• Iš miesto į kaimą. Hunter Valley

    Aš nesu tikra, ar čia su amžiumi kažkas ima keistis, ar šiaip gyvenant dideliame mieste ramybės imi ilgėtis, o gal tai, kad per visą tą nesibaigiantį pandemijos ir nerimo laikotarpį esame gan stipriai apriboti, bet galimybės ištrūkti iš miesto į kaimą laukiu kaip didžiausios šventės. Šiuo metu mano gyvenime mažai kelionių, mažai laiko sau, tai, kai jau gaunu progą, tai neriu stačia galva, net pasidalinti ir pasipasakoti neskubu. Atrodo, laikau sau, kad prisiminimai nepabėgtų, dar pabūtų, dar pasidžiaugčiau. Bet nuo savaitgalio Hunter Valley prabėgo kuris laikas, ir kadangi tas savaitgalis buvo toks gražus ir net Instagram’e nuotraukų nerodžiau, turbūt noriu palikti prisiminimą apie jį ne tik galvoje. 🙂

    Hunter Valley, vienas didžiausių vyno regionų Australijoje, lankytas jau ne kartą ir ne du. Tačiau niekada nelankytas žiemą, kuomet ne skrybėlių nuo saulės norėjosi, o šilto, spragsinčio židinio jaukioje kaimo trobelėje. Prie židinio puikiai tiko vynas, nes juk nepamirškime, kur atvažiavome. 🙂

    Vieną tokią trobelę radome AirBnb: atokią, esančią žirgų ūkyje, apsuptą žaliuojančių kalvų, be telefono ir interneto ryšio. Atvykome saulei susileidus, tai vakaras namelyje gaminant vakarienę ir prabėgo (dar bandėme per teleskopą žiūrėti į žvaigždes, bet buvo apniukę), užtat ryte pakilome prieš saulėtekį, storai ryto miglai apklojus slėnį išėjome pasivaikčioti, pasilabinti su draugiškais žirgais ir pasiklausyti bundančios gamtos. Ryto magija, ne kitaip! Vėliau terasoje pusryčiavome ir visai neskubėjome. Taip, kaip ir priklauso sekmadieniui.

    Su vynuogynų lankymais ir degustacijomis tai truputį apsižioplinome ir nesugalvojome, kad visur vietas iš anksto rezervuoti reikia. Realiai tik į vieną vynuogyną lyg nujausdama parašiau dar iš anksto ir užrezervavau laiką, nes tai turbūt mano mėgstamiausia vyninė Hunter Valley (esu pasakojusi čia), ir tikrai žinojau, kad noriu ten užsukti. Jei būčiau neparašius – niekaip nebūtų priėmę! Dabar juk dėl Covid-19 visur lankytojų srautas ribojamas, kaip aš nepagalvojau?… Kaip ten bebūtų, Krinklewood mūsų jau laukė, tai pasimėgavome vyno degustacija ir sūrių lėkšte popiečio saulėkaitoje. Kaip gera ten sugrįžti!

    Be vyninių dar aplankėme keletą senienų parduotuvių, kuriose vis ieškau stalo įrankių ir indų maisto fotografijai, vietinių menininkų galerijų ir šiaip kažkur sustojime pasivaikščioti, o grįždami į Sidnėjų palydėjome saulę, nyrančią už tipiško australiško horizonto.

    Koks puikus buvo savaitgalis, skaičiuoju dienas, kada galėsiu laiko atžvilgiu sau vėl tai leisti… Kol kas esu iki ausų užsikasusi šiokiais tokiais reikalais, bet šviesa tunelio gale jau ima ryškėti, tai tikiuosi, ir nosį iš namų iškišti galėsiu, ir jums daugiau Australijos parodysiu. Nepabėkit 😉

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    1 Comment

    1. aurimas
      2020 August 4 / 20:39

      Na tikrai ispudingos nuotraukos 🙂 Gera pabandyti pajausti ta nuotraukuose perteikiama jaukuma… Vis bandau save mintyse nukelti toli…

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?