Jei kas nors galvojate, kad Australijoje vien nesibaigianti vasara, kaitri saulė ir šiluma, tai galite galvoti iš naujo. Šiuo metu pas mus žiema, ir nors nepalyginama su europietiška, temperatūra gali nukristi žemiau nulio. Būna čia ir sniego, ir plikledžio, tai ir žieminės striukės su kepurėm tikrai iš spintų būna ištraukiamos. Ne visada, aišku, ir ne Sidnėjuje, bet tikrai būna. Ir šiandien apie vieną tokį savaitgalį ir noriu papasakoti.
Aplankyti High Country kalnų regioną Viktorijos valstijoje sugalvojome ne šiaip sau. Tai buvo pusiau darbinė kelionė – Riparide pasiūlė ten nuvykti nufotografuoti vieno namelio jų svetainei, o kadangi High Country kalnuose esame buvę tik vieną kartą, mielai sutikau. Prieš porą metų ten slidinėjome (taip, slidinėjome Australijoje! Pasakojau čia), tačiau šį kartą sezonas dar buvo neprasidėjęs, tai šiaip patyrinėjome apylinkes. O apylinkių būta gražių!
Kad jau mūsų savaitgalio tikslas buvo sukurti foto istoriją apie namelį, tai pradžai apie jį. Mažų, minimalistinių namelių mada palengva ritosi per pasaulį jau keletą metų, tačiau 2020-aisiais Australijoje ji šoktelėjo į populiarumo aukštumas. Ekspertai sako, kad pandemija tam turėjo didelės įtakos: sienos uždarytos, tarptautinis turizmas praktiškai neegzistuoja, tai Australijos gyventojai jau antri metai atostogauja šalies viduje. Nenuostabu, kad išaugo stilingų ir nebrangių nakvynių poreikis, o to pasekoje, nekeista, kad per pastaruosius metus atsirado tiek daug naujų mažų namelių trumpalaikei nuomai. Jų kaina pakankamai nedidelė (palyginus su namo statyba), paprastai jie neprijungti prie jokių centrinių nuotėkų valymo komunikacijų ar vandentiekio, elektros (dažniausiai elektrą gamina saulės baterijos ant stogo, įrengti kompostiniai bio tualetai). Tokie nameliai būna ant ratų, jie klasifikuojami kaip prikabinami nameliai (angl. Trailer), dėl to jiems nereikia statybos leidimų, ir juos nesunkiai galima įrengti gražiuose gamtos kampeliuose, kur paprasto namelio turbūt nepastatytum.
Mūsų savaitgalio namai buvo mažo kaimo pakrašty, kalnų apsupty, šalia mažo ežeriuko. Atvykus po pietų namelį radome pripildytą pavakario šviesos, tačiau, vos saulei panirus už kalnų, begaminant ant griliaus vakarienę, kaipmat nukritusi oro temperatūra ragino greičiau vidun.
Viduje – vakarienė, muzika, vynas ir stalo žaidimai. Mini atostogų vakaro klasika.
Kitą dieną planavome važiuoti į kalnus. Norėjome aplankyti Alpinį nacionalinį parką (angl. Alpine National Park) ir jame esantį Bindaree krioklį (angl. Bindaree Falls). Kelias per kalnus pasirodė ne iš lengvųjų. Atkarpoje tarp Mt Buller viršūnės ir Howqua Gap Hut ( žygeivių trobelės miške, kur galima prisiglausti ištikus ekstremaliomis oro sąlygoms) tikrai ne kartą pagalvojome, kad apsisuktume, jei tik būtų kur, ir toliau nebevažiuotume. Bet nebuvo kur, tad siauru, neasfaltuotu keliu, per duobes ir šakas nuvingiavome apie 30 km, kol radome ženklą, kad kelias, kuriuo atvažiavome – vidutinio sudėtingumo trasa automobiliams, varomiems 4 ratais. Tai yra tikrai ne mums. Taip ir nesupratome, ar ženklą pražiopsojome, ar jo nebuvo. Lyg to būtų maža, toliau kelias iki krioklio buvo visiškai uždarytas, tai nelabai kas liko tik šiaip pasivaikščioti po mišką. Gerai, kad diena tam tobula pasitaikė! Saulėta, nešalta, tačiau ir ne per šilta. O kai nešilta, aš jaučiuosi miške drąsiau, nes tikiuosi, visos gyvatės miega. 😀
Žiemos metu dienos čia trumpos, tad kiek po pietų pradėjome galvoti, kur rasti gražią apžvalgos aikštelę saulėlydžiui (saulė leidžiasi apie 17val vakare). Kadangi buvome netoli Mt Buller slidinėjimo centro (kuris turėjo atsidaryti už poros savaičių), pagalvojome, kad ten turėtų būti visai gražu. Neklydome!
Grįžus savo į namelį, šalia esantį tvenkinį gaubė tirštas rūkas. Nuotraukoms jau buvo per tamsu, tačiau taip kilo mintis ryte nepatingėti ir atsikelti saulėtekiui. Žiema juk, saulė ne tik kad leidžiasi anksti, teka taip pat vėlai! 🙂 Prieš saulėtekį nuvažiavę prie didžiųjų marių (5 minutės kelio) išvydome nuostabiai gražų peizažą: raudono molio žemė, protarpiais pasirodantis žydras dangus, žadantis saulėtą dieną, storas rūko debesis, gulintis tarp kalnų, seni medžiai, kyšantys iš marių, o lyg įspūdžio būtų maža – dar ir kengūrų būrys prašuoliuoja netoliese. Teko pasitrinti akis ir pasitikrinti, ar nesapnuoju.
Be gražios gamtos šalia esančiame Mansfield miestelyje aplankėme ūkininkų turgų (dirba paskutinį mėnesio šeštadienį), Gogham Bay esančią alaus daryklą, sendaikčių parduotuvę, o grįždami atgal į Melburną sustojome Yea miestelyje – pietums ir kavos puodeliui prie rusenančio židinio Marmelades kavinėje. Beje, nors kavinėje veganiškų patiekalų pasirinkimas labai jau kuklus, pati kavinukė dvelkė tokiu savitu, Viktorijos valstijai labai būdingu žavesiu. Puikus balansas tarp seno ir modernaus.
Na, o kaip baigėsi su sniego paiešomis? Panašu, kad iš tikro buvome porą savaičių per anksti. Per visą savaitgalį radome jo tik kalno viršūnėje, ir turbūt tik kelioms sniego gniūžtėms. Užtat nosis ir rankos šalo visą laiką! Po beveik 5 metų Australijoje organizmas akivaizdžiai užmiršo, kaip būna, kai būna iš tikro šalta… 🙂
***
Bučkiai ir linkėjimai
