O žinot, būna ir nutinka gyvenime gerų dalykų, kai labai nori, apie juos svajoji, na, ir kas be ko, – pasistengi. Nors dėl to, apie kurį noriu papasakoti, tai tiesą sakant jaučiausi, kad pastangos buvo per mažos ir niekur jos nenuves, bet ką jūs galvojat – klydau! 😀 Gerai jau gerai, be užuolankų, papasakosiu nuo pradžių.
Galbūt kai kurie prisimenate, o tiems, kas ne, priminsiu, kaip prieš kurį laiką, leidžiant savaitgalį Australijos žymiuosiuose Mėlynuosiuose kalnuose (angl. Blue Mountains), buvome su draugu apsistoję labai jaukiame namelyje, kurį radau per Riparide svetainę, ir jums čia rodžiau. Taip pat minėjau, kad man ta svetainė buvo kaip metų interneto atradimas. Aš tiek laiko praleidau ten naršydama ir planuodama, kur čia nuvažiavus, kad mano kompiuterio naršyklėje ji kaipmat įsitaisė mėgstamiausiųjų sąraše. Be naršymo ir savaitgalio išvykų planavimo aš tyliai ir nedrąsiai pati sau svajojau, kaip norėčiau kada nors jiems kurti tas foto istorijas, kurios taip įkvepia keliauti, atrasti ir kitomis akimis pažvelgti į galbūt jau lankytas ir netoliese esančias vietas. Deja savo svetainėje jie jokių darbo pasiūlymų neturėjo, pati kam siūlytis neradau, o gal ir nelabai drįsau, nes su turinio kūrimu turizmo sektoriuje iki šiol nedirbau, tai taip tik iš tolo ir stebėjau jų augimą, sėdama galvoje mintį, kad kaip nors rasiu kelią, kaip su jais dirbti…
Galite tik įsivaizduoti, kaip apsidžiaugiau, kai prieš kelias savaites į mano Instagram pranešimų dėžutę įkrito žinutė iš vieno Riparide komandos nario, klausiančio, ar mane domintų pasiūlymas prisijungti prie jų turinois kūrėjo būrio. Ar domintų??? O taip!!! 😀 Kaip jie mane susirado, paklausite? Aš jų šito irgi paklausiau pokalbio telefonu metu. 🙂 Pasirodo, užteko tų dviejų nuotraukų, kuriomis Instagram’e dalinausi iš savaitgalio, praleisto Mėlynuosiuose kalnuose. Jiems mano nuotraukos patiko, jie patiko man, tai taip, praleidžiant formalumus, netikėtai prisijungiau prie vieno iš savo svajonių projekto.
Panašu, kad teks keliauti po savo valstiją daugiau, fotografuoti daugiau ir pasakoti apie savo keliones taip pat daugiau, kas mane iš tikro labai džiugina. 😉
Pirmoji kelionė buvo į mano vieną mėgstamiausių regionų – Hunter Valley. Mūsų užduotis – nufotografuoti namelį, kuriame apsistosime, ir papasakoti, ką galima veikti aplinkui. Taigi šeštadienio rytą, išsimiegoję ir susikrovę daiktus, pajudėjome iš Sidnėjaus šiaurės kryptimi. Pirmoji stotelė – tradiciškai, išvažiavus iš miesto – The Harvest Kitchen. Čia trys vietos moterys, susimetusios po vienu stogu, įkūrė savo verslą ir vietą, kurioje visada, važiuodami pro šalį, sustojame puodeliui kavos. The Harvest Kitchen iš pirmo žvilgsnio primena kaimo daržinę, kur, vos įėjus, kairėje akys užkliūna už šviežios duonos ir kitų kepinių lentynos, viduryje pūpso medinis vežimas, prikrautas daržovių iš vietos ūkininkų, kitame kampe įsitaisiusi kavinės virtuvė, kur gali užsisakyti kavos ar greitai paruošiamų užkandžių (sumuštinių, skrebučių ir pan), tada dešinėje, už kasos aparato, sėdi ir virbalais mojuoja trečia moteriškė, pardavinėjanti mielus suvenyrinius niekučius namams. Didžiąją dalį “daržinės” užima sendaikčiai, ir čia jau susipina visų trijų damų aistra – visos turi kažką parduoti, ir visos mielai nori paplepėti.
Ilgai ten neužsibuvę ir dar beveik valandą kelyje praleidę, pasiekėme Wollombi miestelį. Ten jau pradėjome įdėmiau klausyti, ką mūsų navigacinė sistema šneka, ir dairytis aplinkui, kad nepravažiuotume… Tada dar nežinojau, kaip už kelių minučių, pamačiusi mūsų namelį, apsidžiaugsiu. O apsidžiaugiau todėl, kad esu jį dar prieš keletą mėnesių pastebėjusi nuo kelio, pravažiuodama pagalvojusi ir draugui sakiusi, kokia nuostabi veranda ir kaip norėčiau ten apsistoti! Ir štai, visai netikėtai paaiškėjo, kad tai ir yra mūsų trobelė prailgintam savaitgaliui. Visiškai netikėta! 🙂
Įdėjus į vidų pirmas įspūdis buvo…keistas. Kažkaip sutrikau ir pirmas kelias akimirkas negalėjau suprasti, ar man ten patinka… Vis svarsčiau, ar man čia labiau primena antikvarinių daiktų parduotuvę ar šiaip smulkmenomis prikištą medžiotojų trobelę. Prireikė kiek laiko akims apsiprasti ir imti pastebėti, kur kas yra… Štai čia dailia lovatiese ir pagalvėlėmis puošta plati lova, šalia jos – senas židinys. Čia – senovinė skrynia ir ant jos krištolinių taurių rinkinys, priešais – antikvarinis veidrodis. Ant sienos kabo elnio (?) galva. Pasisukus – svetainei skirta vieta, kitame kampe – virtuvė. Viskas iki smulkmenų apgalvota, ir viskuo pasirūpinta. Bet taip, visko tiek daug, kad iš pradžių akys raibo! Vėliau apsipratau. Tada prisiminiau, kaip gera turėti kambaryje rusenantį židinį vėsią naktį, kaip smagu ryte lauko terasoje pusryčiauti, o vakare – kaip malonu burbuliuoti sūkurinėje vonioje po žvaigždėtu dangumi, aplinkui degant žvakėms ir spragsint laužui.
Namelis buvo vos kelios minutės kelio nuo turistų mėgstamo Wollombi miestelio. Čia ir vėl užsukume į aborigenų meno galeriją, kur svarstėme įsigyti kokį paveikslą namams (deja, nieko neišsirinkome. Kas patiko draugui – sakiau, kad man akys raibsta ir galva svaigsta bežiūrint, kas patiko man – abu pasiraukėme, kad per brangu). Pietums stabtelėjome Myrtle House kavinėje, kur pasidžiaugiau, kad net aš radau, ką valgyti (vegan + gluten free – ne pati lengviausia kombinacioja, kai valgai ne namie), nepraleidome progos pašmirinėti ir po The Forge sendaikčių parduotuvę.
Po poros valandų, praleistų Wollombi, nusprendėme aplankyti nors porą vyninių, kad jau esame vyno regione. Po paskutinio apsilankymo Hunter Valley jau žinojome, kad populiariose vyninėse reikalingos rezervacijos, jei norime į jas patekti, tai paskambinau į vieną ir rezervavau mums vietas vakarui, o į kitą, esančią visai šalia miestelio, užsukome netikėtai.
Undercliff Winery mus pasitiko pagyvenęs britas savininkas. Kadangi buvome vieninteliai lankytojai, jis mielai su mumis kalbėjo, pasakojo apie savo vyną ir ne tik, apie tai, kaip laukia vasaros sezono, apie būsimus renginius apylinkėse, neišvengėme ir Covid-19 bei karantino temos, žodžiu, visai smagiai pasisvečiavome, tik vynu ne itin susižavėjome, tai tik už degustaciją susimokėjome ir išvažiavome.
Kita vyninė – The Hanging Tree Wines. Į pastarąją dar prieš kelis mėnesius bandėme pakliūti, tačiau tada be išankstinės rezervacijos nepavyko. Nesu tikra, kaip ji atsidūrė mano sąraše, tikriausiai radau kažkur internete, ieškodama, kur gražiausi saulėlydžiai Hunter Valley. Ir tikrai galiu tai patvirtinti – saulėlydis buvo nuostabus! Ir vynas skanus, ir darbuotojos labai malonios. Mielai pati sugrįžčiau, ir tiems, kas skaito mane Australijoje, užtikrintai rekomenduočiau. 😉
Kitą dieną, pakeliui namo, iš pradžių vingiuodami per kaimiškas vietoves, o vėliau stačiai į kalną, nuvažiavome į Yengo nacionalinį parką, Finchley apžvalgos aikštelę (angl. Finchley Lookout). Ant kalno spengė tokia tyla, kad atrodė net kalbėti norėjosi tik pašnibždomis… Po kojomis plytėjo medžių viršūnės, besidriekiančios toli toli, kiek akys užmato. Horizonte stūksojo Yengo kalnas. Šis kalnas (668 m.) visais laikais turėjo ypatingą, šventą reikšmę vietos aborigenų gentims. Čia panašiai kaip žemyno širdyje esantis Uluru, taip ir Yengo – gerbiamas ir saugojamas.
Netoli apžvalgos aikštelės buvo ir pažintinis takas, supažindinantis iš arčiau su aborigenų kultūra. Praėjome, lenteles paskaitėme, kempingą pasiekėme… O kiek ten pusmetrio ilgio iguanų radome! Draugas sakė, važiuosime čia stovyklauti. Aš sakiau, galės važiuoti vienas, na nes niekaip aš naktį iš palapinės ten kojos nekelčiau!
Namo grįžome pailsėję tarsi po trumpų atostogų. Nuotraukas į Riparide svetainę patalpinome gerokai anksčiau, su lietuvišku blog’u tik kaip visada smarkiai atsilieku… Bet gal geriau vėliau nei taip ir palikti nepapasakojus, juk tokia maloni išvyka buvo! O geriausia dalis, kad mano draugystė su Riparide tik prasideda, tai tikiuosi, netolimoje ateityje ir daugiau gražių vietų parodysiu. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai