotą objektyvą (50mm f/1.4), ir pradėjau jausti skirtumą tarp automatinių ir rankinių nustatymų. Dar po kokių metų pakeičiau savo pirmąjį fotoaparatą į Canon 70D, o šalia jo nusipirkau geresnį universalų objektyvą (15-85mm f.3.5), su kuriuo vėliau daug keliavau, ir didžiąją dalį nuotraukų šiam blog’ui nufotografavau. 2016 m. atsivežiau jį ir į Australiją.

    2016. Atvykus į Australiją pačioje pradžioje teko išgyventi didelę asmeninę krizę. Beveik pusę metų murkdžiausi toje emocinėje duobėje, bandydama sugalvoti, ką aš noriu veikti gyvenime. Vienas dalykas tuo metu buvo aiškus – noriu dirbti sau, noriu pati nusistatyti darbo valandas, atostogų dienų skaičių, noriu, kad darbas būtų įdomus, kūrybiškas, ne monotoniškas, o šalia to ieškojau, kaip apeiti savo tuometinį didžiausią kompleksą – laužytą anglų kalbą. Gerai pasikuitusi savyje ir prirašiusi bei pribraižiusi ištisus lapus minčių žemėlapių, tarp to, ką mėgstu, ką noriu, ir ką sugebu daryti, galų gale apsistojau ties fotografija. O kodėl gi nepabandžius? 

    2017. Metų pradžia visais įmanomais atžvilgiais buvo žiauriai sunki. Dabar, kai prisimenu, vienintelis šviesulys tuomet buvo viltis, kad pradėsiu sukti savo gyvenimą nauja ir įdomia kryptimi. Vienintelis niuansas – neturėjau žalio supratimo, nuo ko pradėti. Buvau svetimoje šalyje, kur draugų praktiškai neturėjau (taigi variantas pradėti fotografuoti draugus netiko), profesinės patirties, kaip fotografuoti, neturėjau (tuo metu jau mokėjau savo fotoaparatu naudotis neblogai, tačiau viena, kai fotografuoji gražius vaizdelius blog’ui, o visai kas kita, kai nori, kad kas nors už tai mokėtų). Apie tokį dalyką kaip savo stiliaus turėjimas nebuvo nė kalbos, o kur dar visi techniniai, biurokratiniai dalykai (ar man reikia registruoti kažkokią individualią veiklą? Iškart? O kaip Australijoje išrašomos sąskaitos? O ką daryti su mokesčiais? Kažin, man reikia svetainės? O gal užteks, jei susikursiu atskirą darbinį Instagram?). Kaip ten bebūtų, visi šitie klausimai – niekis, palyginus su pagrindiniu, – kaip susirasti pirmus klientus, kai esi visiškai žalia srityje, neturi portfolio ir jokių darbų pavyzdžių, ką galėtum nusiųsti potencialiam klientui?

    Kai klausimų daugiau nei atsakymų, nieko kito nelieka, kaip susirašyti ant lapo ir tiesiog pradėti veikti paprastu veikimo būdu. 

    Pradėjau nuo darbinio Instagram (@vaida_photography), atskyrusi darbinį turinį nuo asmeninio. Tada svetainė (tuomet paprasčiausiai pasirodė svetainės kūrimas su Wix. Nuo tų 2017 taip nė karto ir neatnaujinau, tai gal nerodysiu 🙂 )

    Sekantis iššūkis – reikia įkelti nuotraukų, kurių dar neturiu. 

    Tiesa, šioje vietoje gal reiktų paminėti, kad aš jau sukau mintis apie restoranų fotografiją. Buvau atvira viskam, tačiau mintys krypo link to, kad portretų fotografijoje labai didelė konkurencija, kaip realiai uždirbti iš kelionių fotografijos nesugalvojau, tai pagalvojau, kad man visai patiktų fotografuoti maistą.

    Taip metų pradžioje pradėjau ieškoti restoranų, kurie priimtų mane pas save fotografuoti. Ištisas valandas praleidau prie Google žemėlapių, ieškodama restoranų, naršydama jų svetaines, ieškodama elektroninių laiškų adresų, rašydama jiems ir siūlydama nemokamas (!) fotosesijas. Tuomet išsiunčiau apie pusantro šimto laiškų, atgal gavau gal 10 atsakymų… Dauguma tų atsakymų buvo: “Ačiū, nedomina”, tačiau tarp tų kelių atsakiusiųjų buvo keletas verslų, kurie nutarė pabandyti. Valio!

    Pati pirmoji fotosesija buvo visiškai nevykusi (nekeista, kad jie niekada daugiau nenorėjo su manimi dirbti), antroji buvo geresnė (bet iki šiol prisimenu, kokia nepatyrusi visgi jaučiausi ir kaip norėjau sulįsti į grindis, kai man pafotografavus dvi valandas vėliau pasirodė kitas fotografas su šviesomis, eilę objektyvų ant baro išsidėliojo, nužiūrėjau, kad fotoaparatas geresnis 😀 )

    Pirmieji restoranų fotografijos bandymai.
    Pirmieji restoranų fotografijos bandymai. Labai jaudinausi ir visiškai nepasitikėjau savimi.

    Vienos iš tų nemokamų fotosesijų metu, lyg streso būtų maža, – sugedo mano fotoaparatas. Ir ne šiaip sau sugedo, o taip, kad taisyti neapsimokėjo. Fotosesijos aišku nebaigiau, klientas niekada nepakvietė sugrįžti atgal, o aš likau ką tik pradėjusi fotografės karjerą be fotoaparato. Teko paskubomis pirkti naują, o tuo metu įpirkau tik Canon 80D. 

    Pirmąjį pusmetį progresas buvo lėtas, bet negaliu sakyti, kad jo nebuvo. Po kelių nemokamų fotosesijų atsirado keletas restoranų, kurie norėjo, jog už reguliarų mokestį nuolat kurčiau turinį jų socialiniams tinklams. Vėliau mane Instagram’e pastebėjo marketingo agentūra iš Vakarų Australijos Perth miesto, kurie tuo metu kaip tik ieškojo nuolatinio fotografo savo klientams Sidnėjuje, ir pasiūlė prisijungti prie jų komandos pavieniams projektams. Po pusės metų jau turėjau mažų darbelių, kurie teikė vilties, kad prasimušiu. 

    Vienas iš pirmųjų nuolatinių klientų. Iš pradžių pasiūliau nemokamą fotosesiją, vėliau nemažai su jais dirbau.

    Taigi po pusės metų, sukaupusi pakankamai tikėjimo savimi ir užplūdus eilinei beprasmybės bangai tuometiniame darbe, apsisukusi ant kulno visa drebanti nudrožiau tiesiai pas generalinį direktorių ir išėjau iš darbo. Direktorius pagūžčiojo pečiais, palinkėjo sėkmės, ir taip per porą valandų netikėtai tapau bedarbe. (Nors man visada labiau patiko vadintis freelancer’e. :D) Geras dalykas tai, kad pati išjungusi visus finansinius saugiklius, ir žinodama, kad neturiu jokio plano B, užsibrėžiau sudėti visas jėgas, kad įgyvendinčiau savo planą A. Ir tada neliko vietos jokiems nemoku, nežinau, nedrįstu. Tuomet paprasčiausiai reikėjo išdrįsti, sužinoti, išmokti ir judėti pirmyn.

    Neturėdama plano B užsibrėžiau įgyvendinti planą A, nors išmokti reikėjo laaaaabai daug.

    2018. Šiuos metus prisimenu, kaip nesibaigiančias darbų paieškas. Laisvai samdomos fotografės darbo romantiška vizija jau buvo priblėsusi, ir realybė kas rytą, kas dieną, kas vakarą įkyriai, be laisvadienių, nuolatos stukseno į mintis – man reikia daugiau darbo. Gyvenu viename brangiausių pasaulio miestų, santaupų nebeturiu, vos ne vos suduriu galą su galu. Man reikia rasti darbo, kad kitą savaitę turėčiau už ką susimokėti nuomą, nusipirkti valgyti ir susimokėti už viešąjį transportą. Kažkokio darbo randu, o tada trukt už vadžių, vėl iš pradžių – man reikia gauti darbo, kad pragyvenčiau kitą savaitę. O tada ir vėl iš naujo. Ar nedvejojau visko mesti? Keista, bet ne. Nė karto nesuabejojau, kad kada nors viskas bus gerai, tačiau nemeluosiu, tomis akimirkomis, kai buvo labai sunku ir iš nuolatinio streso vos sugebėjau rasti optimizmo kruopelyčių savyje, pokalbiai su mama ir pasvarstymai “Na ką tu ten vargsti taip sunkiai, gal grįžk namo?”, nebuvo lengvi.

    Taigi 2018-aisiais dirbau ir fotografavau viską, kas tik papuolė: restoranus (savo agentūrai iš Perth ir tuos, kur buvau atsakinga už turinio kūrimą socialiniams tinklams. Tuo metu tokių buvo 4), parkų suoliukus, šviestuvus, šiukšlines mieste (įmonės, gaminančius viešųjų erdvių objektus, katalogui ir ataskaitoms), gimtadienių vakarėlius, įdomius žmones (Britų sukurtai kelionių programėlei), šviesų instaliacijas mieste (vienai įmonei reikėjo jų darbų pavyzdžių, kad galėtų dalyvauti viešuosiuose konkursuose), dariau asmenines fotosesijas, fotografavau mažų įmonių interneto svetainėms… Iš tikro, ko tik nedariau, vis bandydama sudurti galą su galu.

    Iš pradžių fotografavau viską, kas pasitaikė, įskaitant ir asmenines fotosesijas. Gan greitai tapo aišku, kad žmonių fotografuoti aš nei moku, nei mėgstu.

    Situacija gerokai pasikeitė, kai gavau fotografės darbą amerikiečių Uber kompanijoje. Tuo metu Uber Eats smarkiai plėtėsi Sidnėjuje, samdė keletą papildomų fotografų, ir kadangi buvau nuolatinėse darbų paieškose, sugebėjau įšokti į jų traukinį. 

    Kas nežinote (Lietuvoje lygtais jų nėra), Uber Eats – viena didžiausių maisto pristatymo į namus programėlių pasaulyje. Tingi gaminti – nueini į programėlę, išsirenki restoraną, atsidarai jų meniu, pagal nuotraukas išsirenki, ką nori valgyti, užsisakai, susimoki, vairuotojas pristato į namus. Tai aš šioje vietoje buvau tas žmogus, kuris nuvažiuoja į restoraną ir nufotografuoja patiekalus, kurie vėliau atsiras programėlėje. (Pačiai būtų smalsu, kiek aš tų restoranų per visus metus iš viso nufotografavau Sidnėjuje. Neturiu tikslaus skaičiaus, bet įsivaizduoju, kad kokius 200-300). Darbas gan greitai pradėjo atrodyti monotoniškas ir nuobodus (visos fotosesijos pagal tą patį Uber Eats šabloną, jokios kūrybinės laisvės), bet aš turėjau dvi priežastis, kurios mane motyvavo: pagaliau turėjau nuolatinio darbo ir turėjau galimybę susipažinti su daugybe restoranų savininkų ir vadybininkų, kuriems palikau savo vizitines korteles ir kai kurie vėliau sugrįžo, kai ieškojo fotografų vėlesnėms fotosesijoms. 

    Šabloninis maisto pristatymo į namus kadras.

    Tais pačiais metais pradėjau fotografuoti ir kitoms konkurencinėms programėlėms: Deliveroo, MenuLog. Metų pabaigoje stebėjausi, su kiek įvairių klientų dirbu: Uber Eats kompanija įsikūrusi San Franciske, MenuLog administraciniais reikalais ir fotosesijomis rūpinasi kompanija Paryžiuje, Deliveroo – Singapūre, oficialiai vis dar dirbu marketingo agentūroje Vakarų Australijoje, nors realiai visos mano fotosesijos Sidnėjuje!

    2019. Šiuos metus pasitikau su mintimis, kad nors visos tos maisto pristatymo į namus programėlės man pagaliau davė nuolatinio darbo, darbas buvo monotoniškas, nuobodus ir į jokias profesines aukštumas tikrai nevedantis. O aš norėjau kilti aukštyn. Norėjau daugiau laisvės savo darbuose, prabangesnių ir stilingesnių restoranų, norėjau, kad mano nuotraukos papultų į žurnalus, į plakatus, į didžiausius Australijos portalus, tik neįsivaizdavau, kaip to pasiekti??? Kaip ir anksčiau, aš vis dar griebiausi visų įmanomų darbų, kas tik pasitaikė. Tarp tų pasitaikiusių darbų buvo ir pavienių marketingo agentūrų. Viena iš jų, mano netikėtam džiaugsmui, po keleto mėnesių ieškojo naujos fotografės ir pasiūlė nuolatinį darbą jų komandoje. Kaip aš apsidžiaugiau!

    Iki šiol manau, kad darbas agentūroje buvo pati geriausia mokykla, kokią galėjau turėti. Nors gan dažnai jaučiausi, lyg į mano pusę etato būtų suspausta pilno etato darbų apimtis,  visą laiką buvo didžiulis tempas tiek fotografuojant, tiek kas savaitę suredaguojant kelis šimtus nuotraukų, gavau pačios įvairiausios patirties tiek dirbant su skirtingais klientais, su skirtingo dydžio komanda (kartais tik vieną asistentę turėdavau, kartais kokius 6 žmones fotosesijoje), su skirtingais biudžetais (vienoms fotosesijoms buvo nuomojamos patalpos, samdomi modeliai, kitos fotosesijos vyko tiesiog mūsų ofiso balkone, naudojant didelius spalvotus popieriaus lapus kaip foną, o vėliau Photoshop’e paverčiant nuotrauką taip, lyg būtų daryta fotostudijoje). Agentūroje buvau priversta mokytis Photoshop pagrindų (iki tol dirbau vien su Lightroom) – šalia manęs prie kito stalo sėdėjo mūsų grafikos dizainerė, kuri mielai padėdavo ir parodydavo, nuo ko pradėti. 

    Agentūra pagaliau pastūmėjo mane ta kryptimi, kur ir norėjau – kiekvieną savaitę mano darytos nuotraukos buvo didžiausiuose Australijos portaluose, spaudos kioske sustojusi pavartyti žurnalų taip pat nuolat rasdavau savo darbų, buvo ir mieste reklaminių plakatų. Aišku, dirbant agentūrai šalia tų nuotraukų niekada nebuvo mano vardo, tačiau ne tai svarbu buvo. Svarbu buvo tai, kad aš nepaliaujamai mokiausi, tobulėjau, ir pradėjau pati savimi tikėti, jog AŠ GALIU. 

    Dirbdama agentūroje išmokau išgirsti, ko nori klientas, ir pritaikyti nuotraukų stilių, tinkantį jų prekiniam ženklui.

    Šalia visų šitų gerų darbinių dalykų, tuo metu vyko dar vienas – pradėjau reguliariai fotografuoti Broadsheet portalui. Dirbu su jais iki šiol ir dėl to didžiuojuosi, nes mano akimis, tai pats kiečiausias miesto pramogų portalas visoje Australijoje. 

    Iš vienos ankstyvųjų Broadsheet fotosesijų. Aš fotografavau portalui, o šalia, prie kito staliuko, fotografavo restorano samdytas fotografas. Iš pradžių buvo labai nejauku, kad mes abu darome tą patį, bet jis buvo kur kas labiau patyręs, ir labai greitai pajutau, kad mums visai nebūtina konkuruoti, kuris geresnę nuotrauką padarys, mes geriau vienas kitam padėsime ir pasitrauksime iš kadro, kad nemaišytume. Galų gale mūsų tikslai juk kiti!

    Beje, vos pradėjusi dirbti agentūroje atsinaujinau fotoaparatą, savo senuką Canon 80D pakeičiau į pilno kadro Canon 6D Mark II ir šalia jo nusipirkau platesnį objektyvą – Sigma Art 35mm f/1.4 (Čia tiems, kas nuolat klausia kuo fotografuoju)

    Iš fotosesijos medaus reklamai, skirtai mamų žurnalui.

    2020. Metų pradžia ir vasaros atostogos  – man visada gilių apmąstymų ir metinių tikslų išsikėlimo metas. 2020-uosius pradėjau su mintimis, kad šiais metais grįšiu prie laisvai samdomo darbo. Nemeluosiu sakydama, kad nesijaudinau dėl finansinio nestabilumo. Tie metai, kai gyvenau nuo vieno banko pavedimo iki kito, vis jaudindamasi, kad neturėsiu už ką susimokėti nuomos, turbūt dar ilgai košmaruose šmėsteldavo nerimo skraiste. Bet po intensyvaus ir iššūkių pilno darbo agentūroje pasitikėjimo savimi turėjau daugiau nei baimių. 

    Vasario pabaigoje išėjau iš darbo, stačia galva nėriau į naujus projektus (tuomet gavau pasiūlymą nuolatos fotografuoti nekilnojamo turto žurnalo, leidžiamo kelių milijonų egzempliorių tiražu, vienai savaitinei skilčiai), fotografavau daug naujų restoranų atidarymų, vis labiau ėmė patikti fotografuoti interjerus, užmezgiau ryšius su keliais prekiniai ženklais, buvau visai gerai beįsibėgėjanti, kai po trijų savaičių mano laisvės, į Australiją atslinko korona, ir valstybė paskelbė pirmą karantiną. Na koks “puikus” metas išeiti iš darbo! 😀

    Pradėjus dirbti nekilnojamo turto žurnale, mano savaitės užduotis tapo parodyti, kuo vienas ar kitas rajonas gali būti patrauklus būsimiems gyventojams. T.y. pasivaikščioti su fotoaparatu po rajoną ir pafotografuoti miesto erdves, madingas vietas, gražius vaizdus, parkus, kavines.

    Prasidėjus karantinui galvojau, kad bus šakės. Bet čia, visiškai netikėtai, mane išgelbėjo Uber Eats projektas, su kuriais šiaip jau seniai nebedirbau (kaip ir su visomis kitomis maisto pristatymo programėlėmis), tačiau sutartį, pasirodo, su amerikiečiais vis dar turėjau. Dėl karantino užsidarius Sidnėjaus restoranams, ir palikus jiems galimybę prekiauti tik maistu išsinešimui, visi suskubo papulti į tas platformas. Ir čia, o stebukle, turėjau tiek darbo, kad vos spėjau suktis. Kaip minėjau anksčiau, toks darbas į dideles karjeros perspektyvas neveda, tačiau, kai pandemija ir bedarbystė  į nugarą šnopuoja, pasiraitoji rankoves ir darai, ką tuo metu gali. Karūną bus galima pasitaisyti vėliau. 

    Mums čia Australijoje pasisekė, kad pirmas karantinas truko labai trumpai. Po poros mėnesių viskas ėmė grįžti į įprastas vėžes, o aš ir toliau atkakliai siekiau vis geresnių darbų. Ir, jeigu jau labai nesikuklinant, tai sekėsi visai neblogai. 😉 Darbo turėjau gal net daugiau nei kartais fiziškai pajėgiau, tad pagaliau galėjau sau leisti be sąžinės graužaties atsisakyti tų projektų ir klientų, su kuriais dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėjau dirbti. Pagaliau atsirado daugiau stabilumo tiek finansuose, tiek gyvenime už darbo ribų.

    Grįžus į laisvai samdomą darbą teko fotografuoti ir prestižinius dizaino apdovanojimus laimėjusiuose restoranuose…
    Ir populiariose alaus daryklose…
    Ir jaukiuose romantiškuose restoranėliuose.

    Beje, tais metais pradėjau šiek tiek dirbti ir turizmo sektoriuje, iki šiol reguliariai bendradarbiauju su savo mylimu Riparide projektu.

    Metų antroje pusėje įsigijau geresnį fotoaparatą (tą, kurio ir anksčiau norėjau) – pradėjau fotografuoti su Canon 5D Mark IV, šalia jo pridėjau naują macro objektyvą (100mm f/2.8), kuris nepamainomas maisto fotografijoje.

    2021. Šiais metais, prieš prasidedant karantinui, darbo tempas buvo didelis, tačiau džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais pasiekimais: aš nebesijaudinu, ar pakankamai uždirbu, turiu nemažai nuolatinių klientų, su kuriais palaikau gražius santykius ir pas kuriuos vis grįžtu kas porą mėnesių. Aš pati planuoju savo darbų grafiką ir krūvį, taip pat laisvadienius bei atostogas. Aš rytais mėgstu pamiegoti iki 9 val, ir labai retai kada dirbu vakare po 19 val. Savaitgaliai – laisvadieniai, ir būnu piktas šeškas, kai tenka dirbti savaitgalį.

    Klientų tipas irgi labai ženkliai pasikeitė palyginus su tuo, kas buvo iš pat pradžių. Jei vos pradėjusi savo fotografijos karjerą sukausi tarp tų, kurie skaičiavo kiekvieną centą, dabar dažniau dirbu su tais, kurie turi numatę biudžetus marketingui ir negalvoja, jog aš ateinu tik mygtuką paspaudyti ir, jei pasiseks, atsiųsiu geresnių nuotraukų nei jų telefoninės vien todėl, kad fotoaparatą atsinešu.

    Šiais metais teko dirbti ir su dideliais prekių ženklais tokiais kaip Square, Squarespace, Microsoft, Volkswagen. Aišku, ne jų pagrindinėse reklaminėse kampanijoje, bet kas žino, gal kada nors? 😀 Mano nuotraukos nuolat publikuojamos didžiausiuose šalies portaluose, kartais visai netikėtai, prisėdusi kavinėje kavos puodeliui, randu žurnaluose.  Man pačiai nebereikia verstis per galvą vis ieškant naujų klientų. Dažniausiai jie mane patys susiranda Instagram’e.

    Iš Microsoft Surface reklaminės kampanijos Broadsheet portale.
    Iš Microsoft Surface reklaminės kampanijos Broadsheet portale.

    Atsimenu, pačioje pradžioje labai jaudinausi, kad daug ko nežinau, nemoku, kad technika labai primityvi. Vis lyginau save su kitais fotografais ir jiems pavydėjau. Pati būčiau geriau į žemę sulindusi, nei realybėje kokiam fotografui parodžiusi tai, ką darau. Dabar tai kelia šypseną, nes puikiai suprantu – mes visi lipame į savo pasirinktą kalną, tik visi skirtingu keliu ir skirtingu metu. Ir dėl to nereikia nei kažkam pavydėti, nei juo labiau savęs nuvertinti. Kažkas tą kelią pradėjo eiti prieš daug metų, ir dabar žvalgosi nuo kalno viršūnės, mato, kiek triūso įdėjo, ir prisėdę ilsisi. Kažkas kvapą gaudydami ties viduriu pūškuoja, o kažkas tik trypčioja apačioje, svarstydami, kuris kelias lengvesnis, kuris greitesnis, ir apskritai, kaip čia rasti drąsos į viršų vienam lipti. Aš puikiai suprantu, kad yra tūkstančiai už mane geresnių. Taip pat kaip ir  tūkstančiai dar nepasivijusių. Visi mes einame savo pačių keliu, ir viskas čia ok! 😉 

    Vėliau jaudinausi, kad neturiu savo ryškaus fotografijos stiliaus. Darbas agentūroje mane išmokė prisitaikyti prie kliento poreikių, tačiau užkirto kelią mano pačios stiliaus lavinimui. Dabar nematau to kaip savo trūkumo. Veikiau įžvelgiu pranašumą, nes skiriu daugiau laiko besiaiškindama, ko klientas nori, kokią viziją turi, paprašau atsiųsti Instagram pavyzdžių, ką jie patys seka, ir kas jiems patinka. Tada pamatau, ar jie nori, kad viskas būtų mirgu marga, daug spalvų ir fejerverkų, ar siekia minimalios estetiko, švelnių tonų ir dėmesio detalėms. Turbūt fotografuojant žmones svarbiau savo stilių turėti, nes klientai fotografą pasirinks pagal tai. Komercinėje fotografijoje, tikiu, svarbiau mokėti išgirsti, ko klientas nori.

    Ir pabaigai, prisiminiau vieną pokalbį, su restorano savininku po vienos jo fotosesijos. Sako: “-Turėtų būti labai sunku pradėti karjerą svetimoje šalyje, kur neturi artimųjų, esi viena, neturi kieno paprašyti pagalbos ar bent palaikymo. Ypač, taip pradėti nuo nulio, niekada net nestudijavus fotografijos?”. Nustebau, išgirdusi tokį klausimą ir nemažai apie jį galvojau. Ar tikrai man Australijoje buvo sunkiau nei būtų buvę Lietuvoje? Nemanau. Taip, nebijau ir nesigėdiju pasakyti, kad kartais buvo net labai sunku, ir ne vieną ašarą pakeliui nubraukiau, tačiau iš kitos pusės, tie sunkumai užgrūdino. Neleidau sau pasiduoti, neėmiau kurti atsarginių planų, ką darysiu, kai nepavyks, o ir variantas subankrutavusiai ir nosį nukabinusiai grįžti pas mamą nebuvo svarstomas, per toli. 😀 

    Tai štai, tokia ta mano istorija, kaip pomėgį paverčiau darbu. Aš vis dar savo kelyje, vis dar kabarojuosi į tą kalną. Kartais lengviau, kartais sunkiau. Viršūnės dar nematyti, tad mėgaujuosi procesu, o trumpam prisėdusi pailsėti ir pažvelgus atgal, visai savimi didžiuojuosi. 🙂 Paversti pomėgį darbu ne visada lengva. Tikrai ne kartą tenka išeiti iš komforto zonos. Ne kartą gali pasidaryti baisu, ne kartą reikia priimti stresą keliančius sprendimus. O ir dirbti, ironiška, tenka kur kas daugiau nei dirbant kitam. 😀 Ar verta? TIKRAI TAIP! Tikiuosi, mano istorija įkvėps ką nors imtis pirmųjų veiksmų, nes jei sugebėjau aš, sugebėsite ir jūs. 🙂

    *Bandžiau tekste įterpti atsakymus į jūsų anksčiau atsiųstus klausimus, tačiau kai kurie buvo labai techniniai arba konkrečiai su nuotraukų redagavimu susiję, stengiausi per daug nuo pagrindinės temos nenukrypti ir neišsiplėsti. Visuomet galite klausti komentaruose, pasistengsiu atsakyti ten! 😉

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    5 Comments

    1. Auris
      2021 December 5 / 14:50

      wow, ispudinga istorija. Kelias i fotografijos aukstumas… Tiek atkaklumo! Is tikro labai zavi tavo darbai ir kaip matai viska. Manau tikrai daznai ir stiliaus neturejimas daugiau pliusas. Jei as buciau uzsakovas tai matyciau bendrai kaip tu viska matai, kiek kurybos dar idedi redaguojant… Bet cia visi gal skirtingi.
      Idomu dar apie fototechnika ar negalvoji pereiti ant skaitmeniniu canonu R5 R6 ar kitu? Ir siaip idomu ar fotografuojant naudoji koki papildoma apsvietima?

      • Vaida
        Author
        2021 December 6 / 0:50

        Ačiū už palaikymą, Aurimai! 🙂 Šiaip turiu lempą Godox AD600, bet nesu labai įgudusi ja naudotis. Aišku, netrūksta situacijų, kai papildomos šviesos būtinai reikia, bet, jei natūrali šviesa gera, aš mieliau su ja ir dirbu. Man tiesiog taip daug greičiau. Be abejo, suprantu, jog turiu stumti save iš komforto zonos, kad su dirbtiniu apšvietimu daugiau fotografuočiau, ir sekasi jau kur kas geriau nei iš pradžių, bet iki visiško pasitikėjimo savimi ir žinojimo, ką darau, dar toli 🙂
        Kas liečia R5 ar R6 tai žinau, kad fotografų jie giriami, tačiau man pasikeisti fotoaparatą ir visus šiuo metu turimus objektyvus reiktų bent $15k, tai stabdo nemaža investicija. Manau, pafotografuosiu su Canon 5D Mark IV dar kokius porą metų, o kai ateis laikas keisti fotoaparatą, rimtai pasvarstysiu 🙂

    2. Auris
      2021 December 11 / 0:34

      Oho, galvojau objektyvai tie patys…Na zinoma tikrai neverta… 5D yra top! Svajoniu salis ta Australija 🙂

    3. Viktorija
      2022 September 27 / 16:13

      Atradau šią svetainę tik prieš kokį pusvalandį, perskaičius jūsų istoriją, mane labai sumotyvavo pradėt kažką daryt, bet labai sunku apsispręst nuo ko pradėt. Man dabar 19 ir aš galim sakyt nuo 15 mėgau fotkint, bet tik nuo kokių 18 pradėjau domėtis fotografavimu, kadangi mokykloje atsirado fotografavimo būrėlis (gaila, kad aš tik kelis kartus nuėjau ten, bet išmokau kelis paprastus dalykus apie nustatymus fotografuojant kaip pvz. kas yra S, F, ISO ir t.t.). Fotoaparato aš neturiu, tad visada fotkinau su telefono kamerą. Man patinka fotografuot viską, bet labiausiai tai gamta. Aš dabar esu toje stadijoje, kur nežinau ką norių daryti gyvenime ir aš labai noriu išbandyti fotografija. (Aš nieko nežinau apie fotoaparatus, tik žinau 2 brand’us, bet noriu praplėst savo žinias ir tapti freelancer’ė kaip jūs :D). Nežinau ar jūs išvis pamatysit mano žinutę, bet tiesiog žinokit, kad jūs padarėt įtakos mano mintim.

    4. Dominyka
      2022 October 18 / 18:50

      Vaida, jau gal 10 kartų sakiau bet pakartosiu – esi mano įkvėpimas nepamest fotografijos ir lipt į tą kalną.
      Labai gražu tai ką darai!
      Super woman esi

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?