17, 05, 2018

Raudonojo žemyno širdyje – Uluru.

Sidnėjus – Uluru – beveik try valandos skrydžo. Sėdžiu lėktuve prie lango, žvelgiu žemyn į akimis neaprėpiamus raudonus tolius ir bandau suvokti, kiek daug tuščios, nykios, sausos, neapgyvendintos žemės turi Australija. Skrendame jau virš 2 valandų – nemačiau nė vieno miestelio. Tik vienišais keliais kur ne kur išraižytas dykynes. Man ši kelionė kažkas naujo. Atrodo, lyg ir nemažai esu keliavusi, tačiau niekuomet nesu buvusi taip toli nuo civiliazijos, taip giliai į žemyną, kur laukinė gamta, ausis spaudžianti tyla ir ryškūs žvaigždynai giedrą naktį.

Aplankyti Australijos širdimi neretai vadinamą Uluru man pasiūlė draugė anglė dar prieš gerą pusmetį, pamačiusi dideles nuolaidas skrydžiams. Pasvarsčiusi kokias 10 minučių sutikau, na nes kodėl gi ne? Gyvenu New South Wales (NSW) valstijoje, esu atostogavusi Queensland, truputį keliavusi po Victoria, tebūnie tai dar viena į mano sąrašą – Northern Territory (iš viso Australijoje 7 valstijos). Beto, tikėjau, kad pamatysiu tai, ko nesu mačiusi anksčiau ir su niekuo negalėsiu palyginti. Neklydau? Neklydau.

Uluru (arba dar kitaip vadinama Ayers Rock) – tai 350 metrų kalnas, stūgsantis dykumoje. Būdamas aukštesnis už Eifelio bokštą Paryžiuje, niekieno iš šonų neapsuptas, jis matosi už daugybę kilometrų, kad ir į kurią pusę bevažiuotum. Tai tarsi milžiniška radonosios žemės katedra, kurią, pamačius pirmą kartą, iš nuostabos akimirkai užtyli. Ir aišku, nuotraukos nė iš tolo neperteikia to dydžio, čia vienas iš tų dalykų, ką reikia pačiam pamatyti. Pats geriausias metas pamatyti –  saulėlydis ir saulėtekis, kuomet viskas aplinkui nutvieksta šilta paryčių/vakaro šviesa.

Kadangi atskridome po pietų, pirmoji pažintis ir vyko saulei leidžiantis. Saulėlydžio stebėjimui yra įrengtos dvi pagrindinės aikštelės: Sunset Viewing (kai saulė leidžiasi už nugarų, o prieš akis – visas šviesų žaismas ant Uluru ir danguje už jo) arba Talinguru Nyokunytjaku (kai saulė leidžiasi už horizonto, o Uluru stūgso šone). Pirmajam saulėlydžiui pasirinkome pirmąją, arčiau mūsų nakvynės vietos esančią Sunset Viewing aikštelę. Labai patiko ir vaizdas, ir visa vakaro atmosfera.

Australijoje šiuo menu vėlyvas ruduo, už poros savaičių oficialiai prasideda žiema, tai šiuo metu šviesus paros metas trumpiausias. Nenuostabu, kad šiuo metu vyksta visokie šviesų renginiai. Vienas iš žymiausių Australijoje yra ne kur kitur, o šalia Uluru – Field Of Light Uluru. Field Of Light Uluru – tai didžiulė šviesų instaliacija, kurios sumanytojas britų menininkas Bruce Munro.  Jos kūrimas Didžiojoje Britanijoje truko 2000 valandų, o paskui reikėjo dar 3900 valandų, kol ji buvo įrengta Australijos dykumoje. Šią šviesų instaliaciją sudaro 300 000 lempučių arba kitais skaičiant kalbant, 380 km laidų, jungiančių tas lemputes, Field Of Light dengia 49 000 kvadratinių metrų teritoriją, t.y. beveik septynis futbolo stadionus. Lemputėms energiją gamina 36 saulės baterijos, o visos panaudotos medžiagos yra perdirbamos ir panaudojamos dar kartą, tai visas vis menas kažkokia forma po parodos gyvuos toliau, nenueis į šiukšlyną. (Čia nuoroda į Youtube, pažiūrėkite, apie ką kalbu.) Instaliaciją aplankėme, pasigrožėjome, rekomenduoju. 😉

Kitą dieną pradėjome anksti. Taip anksti, kad dar prieš saulei patekant buvome Talinguru Nyokunytjaku apžvalgos aikštelėje. Tiesa, toje aikštelėje nepasilikome, nes be mūsų saulėtekiui ten atvyko dar minia žmonių. Juk nesąmonė grūstis kartu su autobusu azijiečių ir kitu autobusu indų ten, kur aplinkui bekraštė dykuma, o kalnas matosi toli toli. Rytui brėkštant ir šaltukui gerokai spaudžiant, išėjome pasivaikščioti taku tolyn nuo visų tų žmonių. Labas rytas, Uluru!

Po pusryčių mūsų laukė Mala turas su parko prižiūrėtojais. Mano merginos iš pradžių buvo truputį skeptiškos, nes turas nemokamas, bijojo, kad neįdomus bus, bet aš internete buvau skaičiusi gerų atsiliepimų, tai teko joms manimi pasitikėti. Ir ką – ir nenusivylėme! Turas buvo tikrai informatyvus ir užtruko beveik dvi valandas, per kurias parko prižiūrėtoja daug pasakojo apie Uluru ir jo reikšmę Anangu žmonėms (vietos aborigenams, kuriem kalnas ir priklauso), apie vietoje randamus augalus ir sutinkamus gyvūnus, geologiją, istoriją, turizmą. Nemažai dėmesio skyrė klausimui, kodėl turistai turėtų nelipti į kalną.

Labai neišsiplečiant papasakosiu ir jums, kodėl į tą kalną lipama ir kodėl reikėtų nelipti. Šiaip jau Uluru visada priklausė vietiniams Anangu žmonėms. Aišku, iki tol, kol 1890-aisiais neatsibastė britai William Giles ir William Gosse. Dar dešimtmetis ir kalnas iš aborigenų buvo atimtas bei atiduotas valstybės žinion, o nuo 1950-ųjų pradėtas vystyti turizmas. 1964-aisiais į kalno viršų buvo nutiestos grandinės, vėliau pastatyta lipimą palengvinanti tvora ir paleista daug reklamų, bylojančių apie nepakartojamą patirtį – kopimą į Uluru. Aišku, į vietinius aborigenus, ir tai, ką ta vieta jiems reiškia, niekas nekreipė dėmesio. O štai Anangu žmonėms tas kalnas šventas. Jis apipintas legendomis, mitais ir tradicijomis nuo senų senovės. Ilgai jie prašė, kad į kalną turistai neliptų ir labai ilgai užtruko, kol kažkas juos išgirdo. Uluru Anangu žmonėms grąžintas 1985 metais, ir tik šiemet pagaliau pasiekta, kad tas masinis lipimas būtų uždraustas. Draudimas įsigalios kitų metų spalį, o iki tol vis dar lipama ir lipama… Stebint visą tai apačioje buvo kiek pikta ir nesuvokiama, kaip žmonės gali neturėti jokio pagarbos jausmo? Juk atrodo, jei pas mane užsuktų kas nors į svečius, užsikeltų kojas su batais ant valgomojo stalo, man tas nepatiktų ir paprašyčiau nukelti, norėčiau, kad tas svečias susiprastų ir taip nedarytų, nes visgi yra svečiuose ir turėtų gerbti namų šeimininkę. Tai čia panašiai ir su Uluru – atvyksta turistai į svetimą žemę ir visiškai negerbia vietinių. Lipa ten, kur šeimininkams šventa, o lyg būtų to maža, dar ir šiukšlių kalną iš paskos palieka. Na žodžiu, savo pasipiktinimu dalinčiausi ilgai ir nuobodžiai, bet esmę supratote. Lipti į Uluru yra visai ne cool.

Po Mala turo planavome išsinuomoti dviračius ir apvažiuoti visą kalną, bet… ten, kur kątik vaikščiojome, kilo didelis gaisras. Užsiliepsnojo nudžiūvusios pievos, krūmai, medžiai… Turo metu gidė sakė, kad paskutinį kartą lijo vasarį, tai viskas tikrai buvo sausa. Ten būnant apie tai nesusimąsčiau, bet dabar, rašydama šį įrašą, galvoju, kaip mums pasisekė, kad mes spėjome išeiti prieš pat gaisrą! Nes kaip kitą dieną teko pamatyti, nuodegulių teritorija nemaža buvo…

Kadangi dviračių negavome, teko greitai keisti planą, ir nutarti, ką daryti toliau. Toje dykumoje veiklos galimybės ribotos, bet vienas dalykas dar buvo sąraše – Kata Tjuta National Park. Su ta Kata Tjuta tai įdomus dalykas – daugelis tikrai yra bent viena ausimi girdėjęs ar viena akimi geografijos vadovėlyje matęs Uluru, tačiau net pačioje Australijoje mažai kas žino apie Kata Tjuta. Pastarasis ne mažiau įdomus nei Uluru, dar aukštesnis, o ir stūgso jis vos už keliasdešimt kilometrų. Taigi nuvažiavome mes į tą parką, o prisiminimų užtvirtinimui dar ir takučiu praėjome. Neblogu tokiu. 7,5 km, per akmenis, lipant stačiai aukštyn ir žemyn, per kanjoną, vos randamu, ant akmenų kur ne kur rodyklėmis sužymėtu taku. Šis maršrutas pagal sudėtingumą vertinamas 4 balais iš galimų 5, tai sakyčiau visai buvo ten ką veikti. Bet man labai patiko! Tiesa, vasarą šis takas (Valley of the Winds)  uždaromas 11 valandą dienos, labai pavojinga, per karšta.

Trečiajai dienai prieš skrydį atgal į Sidnėjų dar buvo likęs vienas neįgyvendintas tikslas – apvažiuoti visą Uluru dviračiu. Mūsų vakarykštė dviračių rezervacija buvo perkelta į kitą dieną, tai be problemų juos pasiėmėme ir numynėme link kalno. Nors praėjusios dienos gaisras jau buvo nuslopintas, vietomis degėsiai dar smilko, o nemaža dalis pėsčiųjų/dviračių tako vis dar buvo uždaryta. Nenorėdamos grįžti atgal, pasukome į kelią, kad užbaigtume visą ratą, tai spėkite?… Vidury tuščios dykumos, kur praktiškai nėra mašinų, mus sustabdė policija ir vos neišrašė baudų, kad be šalmų važiavome. Ups. Pasisekė, kad išsisukome su įspėjimais ir pasižadėjimais, jog daugiau mūsų be šalmų nepamatys, na nes maža ką, iššoks dar kokia kengūra į kelią. 🙂

Kaip minėjau pačioje pradžioje, skridau į Uluru neturėdama didelių lūkesčių. Vyliausi, kad tai bus kažkas nematyto ir galvojau, kad bus įdomi patirtis. Taip ir buvo! Sunku patikėti, bet grįžau po tų kelių dienų, praleistų gamtoje su šaunia kompanija, pilna tiek įspūdžių ir puikių emocijų lyg po kokių gerų atostogų. Grįžau ir jaučiuosi, lyg būčiau truputį praturtėjusi. Ne tiesiogine prasme, praturtėjusi viduje. Ir tas man patinka 🙂 (Kas liečia finansinę pusę, tai nepraturtėjau nė pro kur. Dar nežinau, kiek man tas Uluru kainavo, bet įtariu, jog nemažai. Laukiu, kol susiskaičiuosim visas išlaidas, pasidalinsiu skaičiais, kainomis ir visomis aktualiomis nuorodomis kitame įraše, gal kam pravers. 😉 )

***

Bučkiai ir linkėjimai



One response to “Raudonojo žemyno širdyje – Uluru.”

  1. Asta says:

    Nerealiai!!! Tos spalvos..
    Tikrai pasisekė kad nesusidūrėte su gaisru, siaubas…
    O policija vidury dykumos – prajuokino 😀

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: