• Australiškos atostogos kelyje arba ką aplankyti keliaujant NSW šiaurine pakrante

    Per keturis su puse gyvenimo Australijoje metus jau atrodo pripratau prie minties, kad Kalėdos čia – vidurvasaris. Jau kaip ir tapo normalu, kad švenčių laikotarpiu dviems savaitėms sustoja darbai, ir visi patraukia atostogų. Ir jau tapo kone tradicija, kad tas dvi savaites kažkur keliaujame.

    Šiemet vasaros atostogas suplanavome kaip niekad anksti. Dar rugsėjį rezervavome kempingus savo valstijoje, vandenyno pakrantėje, tyliai vildamiesi, kad artėjant gruodžiui visgi atsidarys valstijų sienos ir galėsime važiuoti toliau. Tik iki to gruodžio daug laiko buvo: sienos tai atsidarė, tai vėl užsidarė, dalis Sidnėjaus spėjo antrame karantine pabūti, o ir šiaip prieš kelionę buvo aišku tik tai, kad niekas neaišku. Palikome namus oro prognozei žadant dvi savaites nesibaigiantį lietų, šiaurinį Sidnėjų ištikus covid-19 protrūkiui, galvodami, kad bet kurią dieną teks apsisukti ir patraukti namo: arba dėl blogo oro (primenu, ruošėmės juk stovyklauti dvi savaites), arba dėl paskelbto naujo karantino (Australija so korona nesicackina – vos mažas protrūkis, iškart visi į karantiną, kol sugaudys viruso nešiotojus). 

    Išvažiavome ir, jeigu iš karto trumpai apibendrinčiau, buvo puikios atostogos, kurių nei oras, nei pandemija nesugadino. Dalinuosi įsimintiniausiomis vietomis, tikiuosi, kam nors pravers. 😉

    Tacking Point Lighthouse. Važiuojant į Port Macquarie labai norėjau aplankyti žymiąją koalų ligoninę, kur gyvena ir gydosi šie mieli gyvūnėliai, tačiau pavėlavau su rezervacija (šiaip lankymas nemokamas, tačiau dėl covid labai apribotas), nebegavau laisvų vietų, tai teko improvizuoti ir laiką praleisti kitaip. Gerai, kad tas Port Macquarie gražus pakrantės miestelis, tai prie vandenyno ir patraukėme. Labai patiko kalva, ant kurios stovi švyturys. (Švyturys nedidelis, tačiau vis dar veikiantis. Pastatytas 1879 metais, yra vienas seniausių Australijoje), Tiesa, ne pats švyturys didžiausią įspūdį padarė, o vaizdas nuo kalvos. Dramatiškas uolėtas kantas, į horizontą besitęsiantis 9 kilometrų smėlėtas paplūdimys, audringose bangose besismaginantys banglentininkai, ir protarpiais šį pakrantės paveikslą dengianti rūškana migla. Nuostabiai gražu!

    Sea Acres Rainforest Centre. Kita dėmesio verta vieta Port Macquarie – Sea Acres nacionalinis parkas ir jo dalyje įrengtas pažintinis takas. Tai lengvas 1.3 km pasivaikščiojimais mediniais takais ir tiltais, nuo kurių pagarbiu atstumu gali stebėti paukščius, gyvūnus, augalus. Labai vyliausi pamatyti ką nors egzotiško (visada noriu pamatyti kokią gyvatę, kai nerizikuoju netyčia užlipti), deja, ne šį kartą.

    Smoky Cape Lighthouse. Keliaujant NSW pakrante gražių vaizdų netrūkta, tačiau čia vis tiek vienas iš tų, kur dar ir dar kartą negali atsistebėti, kokia nuostabiai graži yra Australija. Stovi sau ant kalvos prie švyturio, prieš akis bekraštis vandenynas, pasukus galvą į abi puses laukiniai paplūdimiai, o už jų į horizontą besitęsiantys tipiški Australijos miškai.

    Bellingen. Atvykus į Bellingen negalėjau atsistebėti: kaip čia yra, kad toks ganėtinai toli nuo didžiųjų miestų nutolęs miestelis turi tiek daug visokių hipsteriškų kavinių, gerų restoranų, mažų boutique parduotuvių, kur asortimentas toli gražu ne provincijos lygio, labiau lyg iš Etsy surinktas. Plius, iš kur visi šitie elegantišku užmiesčio stiliumi apsirengę žmonės?!

    – Iš Sidnėjaus, – atsako man draugas, – Iš kur daugiau.

    Ir tikrai, dar kartą apsidarau ir dabar jau matau, kad Bellingen – ne šiaip sau provincijos miestelis. Tai provincijos miestelis pritaikytas miesto žmonėms: pasitempęs, naujų madų prisigaudęs. Toks truputį kaip iš kokio Countrystyle žurnalo, kur lyg ir apie gyvenimą užmiestyje, bet su tikru kaimu neturi nieko bendro. 

    Mes lankėmės ten kažkurią dieną tarp Kalėdų ir Naujųjų, kuomet buvo pats sezono įkarštis ir labai daug žmonių, bet pasižymėjau sau, kad kada nors mielai sugrįžčiau ten ramesniu laikotarpiu ir apsistočiau dieną kitą. Tuomet nelaukdama eilėse prie parduotuvių neskubėdama jas apeičiau, lėtai kavinėse gerčiau kavą ir planuočiau žygius po šalia esančius nacionalinius parkus, o gal į užrašų knygelę rašyčiau dienos įspūdžius. Turbūt ir alaus daryklą aplankyčiau (kas kad alaus gerti negaliu, tikiu, kad turi jie bačkose ką nors alternatyvaus ir tokiems kaip aš – su visokiomis maisto netolerancijom, įskaičiuojant gliuteną).

    Na o šį kartą praleidome tik gerą pusdienį: pasivaikščiojome po miestelį, buvusioje degalinėje/meno galerijoje/kavinėje išgėrėme po kavos puodelį ir paplepėjome su savininku apie fotografiją, ledainėje sukirtau veganiškų ledų porciją, o pietums nuėjome į japonų restoraną, kurį rekomendavo draugė (Qudo), ir aš jai paantrinu – labai patiko!

    Waterfall Way. Pajudėjus iš Bellingen vakarų kryptimi netrukus vingiuotu keliu pasiekiame Dorrigo nacionalinį parką (visas Krioklių kelias (angl. Waterfall Way) tęsiasi 169.8 km nuo Raleigh rytuose iki Armidale vakaruose, bet vaizdingiausias maršrutas man pasirodė nuo Bellingen iki Dorrigo). Čia kelias vingiuoja per kalnus ir tropinius miškus, kurie, apgaubti storu darganos sluoksniu, atrodo mistiški ir neįžengiami. 

    Atvykę į Dorrigo nacionalinį parką į visgi mišką ėjome, o dienos pasivaikščiojimui išsirinkome Crystal Shower Falls. Takas vingiuoja per miško tankynes ratu, o tęsiasi jis nei labai ilgai, nei trumpai – apie 6 km. Norint pasiekti krioklį pabaigoje teks pereiti kabantį tiltą, kuris, nors ir siūbuojantis, visai nebaisus. Krioklys paliko didelį įspūdį, tačiau labiau už jį man turbūt patiko ta rūke skendinčių džiunglių atmosfera. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tokia ūkanota diena bus pati geriausia diena krioklių ir miškų lankymui? 🙂

    Pasivaikščiojimą iki Crystal Shower Falls galima pradėti nuo Dorrigo nacionalinio parko informacinio centro arba nuo The Glade Picnic Area (ženkliai trumpesnis maršrutas). Visgi, jei pradėsite nuo informacinio centro, verta į sąžiningumo dėžutę įmesti $2 ir pasivaikščioti  virš medžių viršūnių nutiestu tiltu (ieškoti Skywalk Dorrigo National Park). Apniukusią dieną vaizdai gal ir negniaužia kvapo, bet saulėtą, tikiu, turėtų atsiverti nuostabi panorama.

    Dar vienas krioklys, kurio negalima praleisti lankantis apylinkėse, – Dangar Falls. Prieš važiuodama ten buvau jį mačiusi internete, tačiau nustebau, kad jis kur kas didesnis nei įsivaizdavau! Gal dar ir tai, kai tomis savaitėmis labai daug lijo, pridėjo, kad jis buvo toks galingas, vandeningas ir grėsmingas. Žmonės maudėsi, man buvo šalta, vėliau gailėjausi, kad taip ir neįlindau, tai jeigu jūs ten būsite, nepraleiskite progos. 🙂

    Black Rock Beach. Paplūdimių kelionės metu aplankėme nemažai, tačiau šis buvo vienas iš tų, kuriame praleidome daugiau laiko. Buvome apsistoję kempinge dviems naktims praktiškai ant vandenyno kranto, nacionaliniame Bundjalung parke, kuriame nėra nei telefono ryšio, nei interneto. Buvo puiki proga atsiriboti nuo technologijų, palikti dūzgiantį pasaulį užnugary ir tiesiog būti. Vaikščioti audringo vandenyno pakrante, australiškų brūzgynų takais, klausytis gamtos, gaminti vakarienes ant laužo, o naktį gėrėtis krentančių žvaigždžių šou. 

    (Jei kam aktualu, kempingą galite rezervuoti čia).

    Minyon Falls. Jei lankysitės Byron Bay ir galvosite, ką čia aplinkui nuveikus, labai rekomenduoju Minyon krioklius (angl. Minyon Falls). Aš kartą ten jau lankiausi prieš kelis metus, tačiau, kai žemėlapį pastudijavusi supratau, jog mūsų kempingas vos kelios minutės nuo jų, dvejonių, ar eisime į žygį, nė akimirkai nekilo. Didžioji dalis lankytojų šį 100 metrų aukščio krioklį apžiūri iš apžvalgos aikštelės viršuje, tačiau turintiems kelias laisvas valandas, tikrai rekomenduočiau nepatingėti ir nusileisti į slėnį. Takas vingiuoja per nuostabų Nightcap nacionalinį parką, kur daug paukščių ir gyvūnų, apačioje teks perbristi šniokščiančią upę (o gal akmenimis peršuoliuoti, jei vanduo nusekęs, priklausomai nuo sezono), tada persirobšti per akmens luitus (trumpų kojų savininkai turėtų nenustebti, jei į viršų kai kur teks lipti keliais, o žemyn čiuožti užpakaliu), kol galų gale atsidursite prie šio žadą atimančio gražuolio. Tikrai verta!

    (O jeigu apylinkėse ieškosite jaukaus kempingo, tai Rummery man turbūt išvis buvo labiausiai patikęs kempingas visų atostogų metu. 6 ir 4 vietos geriausios, jei ką. 😉 Palieku nuorodą čia, kam aktualu).

    Nimbin. Nimbin miestelis vadinamas Australijos hipių sostine. Neretai šį titulą skolinasi Byron Bay, tačiau kuo toliau, tuo labiau Byron tampa atostogautojų traukos tašku su prabangiomis vilomis, boutique parduotuvėmis, barais ir aukštesnio lygio restoranais , kai tuo tarpu Nimbin vis dar išlaikęs tą atmosferą (ir ore sklandantį specifinį kvapelį), koks jis buvo 70-aisiais. Būtent keletas festivalių 70-aisiais pritraukė į šį mažą miestelį nemažai universiteto studentų, menininkų, keliautojų ir kitokių laisvesnio mąstymo jaunų žmonių, kurie čia sukūrė alternatyvią bendruomenę, apie kurią legentos plačiai po šalį sklido. Buvo smalsu aplankyti, juo labiau, kad keliavome netoliese.

    Mano įspūdžiai apie Nimbin man buvo gan dviprasmiški. Iš vienos pusės šis miestelis labai priminė keliones po Pietryčių Aziją: daug jaunų turistų, suvenyrų parduotuvių kaip kokiam Tailande, atrodo net laikas ten teka kitaip. Miestelio pastatai išmarginti grafičiais, visur daug spalvų, daug žalumos, ir tu tikrai matai su senais, vos dardančiais automobiliais važinėjančias garbaus amžiaus damas su ilgais plaukais, besidraikančiais per langą, su nertomis rankinėmis per petį, iš kurių traukia ir tarp ryškiaspalvių nagų suka tabaką, plačiai besišypsodamos pasauliui. Tačiau taip pat negali nepastebėti gatvėse sėdinčių tų, kurių niekaip nepavyktų romantizuoti: su akivaizdžiai stipriomis priklausomybėmis, psichikos sutrikimais, skęstančių skurde. 

    Nimbin praleidome kelias valandas, per kurias išgėrėme kavos vietinėje kavinukėje, pasivaikščiojome po suvenyrų parduotuves, pasimatavom vienoje parduotuvėje turbūt visas turėtas skrybėles. Beje, nors visame miestelyje tikrai netrūksta užuominų į marihuaną, Australijoje ji nelegali, tad nuėję į vieną iš žolelių parduotuvių jos taip paprastai negausite. Tiesa, nemanau, kad būtų sunku gauti nelegalios. Štai, viena iš pro šalį praeinanti močiutė pagyrė mano sijoną, o paskui lyg tarp kitko:

    – Turiu hašišo pyrago, jei norit.

    Nenorėjom. 

    Byron Bay. Apie Byron Bay gali sakyti, kad jis per daug turistinis, per daug apkrautas (ypač šią vasarą tai buvo populiariausias valstijos atostogų taškas, kai visos sienos uždarytos), per daug brangus, per daug sureikšmintas, tačiau negali neigti, kad tai NSW klasika, ir ją pravažiuoti pro šalį nesustojus kažkaip neišeina. Sustojome prie švyturio (ryčiausio žemyno taško), suskaičiavome šalia bangose plaukiojusius delfinus ir patraukėme pietų ieškoti, vildamiesi, kad kur nors be rezervacijos priims. Priėmė The Farm – mano viena mėgstamiausių vietų Byron. 

    Red Earth Brewery. Šią alaus daryklą šalia Kingscliff aplankėme neplanuotai, ir tai buvo kone šiauriausias kelionės taškas. Netoliese jau Queensland valstijos siena, kuri dėl covid buvo uždaryta, tad teko apsisukti ir važiuoti atgal. Sustojome trumpam atsigaivinti ir kaip nustebome tame metaliniame angare radę tokią didelę daryklą, smagią atmosferą, daug žmonių, gyvą muziką, žavų maisto vagonėlį ir netikėtų gėrimų. Aš alaus gerti negaliu dėl gliuteno netolerancijos, tačiau gavau paragauti agurkinės alkoholinės kambučos. Koks neįprastas skonis!

    Kelionės metu prasukome nei daug, nei mažai – 3551 kilometrą. Apsistojome 11-oje kempingų pakeliui ir tik viename iš jų praleidome dvi naktis. Aplankėme 11 nacionalinių parkų, ėjome į žygius, maudėmės laukiniuose paplūdimiuose, po kriokliais, daug gaminome gamtoje, ne kartą bėgome slėptis nuo lietaus. Lankėme turgus mažuose miesteliuose ir pirkome daržoves iš ūkininkų priekabų pakelėse. Daug kalbėjomės, svajojome, planavome ir džiaugėmės, kad nors ir negalime keliauti niekur toli, bent jau galime keliauti savo valstijoje. Šiais metais ir tai atrodė labai daug.

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?