Praėjusią vasarą, kaip ir vasarą prieš tai, turėjau progą praleisti keletą gražių, lėtų dienų Prancūzijos kaime, Burgundijos regione. Atsidūriau aš ten ne šiaip sau. Mano draugo tėtis, kartu su savo drauge, netoli Dijon turi seną, iš griuvėsių prikeltą sodybą, kurioje praleidžia didžiąją metų dalį. Tik per žiemos šalčius grįžta namo, į Amsterdamą. Kartą per metus ten suguža visa šeima iš Olandijos, o pastaruosius porą metų pavyko prisijungti ir mums. Daugiausia laiko leidome su šeima, tačiau keletą kartų išsprūdome pusdienio išvykai pasidairyti po apylinkes.
Kažkaip galvoju, kad Burgundija gal nėra labai populiari užsienio turistų kelionių kryptis, tačiau, jei kas nors važiuosite pro šalį ir turėsite porą dienų patyrinėti aplinkui, dalinuosi keletu man patikusių vietų, kurias verta įtraukti į savo lankytinų vietų sąrašą.
Dijon. Dijon – pagrindinis ir didžiausias Burgundijos regiono miestas, turintis apie 157 tūkst. gyventojų. Aplinkinių miestelių gyventojai ten traukia apsipirkti didesniuose prekybos centruose, ieškoti paslaugų, kultūros. Miestas turi universitetą, tai jame netrūksta jaunimo, įvairiausių renginių. Tuo tarpu turistus traukia nuostabus miesto senamiestis, Viduramžius menantys pastatų fasadai, bažnyčios, katedros. Miestas nedidelis, tad senamiestis nesunkiai apeinamas pėsčiomis, o kad tą daryti būtų paprasčiau, galima eiti Pelėdų taku (pranc. Le Parcours de la Chouette) – specialiomis plytelėmis (su pelėdžiuko atvaizdu) pažymėtu maršrutu, vedančiu pro žymiausius miesto objektus.
Sako, Dijon populiari maisto entuziastų kryptis. Besilankydama ten šito nežinojau, tai neparekomenduosiu nė vieno gero restorano, tačiau tikiu, į šį žavų miestą dar teks gyvenime užsukti, gal tada paruošiu kiek išsamesnį gidą. 😉
Flavigny-sur-Ozerain. Flavigny-sur-Ozerain kaimas man buvo netikėtas, bet malonus atradimas. Atvažiavome čia su visa šeima papietauti, ir akimirksniu pasijutau it kokiame gražiame prancūziškame filme. Vėliau pagalvojau, kad ne veltui. Šiame kaime buvo filmuotas filmas “Šokoladas”, tai nesunku įsivaizduoti visą veiksmą, bruzdantį siaurose gatvelėse. Esame matę šį filmą? Aš žiūrėjau kažkada labai seniai, pažadėjau sau dar kartą jį susirasti, o kol kas pasidžiaugiau proga pasivaikščioti po žavų, Viduramžius menantį kaimelį. Seni kaimai – mano silpnybė. 🙂
Kitas kaimelį garsinantis dalykas – Les Anis de Flavigny saldainių fabrikas. Šiuos ikoninius saldainius metalinėse dėžutėse rasite visoje Prancūzijoje, o jų atsiradimo pradžia, būtent čia, Burgundijoje, Flavigny-sur-Ozerain kaime, kur XI amžiuje vietinio vienuolyno vienuoliai sugalvojo pabandyti pamirkyti anyžių sėklas į sirupą. Ilgą laiką tai buvo vienuolių reikalas, iki kol 1923 metais iš jų šią veiklą perėmė Troubat šeimyna. Troubat šeimos nariai saldainius išgarsino, kai pradėjo juos pardavinėti Paryžiaus traukinių ir metro stotyse esančiuose automatuose, o šiandien juos galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje.
Visgi, grįžkime prie Flavigny-sur-Ozerain. Šiame kaime iki šiol ore tvyro anyžinių saldainių aromatas. Čia įsikūręs jų fabrikas, muziejus, kavinė, jų firminė parduotuvė. Būtina aplankyti, lankantis netoliese!
Na ir pagrindinė mūsų apsilankymo šiame miestelyje priežastis – pietūs vietiniame restoranėlyje, apie kurį noriu trumpai papasakoti. Nežinau, kiek šis konceptas yra populiarus Prancūzijoje (gal čia kas antrame kaime taip?) tačiau aš ne dažnai tokiose vietose lankausi, tai man labai patiko. 🙂 “La Grande” – nedidelė, vietinė maitinimo įstaiga, net restoranu nelabai norisi vadinti. Visa aptarnavimo sistema labiau primena valgyklą: pasiimi padėklą, lėkštę, įrankius ir atsistojus į eilę užsisakai, ko nori iš meniu. Tada susimoki ir eini ieškoti laisvo staliuko (mūsų buvo didelė kompanija, tai rezervavome iš anksto). Viso šio restorano esmė – tai vietos ūkininkų žmonų verslas. Jos pačios ten dirba, pačios gamina ir visi produktai iš jų ūkių. Įsivaizduokit, jei sūris, tai iš vienos moteriškės šeimos, kur karves augina ir sūrį gamina, jei daržovės, tai iš kitos moteriškės. Mėsa – vietoje užauginta, kiaušiniai – jų vištų sudėti. Jei pyragai, tai namie kepti, jei vynas, taip pat iš vietinio vynuogyno. Tai yra ne tik tai, kad jos pačios viską gamina, jos pačios ir augina. Viskas labai šviežia ir skanu. Dienos meniu pasirinkimas gan mažas, atsidaro jie tik kelioms valandoms per pietus, o jeigu viską išparduoda anksčiau – tai viskas, užsidaro duris, ir šiandien pietūs baigti, ateikite kitą kartą.
Aptarnauja jos irgi pačios, angliškai nė viena nekalba, tik prancūziškai ( aš prancūziškai nė mur mur), tai užsisakinėti maistą ir gėrimus rankų ženklais ir šypsenomis irgi savotiška patirtis. Palieku nuorodą į svetainę čia ir rekomenduoju užsukti, jei būsite netoliese. 😉[
Chateau de Commarin. Prancūzija – pilių šalis, tad nekeista, kad ir Burgundijoje jų netrūksta. Kai kurios privačios ir nelankomos, kai kuriose įsikūrę viešbučiai, kai kurioms reikia renovacijų, tačiau užtektinai ir tų, kurios atviros lankytojams. Vieną popietę aplankėme netoliese esančią Chateau de Commarin. Ši pilis pastatyta XIII amžiuje, ir jau 26 kartas priklauso Commarin šeimai. 1949-aisiais ji pripažinta šalies istoriniu paveldu, o nuo 1970-ųjų atvėrė duris turistams.
Dalis pilies uždaryta ir prieinama tik šeimai, kuri ten gyvena nuo 2001-ųjų (įsivaizduojate save gyvenant tokioje pilyje? Aš sunkiai), tačiau galima aplankyti koplytėlę, buvusias arklides, virtuvę, pasižvalgyti po Marie-Judith de Vienne (kad ir kas tokia ji bebuvo) apartamentus.
Lankant muziejus man visuomet įdomiausia pamatyti, kaip žmonės tuomet gyveno. Kaip jie prausėsi? Kur miegojo? Ką valgė? Ką per dienas veikė (ypač tie, kuriems dirbti nereikėjo)? Kaip tas milžiniškas sales žiemą prišildė? Kaip pramogavo? Tokio pobūdžio muziejai man visada atrakina kažkokią smegenų dalį, kuri nuneša į fantazijų dausas. 🙂
Už pilies yra 35 hektarų parkas, kurio lankymas įskaičiuotas į dienos bilietą (8.70eur). Nuoroda į pilį rasite čia.
Chateauneuf. Dar viena didinga pilis, kurią tikėjomės aplankyti, bet labai nepataikėme su laiku. Mums atėjus paskutinė grupė buvo įleista į vidų prieš 15 minučių, o laukti, kol jie vėl atsidarys po pietų pertraukos, aš nebeturėjau laiko, man reikėjo spėti į traukinį. Tai pilies šį kartą neaplankėme, palikome ją kitam kartui (kada nors), bet užtat pasivaikščiojome po žavų Viduramžių kaimelį, aplankėme meno galerijas, amatininkų dirbtuvėles, prisėdę vietinio restorano terasoje skaniai papietavome.
Rekomenduočiam tiems, kas mėgsta mažas, jaukias, istorines vietas. Man Chateauneuf pasirodė puiki kryptis pusdienio išvykai!
Domaine d’Ardhuy. Apie šį nuostabų vynuogyną daug papasakoti negaliu, tačiau bent paminėti noriu tiems, kas skaitydami šį įrašą darosi Burgundijos špargalkę. 🙂
Užsukome į jį neplanuotai, tiesiog važiuodami pro nesibaigiančius vynuogių laukus, kai sugalvojome, kad norėtume kur nors to vietinio vyno padegustuoti. (Burgundija garsėja tiek savo raudonu, tiek baltu vynu). Kai atvažiavome, atrodė, kad jie nedirba, ruošiasi vestuvių puotai (labai populiaru tokiose vietose švęsti vestuves), tai mes nieko nesitikėdami dar pažioplinėjome aplinkui ir jau ruošėmės išvažiuoti, kai prieš mus išdygo darbuotojas ir paklausė, ar gali kuo nors padėti. Pasiteiravome, ar galėtume paragauti jų vyno, tai jis truputį padvejojo, bet surado merginą, kuri atrakino mums degustacijų salę ir be jokio nepasitenkinimo veide, kad jie nedirba, mums pilstė vyną, daug apie jį pasakojo ir vis žemėlapyje rodė, kur kurios vynuogės auga. Turo po patį vynuogyną ir vyno rūsius nepadarė, tačiau to ir nesitikėjome, džiaugėmės, kad apskritai įsileido. 🙂
Bet jie turus organizuoja, tai palieku jų svetainę čia, gal kas nors užsuksite pro šalį važiuodami. 😉
Beaune apylinkės. Na ir pabaigai dar vienas kitas gražus žodis apskritai Beaune apylinkėms. Pačio Beaune nepasiekėme (aš jį taupau, kai turėsime laiko normaliai aplankyti, ne tik prabėgomis), bet visi tie maži kaimeliai aplinkui, žaliuojantys vynuogynai, kiek akys užmato, kalvos tolumoje susipina į tokią gražią visumą, kad nieko kito nelieka, tik plačiai nusišypsoti ir mėgauti atostogomis Prancūzijos kaime.
Šiais metais į Europą neplanuojame, tačiau panašu, kad Burgundija man bus ta vieta, kur užsuksiu dar ne kartą ir ne du. Pasidalinkite savo rekomendacijomis ir jūs, jei žinote vietų, kurias verta aplankyti. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
