09, 08, 2018

Du trečdaliai žiemos.

Šis įrašas turėjo jus pasiekti birželio gale. Arba liepos pabaigoje. Arba bent jau rugpjūčio pradžioje… Vis rašau pasakojimus galvoje, tačiau prisėsti prie kompiuterio ir iš tikro viską ant lapo išdėstyti kaip neturiu laiko, taip neturiu. Sukuosi išsijuosusi tarp visų savo reikalų, o kai turiu laisvo laiko, į kompiuterio ekraną pažiūrėti net nenoriu… Bet štai, dabar sėdžiu traukinyje, turiu laisvą valandą, tai sakau, pasipasakosiu, kuo ir kaip gyvenu, labai jau seniai tą dariau! Šiame pasakojime nebus jokių kelionių ir jokių patarimų, tai tebus padrikų pasakojimų rinkinys, apie tai, kaip vienai emigrantei už jūrų marių vandenynų sekasi, tai įsitaisykite patogiai, užtruksiu. 🙂

Du trečdaliai žiemos. Prieš atvažiuojant į Australiją domėjausi, kokia gi čia žiema? Ar čia būna šalta? Kaip šalta? Ar būna sniego? Praleidusi pusantros žiemos galiu papasakoti, kad žiemos čia (bent jau Sidnėjuje) malonios. Tiek pernai, tiek šiemet teko prakentėti šaltą, šlapią, stipriai vėjuotą ir niūrų birželį, o likusi žiemos dalis labai primena malonų europietišką pavasarį: dienomis paprastai apie 16-18 šilumos, kartais ir virš 20 pakyla, vakarais tik smarkiai atvėsta. Kol kas kasdien blaškausi tarp šiltos striukės ir šaliko, kurių reikia rytais ir vakarais, bei šortų ir suknelių, kurių norėtųsi dieną. Bet šiaip nuotaikos jau pavasarinės – dienos pastebimai ilgėja, tuoj bus šilta. Laukiu nesulaukiu, nes visai neturiu ką rengtis, o šiltų rūbų pirkti nenoriu, kai 9 mėnesius per metus jų nereikia. 😀

Nauji namai. Bene didžiausias pokytis mano gyvenime, nutikęs per pastaruosius du mėnesius, – vėl pakeičiau gyvenamąją vietą. Šiaip jau kraustytis užkniso juodai ( su visomis trumpalaikėmis vietomis tai jau 9-ta vieta Sidnėjuje per nepilnus 2 metus), tačiau pagaliau man nuoširdžiai patinka, kur gyvenu! Ir butas patinka, ir vieta patinka, ir kaina patinka, ir svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvenu, labai patinka,. Sunku patikėti, kad prabėgo beveik du metai, kol gyvenimas mane atnešė į tokius namus, kokių norėjau nuo pat pradžios, vos atvykusi į Australiją.

Prieš tai gyvenau Bronte rajone dideliame name su būriu merginų. Iš vienos pusės buvo smagu ir įdomu pagyventi su merginomis iš viso pasaulio ( per 8 mėnesius teko pagyventi su panelėmis iš Kolumbijos, Slovakijos, Italijos, Japonijos, Anglijos, Prancūzijos, Brazilijos, Urugvajaus, Norvegijos, Suomijos) ir vienu australu, iš kitos pusės kartais jaučiausi lyg gyvendama hostelyje. Visą laiką buvo labai didelė žmonių kaita, o tuo pačiu nuolat kito ir atmosfera namie. Prieš išsikraustant ji buvo kažkokia keistai įtempta, tad, prieš išvykdama ilgesnių atostogų, pagalvojau, kad laikas pradėti gyventi geriau. Iš tuometinių namų išsikrausčiau ir išvykau į Europą, nežinodama, kur gyvensiu grįžusi, tačiau nesukdama per daug galvos. Sakiau, kai bus laikas, susirasiu. Tai ir susiradau.

Grįžusi persikėliau dar arčiau vandenyno. Jei anksčiau gyvenau kokią 12 minučių pėsčiomis, tai dabar vos 7 minutės kelio iki popurialiausio Sidnėjaus Bondi paplūdimio ir kokios 4 minutės iki mažesnio Tamarama. Gyvename tryse: aš, Ignasio ir Chimena (isp. Ignacio, Ximena). Jie abu – mokyklos draugai iš Čilės. Dar dažnai  pas mus užsuka Chimenos vaikinas Stan, tai namie palaikome gerą balansą: du temperamentingi pietų amerikiečiai ir ramaus bei santūraus būdo mes su estu. Bet šiaip gyvenimas su pietų amerikiečiais įnešė daug juoko, pozityvo, geros energijos ir regetono muzikos į mano kasdienybę, kas yra labai džiugu. O kalbant apie pačius namus, tai pliusus galėčiau vardinti ir vardinti, bet turbūt pats geriausias dalykas, kad kasdien užmiegu ir nubundu klausydama bangų ošimo. Tai yra nerealu, kai įvertinu, kokio dydžio mieste gyvenu. Na ir aišku, tai, kad vandenyną matome pro visus 5 buto langus, dažnai pakrante pasivaikščioti išeiname ( apie šią vietą rašiau ir nuotraukomis dalinausi vos atvykus, tuomet net nenutuokdama, kad kažkada ten gyvensiu), aplinkui daug kavinukių, kuriose galiu dirbti, tai čia tik malonūs priedai. Vienintelis dalykas, dėl kurio jau dabar gaila, tai kad šitas mano džiaugsmas tęsis neilgai. Buto nuomos sutartis pasirašyta iki lapkričio vidurio. Tada mano draugai grįžta į Čilę, o aš dar tikriausiai pasiliksiu keletui mėnesių Australijoje, tai teks kažkur apsistoti likusiam laikui. Na, bet dar yra laiko iki to lapkričio. Kol kas džiaugiuosi tuo, ką turiu, o kaip ten bus vėliau, tai vėliau ir žiūrėsiu.

P.S. Čia apačioje vaizdelis, kurį išvystu kas rytą savo kambaryje atitraukus žaliuzes. 😉

Darbai. Pamenate, kaip prieš metus laiko pasakojau jums, kad užsimojau savo pomėgį paversti pagrindiniu darbu? Birželį buvo lygiai metai, kaip mečiau savo stabilų darbą ir pasakiau sau, kad viskas, nuo šiol darysiu tai, ką mėgstu. Tai štai, prabėgus metams lyg ir būtų galima palyginti, kaip jaučiausi tada, ir kaip dabar… Prieš metus laiko buvo baisu. Jaučiausi lyg šokčiau nuo tilto žinodama, kad teks išmokti plaukti labai greitai. Neturėjau patirties, neturėjau žinių, kaip įlįsti į rinką, neturėjau jokių naudingų kontaktų ir rekomendacijų, neturėjau žmonių aplink save, su kuriais galėčiau pasikonsultuoti, šalia to dar ir nelabai turėjau pinigų iš ko gyventi, o Sidnėjus, kaip žinia, ne pats pigiausias pasaulio miestas. Buvo sunku. Iš tikro tai buvo labai sunku. Bet užtat ką tikrai turėjau ir ko per visus metus niekada nepristygau – tai noro, motyvacijos, užsispyrimo ir tikėjimo savimi. Jei dabar smulkiai pasakočiau apie visus projektus, su kuriais dirbu, tai visi išsilakstytumėte, nes įrašas į pusę knygos išsitęstų, tačiau prieš porą savaičių vienas sutiktas senas pažįstamas, man pasipasakojus, ką veikiu, visai neblogai apibendrino:

-Pala pala, leisk pasitikslinti, ar viską gerai supratau. Nori pasakyti, kad tu per metus laiko, būdama net ne australė, su vargana studento viza, niekada nestudijavusi fotografijos, niekada anksčiau ja nedirbusi, net neturėdama profesionalaus fotoaparato, sugebėjai įsidarbinti fotografe trijose tarptautinėse kompanijose (viena iš jų plačiai žinoma visame pasaulyje), trijose marketingo agentūrose Australijoje, šalia to administruoti 3 restoranų tinklų socialinius tinklus (iš viso 15 restoranų/kavinių), dirbti su projektu Lietuvoje ir dar užsiimti visa krūva pavienių darbų?

-Taip.

-Tai yra tu darai tai, ką visada šiaip ar taip savo malonumui darei, tik dabar kompanijos tau pradėjo už tai mokėti?

-Taip. 

Tai čia taip supaprastinus skamba. Iš tikro viskas truputį sudėtingiau. Šiuo metu dirbu su nei daug, nei mažai – 9 kompanijomis. (Dirbu amerikiečiams, prancūzams, britams, lietuviams, australams. Oficialiai esu įdarbinta Perth mieste, vakarų Australijoje, kita agentūra Melburne, trečia Sidnėjuje. Likę ofisai San Franciske, Paryžiuje, Londone, Vilniuje. Visos fotosesijos vyksta Sidnėjuje. Jaučiuosi galinti būti puikiu globalizacijos pavyzdžiu. 🙂 ) Viena draugė vis stebisi, kaip aš sugebu, nes jai ir su trimis darbais stogas važiuoja, tuo tarpu mano galvoje nuolat sukasi šimtas reikalų ir dar truputį. Na, bet aš visada buvau linkusi į kraštutinumus: kai dirbu, dirbu daug, kai nedirbu, nedirbu visai, tai man tas barbės devyndarbės vaidmuo visai įprastas. Kol kas sunkiausias dalykas, kuris vis dar kerta per pakinklius ( tiesa, daug dirbu su savimi ir mokausi nestresuoti. Sekasi jau kur kas geriau nei prieš kokį pusmetį) – užimtumo ir pajamų nestabilumas. Būna, savaičių, kai dirbu gyvenimo nelabai turėdama, tada, savaitei baigiantis, užmetu akį į kalendorių – ups, tuščia… “- Ką aš kitą savaitę veiksiu?…” Na, bet čia yra maža proceso dalis. O visas procesas man patinka. Trys žingsniai į priekį, du atgal, bet, atsigręžus atgal vis tiek matau, kad į priekį. 🙂

Kelionės. Be to, kad nemažai dirbu, tai dar ir neblogą kelionių maratoną apturėjau. Buvo čia mėnuo, kai sugebėjau į jį sukišti keliones į Uluru ( jei neskaitėte, paskaitykite čia, labai unikali ir įdomi vieta Australijos dykumoje), tada savaitei iki Kretos buvau nulėkus su šeima paatostogauti, vėliau iki Santorini salos nuplaukiau, Atėnuose paturistavau, o grįžusi į Australiją iki nerealaus Whitsundays paplūdimio nuskridau!

Nacionaliniai parkai. Metų pradžioje, sudarinėdama savo tikslų sąrašą, įsirašiau tokį paprastą dalyką: per metus aplankyti bent 12 naujų nacionalinių parkų. Tai per birželį – liepą aplankiau tris, tačiau tik du iš jų pateks į sąrašą, nes Royal National Park jau seniau lankytas ir netgi blog’e aprašytas, tuo tarpu paskutinio apsilankymo nuotraukomis dalinausi savo instagram’e ( Jei manęs dar nesekate, galite tai padaryti čia 😉 ). Iš naujai aplankytų buvo Whitsundays Islands National Park ( tas pats, kur tas nuostabusis Whitehaven paplūdimys) ir Morton National Park, esantis 3 valandos kelio į pietus nuo Sidnėjaus. Į Morton parką važiavome su draugais vieną saulėtą ir vėjuotą sekmadienį, o ten nuvažiavę lipome į Pigeon House Mountain. Lipimas buvo vienas iš sudėtingesnių, nes dvi valandas stačiai į kalną, o pabaigoje dar ir kopėčiomis teko ropštis ( turintiems aukščio baimę ten nemenkų problemų būtų), tačiau vaizdai buvo verti pastangų!

Studijos. Be darbų ir pramogų neužmirškime, kad aš čia dar ir studijuoju. Šiaip su studijomis tai, tiesą sakant, sunkokai reikalai klostosi… Gi jau buvau nutarusi, kad jos bevertės, mesiu viską, nebešvaistysiu laiko ir pinigų, grįšiu į Europą rugsėjį. Bet tada koledžas pakeitė dėstytoją, jos ir vėl pasidarė įdomios. Dabartinis dėstytojas labai šaunus pagyvenęs vyrukas iš Zimbabvės. Visada su šypsena, visada su krūva originalių pavyzdžių, visada nusiteikęs padėti. O ir grupė mūsų labai maža! Sąraše mūsų truputį daugiau, tačiau į paskaitas vaikštome tryse. O jeigu dar kas nors neateina, tai išvis būnu viena, ir turiu privačias marketingo paskaitas. Bet darbus darau sąžiningai, o sąžiningai darydama nespėju su tempais, tai jau turiu nemenką krūvą prisikaupusių neatsiskaitytų darbų… Kol kas koledžas tyli, tačiau yra tikimybė, kad už neatsiskaitytus darbus kažkada mane išmes. Geriau taip nenutiktų, nes tokiu atveju tektų greitai pakuotis šmutkes ir palikti šalį, o jums juk patinka mano australiškos istorijos, ar ne? 😀

Sportas. Miegas. Mityba. Virš mėnesio nebuvusi sporto klube vėl pratinuosi į jį sugrįžti. Pratintis sekasi sunkiai, vis dar stebėtinai lengvai surandu daugybę priežasčių, kodėl būtų galima treniruočių išvengti… Tačiau žinau, kad po truputį, po truputį grįšiu į ritmą. Vasara gi artėja. 🙂 Su miegu irgi sunkiai. Vis pritrūksta disciplinos nuvaryti save į lovą prieš 24 val (aš beviltiška naktibalda), tačiau pastaruoju metu bent jau apie tą laiką daugiau mažiau svyruoju. Jei sugebėčiau atsigulti kokią 23 val, tai čia fantastika būtų, bet kažkodėl man tai sunkiausiai pakeičiamas įprotis… Tuo tarpu kas liečia maistą, tai pati save giriu už išugdytus ganėtinai sveikos mitybos įpročius. Beje, 4 mėnesiai be mėsos, ir visiškai jos nepasigendu!

Skaitiniai. Porą kartų esu pradėjusi žiūrėti filmą “Šindlerio sąrašas” ir… abu kartus pradžioje užmigau. Su knyga irgi panašiai buvo. Būdavo, iš pradžių, paimu, perskaitau keletą puslapių ir padedu savaitei. Vėl paimu, vėl paskaitau, vėl padedu. Pradžioje buvo daug vardų, vietovardžių, faktų, nekabino visai. Bet štai vieną kartą įsimečiau skaityklę į ilgesnę kelionę pas klientus ir skaitydama traukinyje persilaužiau. O tada skaičiau visur ir visada, kol per keletą dienų ėmiau ir pabaigiau. Thomas Keneally “Šindlerio sąrašas”. Patiko!

Filmai. Nežinau, ar čia dėl to, kad dabar žiema, ar kad man namie patinka daugiau laiko praleisti, o gal kad vakarais į kompiuterio ekraną nebenoriu žiūrėti, užsiprenumeravau Netflix’ą, tai žiūriu filmus. Vienas labiausiai patikusių – Argo. Senas filmas, tikiu, kad daug kas matę, bet jeigu nematę ir mėgstate dramas, paremtas tikromis istorijomis, rekomenduoju.

Grojaraštis. Muziką aš mėgstu visokią, bet pastaraisiais mėnesiais mano muzikinis fonas dažniausiai kažkas indie/folk. Nežinau kiek kartų sukosi šitas grojaraštis dirbant, rašant, tvarkantis, svajojant, keliones planuojant.

Aš spaudoje / internete. Nežinau, ar kas nors iš jūsų matėte, nes aš pati tai ne, tačiau žinau, kad liepos mėnesio lietuviškame Cosmopolitan žurnale mano interviu buvo. Kartu su Laura iš Dolce Vita by Laura dalinomės žurnalo puslapiu ir pasakojome apie blog’us. Gal skaitėte? 😉 Kitas dalykas tai buvau maloniai nustebusi, kai mano nuotrauką internete pastebėjo laikrodžių gamintojas Daniel Wellington ir pasidalino ja  su savo 4,2 mln Instagram sekėjų. Čia buvo toks mažas ir džiugus wow! 🙂

***

Gerai, baigiu. Sąraše turiu dar 4 dalykus ką papasakoti, bet turbūt ir taip skaitančiųjų nebeliko. 🙂 Čia akivaizdus įrodymas, kad rašyti reiktų dažniau ir po mažiau, o tai išgąsdinsiu visus tokiomis teksto paklodėmis. O šiaip tai ką, gyvenu gerai. Su džiaugsmais, nusivylimais, emocionais pakílimaís ir nuosmukiais, kaip sakiau – trys žingsniai į priekį, du atgal, bet vis tiek užsispyrusiai pirmyn. Rugpjūtis šiaip jau puikiai prasidėjo! Bet tai apie jį papasakosiu vėliau. 😀

P.S. Ar jus tokie įrašai patinka? Nes čia gavosi kaip pasipasakojimas mamai ir draugams, tai aš jiems galiu ir asmeniškai nusiųsti 😀

***

Bučkiai ir linkėjimai



18 responses to “Du trečdaliai žiemos.”

  1. Laura says:

    Man visada tavo mėnesio apžvalgas įdomu paskaityti. 🙂
    Aš to Cosmopolitan numerio irgi nemačiau. Na bet kokia garbė! 🙂

  2. Simona says:

    Labai puikus irasas! Labai labai patinka susipazinti daugiau su tavo kasdienybe, tuo labiau, kad pati labai panasiai gyvenu, tik visai kitame pasaulio kampalyje – Kanadoje! Nuotraukos, kaip visda, nuostabios! Dekui uz ikvepima! x

    • Sigita says:

      Ačiū, Vaida, kad dalinies savo kasdienybe. Šiuos įrašus labai mielai skaitau. Žavi tavo lengvas ir paprastas požiūris.

      • Vaida says:

        Ačiū, Sigita! Su paprastu požiūriu lengviau gyventi. 😉 Aš manau, kad šiame skubančiame pasaulyje mes visi turime tiek rūpesčių ir problemų, kad, jeigu dėl visų jų graušimės, nebeliks laiko nieko gražaus ir gero aplink save pastebėti. Ir tada tapsime viskuo nepatenkintais zanūdomis. Juk kaip baisiai tai skamba! 🙂

    • Vaida says:

      Ačiū, Simona, už tokį palaikymą! Linkėjimai iš Australijos į Kanadą 😉

  3. Gabrielė says:

    Labas, Vaida!

    Jei atvirai, Tavo mėnesio apžvalgos visada mane priverčia sustot scrollinant facebook’e ir perskaityti įrašą. Nors Australija ir yra mano svajonių sąraše, tačiau kelionių įspūdžiai neįtraukia taip, kad būtent tokio tipo tekstai, kuomet yra visko po truputį. Ir gali nebijoti, ar ne per daug parašai, kadangi norėtųsi netgi daugiau! 😀
    Džiugu, kad vis nerimsti su tikslų įgyvendinimais! Esi puikus pavyzdys, kuris įrodo, jog kažko labai norint ir to atkakliai siekiant, viskas įmanoma.
    Gera žinoti, kad atsisakei mėsos! Tikriausiai Australijoje su tuo nekyla visiškai jokių problemų? Juk ten šitokia gausybė įvairių vaisių……. O kokios to priežastys?

    Dėkui, kad vis pasidalini savo gyvenimo nuotrupomis! Dabar dar labiau noriu į Australiją..! 🙂

    • Vaida says:

      Australija puiki šalis, bet tik po dviejų metų aš galiu pagaliau tuo mėgautis… Ir nors iš šono žiūrint viskas atrodo gražiai, turbūt tik aš pati žinau, kiek man visgi pastangų reikėjo dėl to įdėti. Bet gyvenimas tuo ir įdomus, kad jis dinamiškas ir iššūkių pilnas Svarbiausia mėgautis kelione, o ne tik galvoti apie galutinį tašką!
      Kas liečia mėsą, tai jau keletą metų vis skųsdavausi virškinimo sutrikimais, bet niekada nieko nedariau, kad išsiaiškinčiau priežastis. Tinginystė, ne kitaip. Tik atvykusi į Australiją pradėjau stebėti, ką valgau ir kaip po to jaučiuosi. Netrukau suprasti, kad valgydama vegetariškus patiekalus jaučiuosi kur kas geriau. Iš pradžių buvo sunku, kai nuėjus į parduotuvę reikėdavo sugalvoti, ką valgyti, tačiau dabar į mėsos skyrių net nežvilgteliu. Valgau daug daržovių, vaisių, mėsą pakeičiau žuvimi ir jūros gėrybėmis. Valgau skaniai ir jaučiuosi gerai. Pasirodo, tereikėjo įsiklausyti, ko mano kūnas nori, o ne kišti tai, kas nuo vaikystės įaugę į sąmonę 🙂

  4. Due_no says:

    Nesustokit rasyt ir fotografuot. Labai greit susiskaite ir norejosi dar 🙂

  5. indre says:

    skaitom visokio pobudzio tekstus! apie keliones super, bet kasdienybe uz juru mariu irgi labai smagiai susiskaito! juolab kai ir pati toli nuo namu esu 🙂 sekmes ziemojant!

    • Vaida says:

      Pastebėjau, kad ir man įdomios istorijos tų lietuvaičių, kurie per pasaulį išsibarstę 🙂 Ačiū, Indre!
      P.s. Žiema tuoj baigsis, vėl užversiu nesibaigiančios vasaros nuotraukomis :))

  6. Simona says:

    AS taip visada Su nekantrumu laukiu tavo irasu! Tu tikras ikvepimo saltinis!

  7. Karolina says:

    Labas, Vaida,
    Vis paskaitau tavo įrašus ir nesiliauju stebėtis labiausiai tavo ryžtu. Pati krausčiausi per 6 šalis ir gyvenu užsienyje, žinau, kaip sunku yra suktis, jau virš 10 metų bijau imtis fotografijos ir kenčiu kituose darbuose, nes manau, kad neturiu to ir kito, nežinau ir neišmanau vieno ir trečio. Todėl tavo drąsa ir sugebėjimas sunkiai dirbti ir pasiekti visa tai be galo žavi, nors ir suprantu, jog kasdienybėje tikrai ne viskas minkštu kilimu klota. Būk savim ir sėkmės visuose nuotykiuose

  8. Eglė says:

    Vaida, puikus įrašas! Patiko ir net labai. Kad ir ilgas gavosi, ir asmeniškas, bet gi labai smalsu paskaityti kaip tau ten sekasi 🙂

  9. Dovilė says:

    Labas, man ši rubrika yra pati įdomiausia 🙂

  10. Edita says:

    Man vienas labiausiai įtraukusių tavo įrašų

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: