Į Malaiziją šį kartą mes visai nesiruošėme ir šios kelionės neplanavome. Vietoje to, po atostogų Šri Lankoje turėjome praleisti keletą dienų Vietname. Deja, taip jau išėjo, kad tiek aš, tiek mano draugas siaubingai susimovėme su vizomis, ir į Vietnamą mūsų neįleido (ilga istorija, gal nesiplėsiu…). Sukdamiesi iš padėties, nutarėme praleisti tas kelias dienas Malaizijoje, kol surasime geriausią variantą kaip namo, į Sidnėjų, parskristi.
Neapsimesiu, keistas jausmas, kai po ilgo skrydžio, išeini iš oro uosto, ir esi visai ne toje šalyje, į kurią ruošeisi, milžiniškame Azijos mieste, kai neturi absoliučiai jokio plano, ką čia veiksi, nežinai, kur apsistosi ir kai net nesi tikra, kelias dienas čia užtruksi. Na, bet buvo kaip buvo. Gerai, kai šiais laikais yra išmanieji telefonai ir daug mažų problemų gali išsipręsti mygtuko paspaudimu. Iš oro uosto patraukėme tiesiai į Kuala Lumpur kinų kvartalą, ten gavome kambarį nakčiai, palikome daiktus ir išėjome pavalgyti. Kiek atsipūtę, užkandę ir susitaikę su situacija, aptarėme, ką darysime toliau.
Mano draugui tai buvo ar ne penktas kartas Kuala Lumpur’e, aš čia irgi esu praleidusi keletą dienų prieš pandemiją (tuometiniais įspūdžiais dalinausi šiame įraše), tai nutarėme, kad čia neliksime, važiuosime kur nors kitur. Malaizija turi du miestus, įtrauktus į Unesco paveldo sąrašą: George Town’as mano jau lankytas (pasakojau čia), o antras – Melaka – pasirodė visai netoli ir lengvai pasiekiamas.
Taigi sekančią dieną, vos po 2 valandų kelio autobusu, pasiekėme Melaką. Melaka – dabartinis miesto pavadinimas, 1980-siais pakeistas iš Melacca. Senasis miesto vardas siejosi su laikais, kai Malaizija buvo britų, portugalų, olandų kolonijinės imperijos dalis. Tuo tarpu naujasis vardas kur kas artimestis vietinei malajų kalbai ir kultūrai. Šis miestas, esantis vakarinėje Malaizijos pusiasalio dalyje, puikiai atspindi šalies kolonijinę praeitį bei kultūrinę įvairovę.
Atvažiavę įsikuriame pačioje senamiesčio širdyje, šalia upės, tai viskas, ką norime aplankyti, lengvai pasiekiama pėsčiomis. O pamatyti ir aplankyti buvo ką, gal net daugiau nei tikėjausi. 🙂 Dalinuosi keletu vietų, kas patiko, ir ką verta įtraukti į savo planus, jei ir jūsų keliai kada pasisuktų Malakos link.
Pasivaikščiojimas Melaka upės pakrante. Kadangi mūsų svečių namai buvo praktiškai už kampo, tai pirmoji pažintis su miesto senamiesčiu čia ir įvyko – Melakos upės pakrantėje. Už senų stogų gan sparčiai niro saulė, kavinių ir barų terasose vis ryškiau žiebėsi lemputės, upe vienas po kito plaukė turistiniai laiveliai, kuriuose, iš dainų gausos sprendžiant, vietiniai ruošėsi kažkokiai musulmoniškai šventei. Visa pakrantė netikėtai nustebino gatvės meno gausa. Kokie žavūs seni nameliai ir kaip gražiai visi ištapyti! Atvažiavome į šį miestą be didelių lūkesčių, ne ką apie jį žinodami, tačiau jau pirmojo pasivaikščiojimo metu galvojau, kad man čia patinka.
Olandiškoji aikštė (angl. Dutch Square) dar vadinama Raudonąja aikšte – vienas iš svarbiausių ir labiausiai atpažįstamų miesto simbolių. Ši aikštė, esanti Melakos senamiestyje, turi gilias istorines šaknis ir yra viena iš pagrindinių turistų traukos vietų. Pastatyta XVII amžiaus viduryje, Olandiškoji aikštė yra ypatinga dėl savo ryškiai raudonų pastatų, kurie išsiskiria tarp kitų miesto architektūrinių paminklų. Čia dominuoja Kristaus bažnyčia (Christ Church – pastatyta 1753 metais, yra viena iš seniausių protestantų bažnyčių Malaizijoje) ir Stadthuys – senasis olandų miesto rotušės pastatas (tuo pačiu seniausias Olandijos kolonijinis pastatas Azijoje).
Aikštėje knibžda tiek turistai, tiek gatvės prekeiviai, tiek trishaws (triračių rikšų) vairuotojai. Beje, tos triratės rikšos man iki šiol niekur kitur nebuvo matytos: lyg ir dviračiai su karučiais, bet tiek išpuoštos, mirga marga, lemputėm žybsi ir garsiai per kolonėles kiekvienas savo muziką groja. Iš pradžių galvojau, čia atrakcija vaikams, kol nepamačiau, kad daugybė vyresnio amžiaus žmonių taip pat mėgausi šia privačia diskoteka ant ratų. 🙂
Jonker gatvė (angl. Jonker street). Jonker Street – tai gatvė, kuri gyvena savo gyvenimą tiek dieną, tiek naktį. Dieną čia galima rasti antikvarinių daiktų parduotuvių, suvenyrų ir tradicinių amatų, žavių kavinių, parduotuvių. Tuo tarpu savaitgalio vakarais gatvė pavirsta į gyvą naktinį turgų su maisto prekystaliais, muzika ir šviesomis.
Mes kaip tik lankėmės savaitgalį, tai žinoma, nepraleidome progos pasivaikščioti ir paragauti visokių įdomybių. Plastikinio šlamšto ten irgi netrūksta, bet mums įdomiau buvo maistas ir gėrimai. O čia to buvo į valias, pradedant įvairiausiais vietiniais patiekalais, baigiant šviežiomis jūros gėrybėmis ir egzotiškais desertais.
Žmonių daug, spūstis nemaža, tačiau maisto pardavėjai sukasi greitai, laisvų staliukų ir kėdžių kaita taip pat greita, tai bendra patirtis faina!
Naktinis Vintage turgus. Dar vienas turgus, sakyčiau, ne turistinis, labiau vietiniams skirtas, vykstantis tik savaitgaliais, bet kuris patiks tiems, kurie nevengia pasikuisti dėvėtų rūbų parduotuvėse. Daugiausia ten rūbai, batai, aksesuarai, bet yra ir šiaip visokių senovinių daiktų. Atmosfera kaip paprastame turguje, viskas vyksta lauke, matuotis nėra kur, tai perki daugiau mažiau iš akies. Užtat rūbai – tokie, už kuriuos Sidnėjaus vintage parduotuvėse aš bent 4 kartus daugiau moku. Su dydžiais gal tik sunkiau kai kuriems. Pavyzdžiui, mano draugas – aukštas olandas, tai visi vyriški marškiniai, kuriuos matavosi, buvo per trumpomis rankovėmis, aziečiams siūti. 🙂 Tuo tarpu mane reikėjo prilaikyti už vadžių vis primenant, kad mūsų lagaminai jau ir taip pilni, kad negaliu visos spintos šmutkių parsivežti. Keletą daiktų nusipirkau, bet iki šiol gailiuosi keletos, kuriuos taip ir palikau ant pakabos. 🙂
Malaka namų muziejus (angl. Malaqa House Museum). Kad neatrodytų, jog mes ten tik valgėme ir apsipirkinėjome, įterpiu į pasakojimą ir šiek tiek kultūros. Vieną dieną aplankėme Malaqa House muziejų, kuris visai patiko. Malaqa House muziejus atspindi tradicinę Melakos kultūrą. Jis nedidelis, įrengtas senoviniame name, ir viduje eksponuojami baldai, drabužiai, kasdieniai daiktai, padedantys geriau įsivaizduoti vietos gyventojų gyvenimą prieš kelis šimtmečius. Panašių muziejų mieste yra ir daugiau, nežinau, ar šis buvo geriausias pasirinkimas, tačiau man buvo įdomu.
Cheng Hoon Teng šventykla. (angl. Cheng Hoon Teng Temple). Ramioje senamiesčio gatvėje esanti Cheng Hoon Teng šventykla yra seniausia veikianti kinų šventykla Malaizijoje. Pastatyta XVII amžiuje, ne kartą renovuota, puikiai atspindi Melakos istoriją bei kultūrą. Cheng Hoon Teng iki šiol atvira ne tik trijų pagrindinių kinų religijų – budizmo, konfucianizmo ir taoizmo – garbinintojams, bet ir šiaip lankytojams.
Šventykla yra žinoma dėl savo išskirtinių architektūrinių detalių, įskaitant raižinius ant stogo, sudėtingus medžio drožinius ir nuostabius piešinius, kurie vaizduoja mitologinius gyvūnus ir kinų mitus. Jos lankymas nemokamas, nors aukos, kaip ir visuose maldos namuose, visuomet laukiamos.
Melakoje praleidome dvi naktis, ir galvojau, kad to visai užteko trumpai pažinčiai su miestu. Bendras įspūdis liko puikus, galbūt šiek tiek pridėjo dar ir tai, kad neturėjome visiškai jokių išankstinių lūkesčių? Kaip ten bebūtų, labai džiaugiausi mūsų sprendimu išvykti iš Kuala Lumpur tai porai dienų, nes aš kur kas mieliau klaidžioju jaukiomis senamiesčių gatvelėmis nei maluosi po milijoninio miesto centrą. 🙂 Jeigu ir jūs kada galvosite, ką čia aplankius netoli Malaizijos sostinės, Melaka galėtų būti puiki kryptis! 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai,
