29, 12, 2017

Trys dienos kelyje. The Great Ocean Road.

Užeinu į savo blog’ą, pažiūriu, kada paskutinį kartą rašiau, atsidūstu ir išeinu. Tiek daug papasakoti galėčiau, kad nežinau, nuo ko pradėti! Tiek kelionių ir tiek įspūdžių šį mėnesį, kad dvejoju, ar čia atskirai pasakoti ar tiesiog viską į krūvą sumesti ir mėnesio apžvalgą padaryti? O gal net ne mėnesio, o visų metų, nes metų galas ant nosies, o jų ojojoj kokių permainingų būta?! Na bet ne, viską sudėjusi į krūvą jausčiausi labai prabėgomis tepapasakojus, o kai kurie dalykai nusipelno išskirtinio dėmesio. Ypač, kai jie buvo tokie laukti. Vienas iš jų – praėjusio savaitgalio kelionė The Great Ocean Road (liet. Didžiuoju vandenyno keliu. Atsiprašau visų lietuvybės mylėtojų, paprastai stengiuosi taisyklingai lietuviškai rašyti, tačiau šį kartą labai jau ausį rėžia man šis neįprastas vertimas, tai aš jo ir neversiu, tekste naudosiu originalą.)

The Great Ocean Road yra viena iš tų ikoninių vietų, kurias, būnant Australijoje, rodos, būtina pamatyti. Prieš atvykdama į Australiją daug apie ją nežinojau, tačiau tos stačios uolos, atplyšusios nuo žemyno krantų, panašiai kaip kokie Sidnėjaus operos rūmai stovėjo akyse, ir visada žinojau, kad kažkada kažkaip iki ten nusigausiu. Iki to kažkada praėjo nei daug nei mažai – beveik pusantrų metų. Na, bet dabar užtikrintai dedu pliusą savo sąraše – kelias ne tik greitai pravažiuotas ir porą asmenukių žymiausioje vietoje pasidaryta, bet iš tikro jaučiuosi ten pabuvusi! Neužbėgdama pasakojimui už akių, kviečiu peržiūrėti visą fotoreportažą iš eilės. Gal kam pravers kelionę planuojant, o jei ne, šiaip kviečiu akis į gražiausius Australijos krantus paganyti.

1 diena. Diena prasidėjo anksti. O gal net varykštė nebuvo pasibaigusi, kai skambėjo žadintuvas, versdamas iš lovos lauk. Kažkada paryčiais vis prasilenkdamos namuose su Claire susiruošėme, sulaukėme Karolinos, šokome visos trys į Uberį ir nubirbėme naktinėmis Sidnėjaus gatvėmis vietinių skrydžių oro uosto link. Nuvažiavome gerokai per anksti, kad Claire (anglė, gyvename kartu) nestresuotų bijodama pavėluoti (nors gal ir gerai, nes jei visos klausytų manęs, į lėktuvą liptume per visus oro uosto garsiakalbius skelbiant last call). Oro uoste išgėriau kavos, užkandau, dar ir mamai paskambinau, skrydžio metu pasnaudžiau, net nepajutau, kaip atsidūrėme Melburno Avalon oro uoste. Nusileidus buvo šiokių tokių nesklandumų susitinkant su kitomis merginomis, tačiau neišsiplečiant į smulkmenas, galų gale visos penkios susitikome Geelong mieste ( prie mūsų trijų prisijungė Laura iš Kolumbijos ir Valentina iš Urugvajaus), o tada pajudėjome The Great Ocean Road link. The Great Ocean Road yra Victoria valstijoje. Jis prasideda Torquay miestelyje ir tęsiasi 243 km vandenyno pakrante iki pat Allansford. Šis kelias neretai tituluojamas kaip vienas vaizdingiausių pasaulio kelių. Tiesą sakant, jau nuo pat pradžių, dar net neprivažiavus oficialios jo pradžios, akį traukė vaizdingas kraštovaizdis, kur ne kur rodyklės kvietė aplankyti vynuogynus ( į vieną užsukome, susipažinome su savininku, priraragvome jo vynų ir porą butelių įsimetėme į bagažinę vakarienei), laukuose vėjyje sukosi tipiški australiški malūnai, o štai jau nuo Torquay miestelio, besidairydamos pro langus aikščiojome dėl gražios vandenyno pakrantės. Kraštovaizdis čia kitokios nei aplink Sidnėjų. Daugiau spalvų! Žydra, vaiskiai žalia, ryškiai raudona, geltona, pilka… Kokie gražūs gamtos kontrastai! Pirma stotelė pasižvalgyti į juos ne tik pro automobilio langus – Point Addis. Sustojusios aikštelėje radome medinį taką ant uolos šlaito su apžvalgos aikštelėmis. Į abi puses driekėsi nesibaigianti kranto linija, apačioje glaudėsi banglentininkų meka vadinamas Bells Beach ( čia nuo pat 1962-ųjų vyksta kasmetinės pasaulio Rip Curl Pro Surfing varžybos), o prie viso to prieš mūsų akis tingiai ant bangų suposi ir pilvą saulėje šildė ruonis. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome, pasifotografavome ir pajudėjome tolyn.

Važiuodamos vis pakeliui kažkur stabteldavome, kažkuriame miestelyje prisipirkome maisto piknikui, papietavome praktiškai paplūdimyje ir pasikrovėme jėgų pasivaikščiojimui. Kita stotelė – Kennett River. Kennett River į mūsų planus pateko ne šiaip sau. Interneto šaltiniai byloja, kad miške, esančiame šalia Kennett upės, gyvena koalos. Ir kad jos ten gyvena ne kokiame zoologijos sode, o laisvai, tiesiog vat taip sau, niekieno neprižiūrimos. Tai kaip gi nesustojus ir jų nepaieškojus? 🙂 Ieškoti ilgai neteko, nes pirmąją pamatėme medy miegančią vos įsukusios į miško taką! Kiek pasivaikščiojusios pamatėme ir daugiau. Šiaip jau jos gerai užsimaskavusios, iš pirmo žvilgsnio visiškai susilieja su gamta, tačiau, akims kiek apsipratus, netrunki pastebėti gauruotus meškučius eukaliptų viršūnėse. Tiesa, mano fotoaparatas tiek nepritraukė, tai skaičiavau jas mintimis. Tą dieną matėme 8 koalas. 😉 O pats miškas tai, aišku, didelis ir neįžengiamas, nuo to žvyruoto kelio nė žingsnio į šoną nedrįsčiau žengti.

Aplankius Kennett River koalas ėmė sparčiai vakarėti. Dienos pabaigai dar turėjome du tikslus: susirasti kažkur vakarienei maisto ir pasiekti savo AirBnb iki saulei nusileidžiant. Abu planus pavyko įgyvendinti puikiai. Tiesa, vakarienei radome dirbančią tik vieną piceriją, tai prigriebėme keletą šeimyninių ir išskubėjome į savo nakvynės vietą, kuri buvo, švelniai tariant, unikali. 🙂 Atsiradus ir išpopuliarėjus AirBnb, ne kartą mačiau galimybių apsistoti neįprastose vietose. Iki šiol visų tų keistenybių išvengiau, tačiau, kai ieškojome, kur apsistoti mūsų kelionės metu, pro akis nepraslydo apartamentai, įrengti…buvusioje koplyčioje. Pamenu, pirmoji Lauros reakcija buvo “-Omg, that’s creepy!” Bet paskui, peržiūrėjusios kitus variantus, visgi sugrįžome prie pirmojo – imam! Iš tikro vieta buvo labai įdomi. Medinė koplyčia, esanti Sugarloaf kaime, ant uolos su nerealiu vaizdu į kalnus, pievose besiganančias avis, žalmarges ir bekraštį vandenyną. Vos prieš keletą metų ji restauruota ir paversta į gyvenamus apartamentus. Ten, kur buvo altorius, – dabar pusryčių vieta, buvusioje salėje valgomojo stalas, pianinas, sofa, kavos staliukas ir didelė lova su baldakimais. Ant to stalo viduryje pasidengėme savo vakarienę, pasipilstėme vyno, kurį pirkome tiesiai iš vyndario rūsio, pavakarieniavome, paplepėjome ir išsiskirstėme miegoti į savo mažus vienviečius kambarėlius: kas į klebono, kas į klapčiuko, kas į šeimininkutės. O Laurą su Valentina palikome miegoti didžiojoje salėje. Ryte sakė, nesivaideno. 🙂 (Jei kam nors aktualu, AirBnb nuoroda čia).

2 diena. Kitą rytą sukilusios ilgai nesikuitėme – pusryčiams produktų nebuvome pasiruošusios, tai sukomės gan greitai: į dušą, susimetėme daiktus, dar terasoje po puodelį arbatos išgėrėme ir į artimiausią miestelį kavos bei maisto ieškoti patraukėme. Artimiausias miestelis pasitaikė gražus ir šiaip jau daugelio lankomas – Apollo Bay. Tądien buvo sekmadienis, o sekmadieniais miestelyje ne tik šventadienio mišios vyksta – ūkininkų turgus taip pat. Kaipgi praleisi? 🙂 Apsukome ratą, nusipirkome sūrio, aš prigriebiau makadamijos riešutukų šokolade, visko, kas ką siūlė, paragavome ir toliau savo keliais pajudėjome. Tiesa, tame ūkininkų turguje mačiau senelį, verpiantį siūlus rateliu. Tikrai tokiu, koks pas mano močiutę kaime būdavo! Truputį gailiuosi, kad nepašnekinau. Nenustebčiau, jei jis būtų artimų šaknų.

Palikusios Apollo Bay užnugary, toliau vingiuodamos pakrantės keliu, pasiekėme Great Otway nacionalinį parką. Šis parkas, aukštais eukaliptais tankiai apaugęs, buvo dar viena koalų stebėjimo vieta. Prisipažinsiu, įsukdama nesitikėjau, kad teks jų tiek pamatyti. Kokie mieli ir tingūs padarėliai, o tie su mažais apsikabinusiais vaikučiais dar mielesni. Šiaip jau tai koalos tinginės. Didžiąją paros dalį jos pramiega (miegodamos gali praleisti 16-18 val per parą), tačiau matėme keletą ir besidairančių, eukaliptų lapus skabančių. Pridėjusios matytas koalas prie pirmosios dienos, skaičius šoktelėjo iki 20. Visai neblogai. 😉 Be koalų pravažiavome gražų mišką, buvome sustojusios atokioje įlankoje pavalgyti (Blanket Bay) ir galų gale pajudėjome link ten, kas labiausiai reprezentuoja The Great Ocean Road.

Truputį panaršius internete netrunki pastebėti, kiek daug dienos turų į Great Ocean Road organizuojama iš Melburno. Kur jie visi veda? Prie 12 Apostles ( liet. Dvylika apaštalų.). Ten visi masiškai pabyra iš didžiulių autobusų, su savo asmenukių lazdomis besigrūsdami ant gerai įrengto tako ir bekonkuruodami dėl geresnės vietos, prisidaro nuotraukų ir grįžta į Melburną. Neįsivaizduojate, kaip džiaugiausi, kad neteko skubėti nė su vienu iš tų turų! Bet pasigrūsti ant tako teko, ir tas man nelabai patiko. Bet čia gal pati dėl to kalta. Pamatyti šią vietą norėjau dar tada, kai realiai net neplanavau į Australiją, o tai, kad įsivaizdavau ją tokią ramią ir atokią, tai čia mano pačios naivumas. Nuvykus pasirodė, kad tai vienas didžiausių Australijos masinio turizmo taškų, o norint to išvengti, reikėjo arba labai anksti atvažiuoti, arba bent jau saulėlydžiui. Na, bet buvo kaip buvo. Vaizdai į abi puses vis tiek buvo nuostabūs, o kad žmonių per daug… Nedažnai Australijoje taip nutinka. 🙂 Tiesa, teisybės dėlei, iš 12 uolų dabar telikusios 8, tikėtina, kad ateity dar sumažės. Žinote, per tūkstančius metų erozija ir visa kita daro savo.

Pavažiavus kiek toliau – Loch Ard Gorge. Šis tarpeklis savo pavadinimą įgavo, kai 1878 metais po trijų mėnesių kelionės netoli jo krantų sudužo Loch Ard laivas, keliavęs iš Londono į Melburną. O šiaip tai čia vienas gražesnių paplūdimių, įsirėžęs į žemyną ir nedideliu tarpekliu, atskirtas nuo atviro vandenyno. Deja, pasirodė per šalta, ir per daug vėjuota, tai nesimaudėme. Aplinkui pasivaikščiojome. 😉

Antroje dienos pusėje vėjas kilo vis stipresnis ir šaltesnis, tad mūsų sustojimai nejučia vis trumpėjo. Sekantis – The Arch. Tai buvo įspūdinga 8 metrų natūraliai vėjo ir bangų pagalba suformuota arka. Lengvas dušas, nešamas vėjo nuo vandenyno, vėsino dar labiau, tai ilgai prieš fotoaparatą nesimaivydamos apžiūrėjome ir pajudėjome tolyn.

Dar truputį pavažiavusios stabtelėjome prie London Arch (liet. Londono arka) arba kitaip – London Bridge (liet. Londono tiltas). Kadaise šis uolų darinys turbūt buvo labiau panašus į Londono tiltą, tačiau 1990-aisiais nugriuvo, palikdamas atskilusioje dalyje du išsigandusius turistus, kuriuos teko nukelti sraigtasparniu. Dabar tai dar viena graži Great Ocean Road vieta. Beje, be tos masės turistų, tai kur kas malonesnė būti!

Na ir paskutinis taškas dienos pabaigoje – Bay Of Martyrs. Toli gražu ne tokios populiarios kaip 12 Apostles, tačiau ne mažiau įspūdingos uolos, išsidėsčiusios palei vandenyno pakrantę. Aplinkui yra puikus takas pasivaikščiojimui, tačiau turbūt jau buvome pavargusios, išalkusios ir kiek sušalusios, tai vieningai nutarėme, kad dienai įspūdžių pakaks. Patraukėme savo antrųjų Airbnb namų link.

Antrajai nakčiai išsirinkome tradicinį variantą, tačiau labai jaukų namuką. Tokį baltą, truputį senovišką kotedžą su židiniu, minkštais kilimais, kalėdinėmis lemputėmis ir mielomis interjero detalėmis. Claire sakė, jai ten labiau priminė Anglijos kaimą kur nors pajūryje, o ne Australiją. Nežinau, po Anglijos kaimus nesu keliavusi, palyginti negaliu, tačiau, jei kas nors ieškos nakvynės kelionės metu, drąsiai dalinuosi nuoroda ir rekomendacija, nes namas jaukesnis negu nuotraukose. Ai, o šiaip tai, jeigu dar yra tokių, kurie neužsiregistravę AirBnb, tai registruokitės per šią nuorodą ir gaukte 33 eurų nuolaidą pirmai nakvynei. 😉

3 diena. Trečiosios dienos rytą pasivaikščiojome po savo Port Fairy miestelį, aplankėme vietinį paplūdimį ir pajudėjome Melburno oro uosto link. Tiesa, nebe tuo pačiu pakrantės keliu, taupydamos laiką kirtome kampą. Kelyje iš viso praleidome tris dienas. Žinau, kad daug kas pravažiuoja maršrutą per dieną, maksimum dvi, tačiau aš manau, trys dienos buvo pats tas. Jei būtų buvę šilčiau, į savo sustojimus būtume dar ir maudynes įtraukusios, tai tų trijų dienų gal net maža būtų pasirodę! O ir po nacionalinius parkus, visais tais pakrantės takais būtų galima ilgiau pasivaikščioti. Žodžiu, jeigu kada važiuosite, nuoširdžiai patarsiu – nebūkite kaip ta azijiečių/indų turistų masė prie 12 Apostles – duokite sau laiko iš tikro pamatyti ir pajausti The Great Ocean Road grožį, o ne tik skubėkite asmenukę pasidaryti ir savo sąraše pliusą užsidėti. Juk šis kelias ne veltui vadinamas vienu vaizdingiausių pasaulio kelių, ten tikrai yra kuo pasimėgauti. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai iš Australijos krantų

 

:



5 responses to “Trys dienos kelyje. The Great Ocean Road.”

  1. Aušrinė says:

    Ta vieta magiška, stebuklinga. Apkeliavus daug Australijos, man Great Ocean road paliko begalo gilų įspūdį. Sunku tą jausmą apibūdint, bet tik ten suvokiau vandenyno galybę. Saulėlydžiai ir saulėtekiai ten kažkas tokio.. džiaugiuos, kad ir tu tą gamtos stebuklą Vaidą pamatei

    • Vaida says:

      Labai pritarsiu dėl saulėlydžių! Su saulėtekiais tai nelabai pasisekė, abu rytus buvo apsiniaukę, o beto, gyvenant Sidnėjuje, kai netingiu atsikelti, iki vandenyno per 10 minučių iš namų galiu nušlepsėti. Tuo tarpu gražių saulėlydžių pasiilgstu! Mėgavausi stebėdama kelionės metu 😉

  2. Jūratė says:

    Labai gražus ir naudingas reportažas! Išsaugojau ateičiai, kai kelionė į Australiją kada nors pavirs realybe. Tik va tos apostilės… gal tegu būna apaštalai visgi? Nes oficialių antspaudų tos uolos na niekaip neprimena

    • Vaida says:

      Su tais lietuviškais pavadinimais tai man amžinas galvos skausmas, vis nežinau versti, neversti, jeigu versti, tai kaip tesingai išversti… Juo labiau, kai jie retai lietuvių kalboje vartojami. Ačiū už pastabą. Pataisiau tekstą, šį kartą palikdama originalius pavadinimus. 🙂

  3. Dovilė says:

    Sielą šildantys vaizdai 🙂

    Manau, mes, skaitytojai, laukiame ir mėnesio apžvalgos ir metų! Linkių įkvėpimo 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: