Šią vasarą taip jau nutiko, kad mano mėgstamame Hunter Valley teko lankytis net keletą kartų. Kas mane sekate Instagram’e, nuotraukas gal matėte, o kai kas gal ir ne, bet nuotraukos yra viena, o štai šiandien noriu papasakoti plačiau, kas gi už tų nuotraukų slepiasi, pasidalinti detalėmis ir galbūt ką nors įkvėpti aplankyti Hunter Valley, jei iki šiol savo ankstesniais pasakojimais to dar nepadariau. 😉
Man pačiai ši kelionė buvo viena iš tų, kai sunku nubrėžti ribą, kur darbas, o kur jau laikas sau. Turėjau nufotografuoti keletą nuotraukų nameliui, kuriame buvome apsistoję, ir paruošti mini gidą Travis kelionių start-up’ui, o kad jį paruoščiau, nemažai vietų teko aplankyti! Tai šiandien būtent apie tai: ką veikti, kur apsistoti, kur gero vyno rasti ir kur skaniai valgyti ieškoti, keliaujant po Pokolbin apylinkes.
Nakvynė Palmers Lane Estate. Nepameluosiu sakydama, kad Pokolbin – tai pagrindinis turistų traukos centras. Būtent čia glaudžiasi didžiausios regiono vyninės, daugiausiai žmonių talpinantys restoranai, būtent čia didžiausia ir nakvynės pasiūla. Palmers Lane Estate įsikūrę pačioje Pokolbin širdyje, tačiau tuo pačiu – nuo pagrindinio kelio atsišakojusioje gatvelėje, tad viso turistinio bruzdesio nei matosi, nei girdisi, nei jaučiasi. Palmers Lane Estate savo svečiams siūlo nakvynę šešiuose, vos prieš keletą mėnesių atrestauruotose nameliuose, kurie pastatyti nemažu atstumu vienas nuo kito. Nameliai turi židinį jaukiems šaltesnio sezono vakarams, virtuvę ir griliaus krosneles savarankiškam vakarienės gaminimui, taip pat terasą, kurioje įsitaisius su vietinio vyno taure gera stebėti saulėlydį ir būrius kengūrų, kasdien aplankančių Palmers Lane Estate valdas. Man ten labai patiko, drąsiai rekomenduoju ir palieku aktyvią nuorodą čia, kam aktualu. 😉
Džino degustacija Hope Estate. Hope Estate – labai netipiška mano skoniui vieta. Paprastai aš esu jaukių, mažų vyninių gerbėja ir mažų šeimos verslų palaikytoja, tai čia buvo visiška to priešingybė: didelio verslo didelės erdvės, didelis restoranas antrame aukšte, didelis degustacijų baras pirmame, daug stalų lauke, kur, akivaizdu, dažnai švenčiami mergvakariai ir bernvakariai, plius didžiulio vynuogyno pašonėje įrengta scena, kur vyksta festivaliai ir renginiai… Žodžiu, labai populiari vieta, traukianti įvairaus plauko lankytojus. Visgi, kas man patiko, tai ten ne tik viskas apie vyną. Šalia vyno Hope Estate užsiima ir alaus bei džino gamyba. Kažkas kitokio lyginant su visais kaimynais aplinkui, tai jeigu nemėgstate vyno (būna juk), tai čia yra ir kitokių degustacijų.
Kokteiliai Goldfish Bar And Restaurant. Goldfish mums rekomendavo kaip gerą vietą vakarienei, bet nuvažiavus paaiškėjo, kad tai dar viena labai populiari vieta, kur savaitgalį be išankstinių rezervacijų – niekaip. Na o mes, jau atrodo tiek kartų pasimokę, vis tiek ant to paties grėblio lipame. Vakarienei be rezervacijų nepriėmė, bet priėmė kokteiliams pusvalandžiui. Mielai kada prie progos ir vakarienei sugrįžčiau!
Vyno degustacija Calais Estate. Jei prieš tai lankytos vietos buvo orientuotos į masinį turizmą, tai Calais Estate radome tai, ko ieškojome. Tai šeimos verslas, kur vyno gamyba užsiima šeimos vyrai, degustacijų kambaryje vyną pilsto ir žiniomis dalinasi mama, šalia esančiai vietinės produkcijos krautuvėlei vadovauja ir klientus aptarnauja jauniausia dukra. Neapsimesiu vyno žinove (man jis paprasčiausiai arba skanus, arba ne), bet man ten patiko vyno rūsio atmosfera, žaliuojantys vynuogynai aplinkui, gavome progą įkišti nosį, kur laikomos vyno statinės, o geram įspūdžiui nepamaišė ir tai, kad susipažinome su savo verslą mylinčia ir vardan bendro tikslo dirbančia šeima.
Pietūs Kawul. Antrame Calais Estate aukšte yra restoranas, kur netgi tokie išrankūs klientai kaip aš ras, ką valgyti. 🙂 Seniau valgiaraštis buvo tik veganiškas, dabar yra ir mėsos patiekalų, taip kad visiems skoniams pritaikytas. Restorane yra dvi sėdimos zonos: viduje, kai vėsiau, ir saulėtame balkone, kai geras oras. Žodžiu, principas ten toks – apačioje išragauji visą vyną, išsirenki kas patiko ir žinai, kokio vyno taurės nori prie pietų ar vakarienės stalo antrame aukšte. Arba dar vienas viliojantis pasiūlymas – gali užsisakyti visokių sūrių ir užtepėlių rinkinį bei pasidaryti sau iškylą jų vynuogyno pašonėje. Šiam reikalui deja neturėjome laiko, tai kaip ten kas pasidalinti negaliu, tačiau restoraną užskaitau. (Nuoroda čia)
Vyno degustacija Moorebanks Vineyard. Nuo tos minutės, kai įžengėme pro akmeninius Moorebanks vynuogyno vartus, jaučiau, kad man ten patiks. Vynuogynas nedidelis, bet tiek tradicinis, kiek galėčiau įsivaizduoti. Dar einant per kiemą mano akys lakstė aplinkui ir nužiūrinėjo vyno statines, paverstas stalais, žydinčius gėlynus, mažą trobelę (nežinau kas viduje, tądien buvo uždaryta), senus agrikultūrinius rakandus kur ne kur. Užėjus į vidų mus pasitiko Debra (savininkė) su sūnumi, tai jie abu mus vaišino vynais, sūriais (į kuriuos tik pavydžiai žvelgiau, nes man negalima), visokiais džemais. Tada pasakojo, kaip pas juos atsirado ožiukas Kevin, pasakojo apie visą šeimą (jų vaikų vardais pavadinti vynai), dalijosi istorijomis apie iš pro-prosenelių paveldėtus receptus, pagal kuriuos gamintą produkciją ir šiandien galima pas juos įsigyti. Nepastebėjau, kaip prabėgo ten pusantros valandos, ir išėjome nešini vynu, vynuogių padažu ir su pačiomis geriausiomis emocijomis.
Vyno degustacija Horner Wines. Jei tradicinės vyninės ne jūsų skoniui – tai jums turėtų patikti Horner Wines. Ši moderni vyninė, vadovaujama Ash ir jo žmonos Lauren, sužavėjo savo stiliumi, dėmesiu detalėms ir vynu. Vynuogių jie patys neaugina (planuoja pradėti kitais metais), tai savo vyno gaminimui perka geriausias iš kitų regionų: Mudgee, Orange, Illawara, to paties Hunter Valley.Užsukome ten prieš pat užsidarant, kuomet išėjo paskutiniai lankytojai, tai pats Ash mielai mums pasakojo apie savo vynus, aprodė daryklą, papasakojo apie vyno gaminimo procesus, davė vyno paragauti iš statinės (kuris beje nustebino, nes tikėjausi, kad bus labai blogai, o visai patiko). Pats Ash taip pat paliko labai teigiamą įspūdį – toks paprastas vyrukas, bet gerai žinantis, ką daro. Apie vyną pasakoja neužsičiaupdamas ir daro tai suprantama kalba, tad gali drąsiai visko klausti nesijausdama kvailai, kad kažko nesupranti. Vynus, beje, būčiau galėjusi visus pirkti! Būna gi kartais, kad ragauji ir galvoji, kad ne, nieko gero… Tai čia buvo ragauji, o jie vienas už kitą geresni. Ir dar jie degustacijas iš nerealių taurių daro. (Norėjau įsigyti, bet dvi taurės $100, tai truputį pagailėjau, per greitai jos pas mus dūžta..). Žodžiu, patys geriausi įspūdžiai!
Pasivažinėjimas po vynuogynus elektriniais dviračiais. Gerai, vynas vynais, bet kaip po tas vynines keliauti, degustacijomis užsiimti ir vairavimo išvengti?! Čia jau esu kažkada rašiusi, kad yra keli variantai: pėsčiomis (tai visiškai įmanoma, nes pavyzdžiui mūsų lankytos Calai Estate su Kawul restoranas, Moorebanks Vineyard ir Horner Wines buvo toje pačioje gatvėje kaip ir mūsų namelis Palmers Lane Estate! Tai labai laisvai pėsčiomis galima pas kaimynus nueiti), galima su maršrutiniais autobusiukais, kurie visą dieną suka ratu, o tu nusipirkęs dienos bilietą įlipi/išlipi stotelėse prie nustatytų vynuogynų (Prie tokių didelių komercinių kaip Hope Estate ar Roche Estate, kur yra mano minėtas Goldfish baras). Dar galima turėti alkoholio nevartojantį vairuotoją (čia dažniausiai būna mūsų atvejis, kai vyninėse aš vyną ragauju, o draugas visą sūrį suvalgo. Ir jeigu man kažkuris labai patinka, ir butelį nusiperkame, tai vakare, grįžus namo, ir jam tenka 🙂 ), arba mano mėgstamiausias variantas – dviračiai! Vaizduotėje aš seniai save regėjau su plazdančia suknele ir skybėle, riedančią kalvomis ir slėniais palei vynuogynus, į krepšelį priekyje prisikrovusią vietinės produkcijos, bet realybėje vaizdelis toks romantiškas nebuvo – Australijoje privalomi šalmai, kurie žaviai tikrai neatrodo. 😀 Visgi nepaisant šalmų, dviračiais keliauti po regioną yra bene geriausias variantas. Mes savo elektrinius dviračius gavome Palmers Lane Estate, tačiau galima juos nuomoti tiesiai iš Sutton Estate.
Pramogos ir mažiems ir dideliems – vandens golfas. Niekada nežaidžiau vandens golfo anksčiau, man tai buvo pirmas kartas, tačiau koks smagus! Principas paprastas: gauni kibirėlį kamuoliukų, lazdas ir bandai pataikyti į vieną iš tinklų, įtaisytų ežere. Pataikiusiems žadami nemaži piniginiai prizai, tačiau tam, kad pataikytum arba turi būti patyręs golfo žaidėjas, arba turi labai pasisekti… 🙂 Kaip ten bebūtų, visai smagi pramoga!
Saulėtekis danguje – skrydis oro balionu. Tą rytą kėlėmės labai anksti, gerokai prieš aušrą. Kelios minutės kelio automobiliu, ir mes jau sukome ratu po Aloft automobilių stovėjimo aikštelę. Iš karto nustebome, kiek daug žmonių tą rytą susirinko, ir koks puikus organizavimas: kažkas parodė, kur sustoti, kažkas greitai patikrino pavardes sąraše ir užlipino lipdukus, paskiriančius į kurio piloto krepšį lipsime. Kažkas greitai pažymėjo, ko pusryčiams grįžę norėsime, kažkas tuoj visus į autobusiukus suskirstė ir į palikimo lauką nuvežė. Turint galvoje, kiek žmonių ten buvo ir kaip greitai be pasimetimo visus suregistravo ir skrydžiui paruošė (neužmirškime, kad tai buvo labai anksti, tikrai ne aš viena tokia apsimiegojusi jaučiausi) – pagarbius komplimentus Aloft komandai siunčiu.
Atvykus kiek palaukėme, kol buvo paruošti balionai, greitai sušokome vidun (mūsų balione buvo apie 20 žmonių, po 5 viename krepšio ketvirtadalyje), ir neįtikėtinai lengvai ir švelniai pakilome. Mums kylant aukštyn pirmieji saulės spinduliai apgaubė Žemę, pripildydami slėnį šilta, magiška ryto šviesa. Po kojomis driekėsi sodai, vynuogynai, o tarp jų šokinėjo būriai kengūrų. Oras buvo tyras, šiltas ir nesijautė absoliučiai jokio vėjo. Mus supo visiška tyla, kurią sudrumsdavo tik garsas, pasigirstantis pučiant karštą orą į baliono vidų.
Nebežinau, kiek laiko truko pats skrydis, gal valandą, gal pusantros, bet atrodė, kad laikas praskriejo nepastebimai. Buvo ypatingas rytas ir nuostabi patirtis! Skrydis oro balionu Hunter Valley nuo pat atvykimo į Australiją buvo mano norų sąraše, tai džiaugiuosi pagaliau dėdama didelį pliusą! 🙂
***
Kad ir kiek kartų esu buvusi Hunter Valley, man ten visuomet gera sugrįžti. Man patinka tie žali slėniai, juose besiganantys žirgai, kalvomis vingiuojantys vynuogynai, vyninės ir visokios ūkininkų krautuvėlės, kur gali paragauti ir įsigyti jų produkcijos. Man patinka tyras oras ir ramybė, ir kad ir kiek kartų ten sugrįžčiau, jausmas visada tas pats. Nenustebkite, jei už kelių mėnesių apie Hunter Valley pasakosiu ir vėl. 😀
Na, o jei norite apie šį regioną paskaityti daugiau, ankstesnius mano pasakojimus galite rasti čia:
- Medžiotojo trobelėje. Hunter Valley (2020)
- Iš miesto į kaimą. Hunter Valley (2020)
- Savaitgalis Hunter Valley vynuogynų apsupty (2019)
- Hunter Valley vynuogynuose (2018)
***
Bučkiai ir linkėjimai
