06, 01, 2018

Kai metus palydi gerai. Gruodis.

Sako, su Naujaisiais metais galima sveikinti iki Trijų karalių, tai kol dar nevėluoju, su Naujaisiais, mielieji! Turbūt daugelis palydėdamas senuosius pagalvojo, ko norėtų iš naujųjų ir susidarė savo tikslų bei svajonių sąrašus. Ta proga aš palinkėsiu, kad ateinančiais metais nepristigtų užsispyrimo ir drąsos tuos savo norus įgyvendinti, nes juk žinote, kad patys savaime tai jie neišsipildys. 🙂 Tuo tarpu aš savo tikslus pasilieku sau, nes jie tokio dydžio, kad truputį gąsdina mane pačią. 😀 O ir metų apžvalgą šiais metais turbūt praleisiu, nes parašiusi pagalvojau, kad ji labai asmeniška. Na nebent artimiausiu metu pagaus įkvėpimas ir kažkokiu kitokiu kampu metus apžvelgsiu. O kol kas dalinuosi tuo, ką paprastai darau labai mielai – pasakoju, kuo gyvenau ir ką veikiau praėjusį mėnesį. Prabėgęs mėnuo buvo puikus, mielai atsukčiau laiką atgal ir dar kartą jį pakartočiau!

Mėnesio kelionės. Gruodis Australijoje oficiali vasaros pradžia. Na, o vasara visur vasara! Vasarą norisi kelionių, laiko prie vandens, gražių saulėlydžių, saulėje prisirpintų įspūdžių, buvimo su draugais, nuotykių ir šiltų žvaigždėtų naktų. Gruodžio savaitgaliai (išskyrus šventinius) buvo užpildyti kelionėmis. Vieną savaitgalį važiavau į netoli Sidnėjaus esantį Palm Beach, kitą savaitgalį keliavome po Hunter Valley vyno regioną, o trečią savaitgalį skridome į Melburną ir tris dienas praleidome važiuodamos Great Ocean Road. Šiaip jau Palm Beach esu buvusi prieš metus, apie jį pasakojau šiame įraše, tai nelabai ką naujo galiu papasakoti. Na nebent tai, kad šį kartą su drauge nepatingėjome ir į kalną prie švyturio užlipome, tai puikiu vaizdeliu pasigrožėti gavome.

Kelionė į Hunter Valley buvo viena iš tų, senų seniausiai į mano kelionių sąrašą įtrauktų, tai dedu didelį pliusą ir laukiu, kada vėl ten važiuosiu! O tai bus arba sausio gale, arba vasarį kažkada, tai gal tada plačiau ir papasakosiu. Nes tai tikrai viena iš tų vietų, kur norisi išsamiau papasakoti ir viską parodyti. Buvo gerai! 😉

Na, o apie Great Ocean Road jau skaitėte paskutiniame mano įraše. Jei neskaitėte, tai spauskite nuorodą ir paskaitykite. Sakyčiau, viena gražiausių mano kelionių Australijoje! 😉

Mėnesio vieta. Gruodį atėjo ta diena, kurios šiaip jau niekada per daug nelaukiu. Mano gimtadienis. Nėra taip, kad aš jo nemėgčiau, tačiau kažkodėl prieš gimtadienį man daugiau streso ir galvos skausmo, kaip švęsti / su kuo švęsti / ką valgyt pasiruošti ar nieko nesiruošti / ką pirkti / ką rengtis negu malonaus šventės laukimo ir džiaugsmo. Šiais metais buvo ne išimtis. Ir jau buvau bepradedanti galvoti, kaip čia nuo to savo gimtadienio išsisukti, kai internete pamačiau reklamą. Ir tada iš karto buvo aišku, kad jau žinau, ko noriu savo mažai šventei. Noriu susitikti su draugėmis kokiame gražiame Sidnėjaus bare ( pakviečiau jas į savo mėgstamą Hacienda), pakelti po šampano taurę, o tada nueiti į gražų koncertą. Taip ir padarėme. Koncerto vietą išsirinkau taip pat neeilinę – Sidnėjaus operos rūmus. Pats renginio konceptas buvo gan įdomus: koncertų salėje dideliame ekrane rodė 14-ai Oskarų nuominuotą ir 6 laimėjusį La La Land filmą ( jeigu nematėte, rekomenduoju! Tikrai gražus filmas), o visą muziką, visus garso takelius gyvai grojo Sidnėjaus simfoninis orkestras. Man tai buvo didelis WOW. Na, o ir nueiti į kokį renginį žymiuosiuose Operos rūmuose, čia gyvenant, manau, bent kartą reikia, tai jaučiuosi nušovusi du zuikus vienu šūviu 😉

Mėnesio komplimentas. Čia į tą pačią gimtadienio temą. Porą dienų po gimtadienio užsuku į parduotuvę vyno. Stoviu prie kasos, laukiu, kada aptarnaus.

– Your ID, please.

Stoviu užsisvajojusi, lyg ne man sakytų.

– Your ID, please, – pakartoja.

– Oh! – net pasimetu akimirką.

– Oh! – tada jau vaikinukas pasimeta, pažiūrėjęs į gimimo datą. – Happy birthday! Take it as compliment, – šypsosi grąžindamas dokumentą.

Išeinu ir galvoju, kad tikrai, nemaniau, jog taip greitai ateis ta diena, kai rodydama dokumentus ir įrodinėdama, jog turiu 18, jausiuosi lyg priimdama komplimentą. Gimtadienis tai trisdešimtas buvo.

Mėnesio filmas. Gruodžio pradžioje nuėjau į vienos bendruomenės centrą, kuriame nemokamai rodė filmą “A Plastic Ocean”. Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau taip mane sukrėtusią dokumentiką. Po filmo jaučiausiai liūdna, šokiruota ir dar kokią savaitę galvojau, ką AŠ galiu pakeisti savo kasdienybėje, kad mano vartojimas būtų kuo mažiau kenksmingas aplinkai? Kokius kasdieninius įpročius galiu išsiugdyti, kad išmesčiau į aplinką kuo mažiau plastiko? Atrodo, parduotuvėje plastikinių maišelių jau nemažai metų neimu, medžiaginį pirkinių krepšį visada nešuosi savo, kavos išsinešimui, jei neturiu savo puodelio, taip pat neperku ( dauguma popierinių kavos puodelių yra neperdirbami), stiklinį vandens butelį taip pat savo turiu, kurį nuolat pripildau geriamu vandeniu, ir mažų buteliukų nepirkinėju. Ką dar galiu padaryti, nešokdama į didelius kraštutinumus? Ir visgi radau keletą dalykų, kur galėčiau pasitempti. Šiaip labai rekomenduoju visiems pažiūrėti šį filmą, nes ne kas kitas, o MES VISI esame atsakingi už tokį spartų mūsų planetos niokojimą. Yra filmas Netflix’e, kas Netflix’o neturite, tikrai rasite kur internete pažiūrėti, o jeigu kartais skaitote šį įrašą būdami Sidnėjuje, tai prisijunkite prie Facebook grupės, ten vis paskelbia, kur šį filmą rodo nemokamai skirtingose Sidnėjaus vietose.

Darbai. Gruodis buvo darbingas ir įdomus. Visą mėnesį iki Kalėdų daug dirbau, tai savaitgaliais užtarnautai ilsėjausi. Geriausias mėnesio klientas, sakyčiau, buvo Holiday Inn viešbučių tinklas, tuo tarpu pareikalavęs daugiausiai pastangų – vienas desertų baras kažkur Sidnėjaus užkampy, kurį vos autobusu pasiekiau. Kodėl? Dirbau visą dieną lauke, 5 valandas fotografavau produktus svetainei, meniu lentoms ir socialiniams tinklams, plieskiant saulei, kaitinant iki 42 laipsnių šilumos, o fotografuojamas produktas –  glaistytos spurgos ir ledų desertai. Nežinau kiek litrų vandens tą dieną išgėriau, o nuotraukoms turėjau maksimum minutę, nes visi tie ledai jau pakeliui iš virtuvės pradėdavo tirpti. Buvo akimirkų, kai mintyse keikiausi, kur čia taip sunkiai įsivėliau, bet ką, galų gale kiekviena patirtis vertinga! Pagalvojau, kad prieš metus laiko tokios sąlygos būtų truputį išgąsdinusios, o dabar visai patenkinta rezultatu likau. O šiaip tai ką, lygiai prieš metus aš tik galvojau, kad norėčiau užsiimti maisto fotografija, ir svajojau, kad tai būtų pagrindinis mano pajamų šaltinis. Dabar, atsisukusi atgal, matau, kad nors ir vingiuotu keliu, bet nuėjau visai nemažai. Per metus laiko maisto fotografija tapo vieninteliu mano darbu. Mano pajamos išaugo dvigubai. 2018-aisiais žadu sau, kad išauginsiu jas dar dvigubai. O svarbiausia, kad aš myliu savo darbą. Ir sakau tai visiškai nuoširdžiai, be jokio apsimestinio pasigyrimo. Būna, net po ilgos dienos, einu namo ir šypsausi. Šypsausi sau, šypsausi pasauliui, nes pagaliau darau tai, kas man patinka, ir kas visai gerai sekasi. 🙂

Nauja pradžia. O buvo taip… Kažkada su drauge pašnekėjome, kad ištisą amžinybę nebuvome jokiame klube… Tai vieną antradienio vakarą išsipuošėme ir išėjome pasižmonėti. Nelabai daug čia kas vidury savaitės vyksta, tai nuėjome į vieną klubą, kuriame antradieniais visada daug veiksmo. Antradieniais ten vyksta salsos vakarai. Esu ten anksčiau buvusi ne kartą, atmosfera visai smagi, tik štai viena problemytė… Salsos šokti tai aš nemoku. Pakviečia kažkas šokti – nei sutikti ( gi nemoki, o kojas numindyti lyg ir nepatogu), nei apsimesti, kad nenori (na nes pripažinkite, koks džiaugsmas eiti į klubą ir nuėjus ten vienai kampus ramstyti?). Tai taip vieną kartą kažkas kvietė, antrą, trečią, ketvirtą… Kol užplūdo ryžto banga – nieko nebus, reikia pasimokyti šokti, nes ne pirmą gi kartą tokioje situacijoje kvailai jaučiuosi. Ir nors viduje pati su savimi truputį ginčijausi ir galvojau, kad gal geriau sugrįžčiau į savo mylimo lindyhopo pamokas ( esu šokusi keletą sezonų, kai dar gyvenau Vilniuje), galų gale užsirašiau į salsos mokyklą. Nutariau pasimokyti bent porą sezonų, bent pagrindus, kad būtų aišku, kokiu žingsneliu ant parketo trepsėti, tai šita nauja pradžia visai džiaugiuosi. Pamokos jau prasidėjo, dabar švenčių atostogos, bet man atrodo, kitą savaitę grįžtu į pamokas vėl. Jaučiu, kad man patiks. 🙂

Kalėdos. Kai visų socialiniai tinklai mirgėte mirgėjo Kalėdomis, aš tik stebėjau iš šono ir galvojau, kad šiemet kaip niekad anksčiau mačiau tiek daug lenktynių, kieno eglutė gražesnė, pas ką po ja dovanų daugiau, kieno imbieriniai sausainiai bei karštas šokoladas skanesnis ir pas ką šventės jaukesnės… Palinkėsiu turbūt kaip koks Grinčas, bet linkiu, kad visų gyvenimai būtų iš tikro tokie gražūs, kokie buvo instagram’e prieš šventes. 🙂 Na o mano šventės… Kokios dar šventės, kai vasara už lango?… Visai nejaučiau. Ėjo ir praėjo. Iki pat paskutinių dienų negalėjau apsispręsti, ką per jas veiksiu. Galu gale Kūčias praleidau lietuvių bendruomenėje prie didelio stalo, nukrauto silkėmis ir mišrainėmis, per Kalėdas su kambariokėmis į paplūdimį nuvažiavome ir paskui šventinius pietus gaminome, o vakarop nuvažiavau pas lietuvius draugus į svečius. Sakau, ėjo ir praėjo.

Mėnesio pažintis. Prie to paties Kūčių stalo susipažinau su šaunia pora, kurią, kad ir kaip keistai tai skambėtų, jau iš anksto jaučiausi truputį pažįstanti. Čia vis ta pati socialinių tinklų jėga. Šiaip jau lyg ir nepažįsti žmonių asmeniškai, bet žiūri YouTube, skaitai blog’us ir jautiesi, kad pažįsti. Pasakykite, ar tik aš viena kartais taip jaučiuosi? 😀 Žodžiu, susipažinau su Milda ir Ligitu. Abu jie faini, ir jų filmukai apie gyvenimą Australijoje faini. Facebook puslapis čia. 😉 Ligitas filmuoja su dronu, o kadangi ir aš pati apie droną truputį pasvajoju, tai klausiausi akis išplėtus ir ausis ištempus apie viską, ką tik pasakojo. Po visos to vakaro paskaitėlės dar sulaukiau ir pasiūlymo pabandyti paskraidyti! Susitikome vieną dieną parke, tai Ligitas man ten tiek pripasakojo, kad ausys linko ir dabar turbūt nieko nebeatriščiau galvoje. Bet noro įsigyti droną neišmušė. Koks smagus žaislas! 😉

Nauji metai. Prieš išeidama iš namų palydėti senuosius ir pasitikti Naujuosius, sėdėjau ant savo lovos ir rašiau ant popieriaus lapo, už ką esu dėkinga gyvenimui. Žinote, sąrašas gavosi stebėtinai ilgas… Uždariau paskui save duris ir patraukiau į autobusų stotelę plačiai besišypsodama. Žinodama, kokį duobėtą kelią šiais metais nuėjau ir dėl to truputį savimi besididžiuodama. Ir taip pat žinodama, kad metus palydėsiu būdama kokį šimtą kartų laimingesnė negus juos pasitikau. Šie metai man buvo velniškai sunkūs. Neatsimenu sunkesnių. Tačiau tuo pačiu labai daug išmokę. Pakartoti jų nenorėčiau nė už ką, bet ten sako, per kančias į žvaigždes, ar ne? Labai noriu tikėti, kad Nauji metai turi paruošę daug gerų dalykų, o kaip ten iš tikro bus… Pamatysim. 😉

***

O dabar truputį ne į temą, bet kad jau visas šis įrašas be konkrečios temos, tai pasinaudodama proga paklausiu. Šiandien su drauge gulėdamos paplūdimyje  ir plepėdamos apie visus šituos blog’us, vlog’us, instagram’us klausėme viena kitos, tai ko gi reikia tam skaitytojui? Koks turinys jiems patinka? Kuo sudominti naujus skaitytojus, kurie šiaip jau neskaito mūsų keletą metų ir tik netyčia užklysta? Jai atrodė, kad lietuvius skaitytojus galima patraukti šokiruojančiomis antraštėmis. Tuo tarpu aš sakiau, kad tikrai nesiruošiu taikyti į tą portalų auditoriją, kuri ieško skandalų, apkalbų, pavydo ir kur pabambėti. Tai vat galvoju ir paklausiu Jūsų pačių, kodėl jūs mane skaitote? 🙂 Kokie įrašai jums patinka ir kokių norėtumėte daugiau? Pasidalinkite mintimis ir padėkite man suprasti, ko jums norėtųsi daugiau? Žinau, kad yra ir tokių, kurie visada skaito, bet niekada nekomentuojate. Brūkštelkite bent asmeninę žinutę, jei iki čia perskaitėte. Būsiu dėkinga!

***

Bučkiai ir linkėjimai



8 responses to “Kai metus palydi gerai. Gruodis.”

  1. Aušrinė says:

    Sveika
    Man asmeniškai įdomiausi įrašai apie tai kas yra tikra. Tikrus jausmus, tikrus potyrius.Apiectą tikrą gyvenimo tėkmę su sekmėmis ir liūdesiu. Aišku labai laukiu įrašų apie australiją kurią pamilau tik atvykus. Man tavo įrašai tokie nuoširdūs ir tikri.

  2. Dovilė says:

    Labas!

    Kaip smagu kai gimtadienis lyg ir žiemą, bet kitame pasaulio gale tai vasara 😀

    Man patinka būtent toks turinys, kokį Tu kuri :)) Dėl to ir skaitau, kažkaip netyčia atradau ir pagalvojau, o geras! Šitas man patinka, šitą tai skaitysiu! Nuoširdu ir tikra. Truputį asmeniškumų, truputis motyvacijos ir pozityvo, daug kelionių, nuostabių, nerealių, profesionalių nuotraukų – pats tas 🙂 Taip pat, Australija mano svajonių šalis <3 labai smagu skaityti apie gyvenimą ten.
    Tokiom skambioms, masinančioms antraštėm griežtas ne 😮 Manau, kaip tik patraukia atvirumas, nuoširdumas ir tikrumas 🙂 Su tokiom antraštėm galima patraukti tik tam tikrą, specifinę auditoriją 🙂

    Sėkmės! 🙂

  3. Egle says:

    Kaip ir aukščiau pasisakiusios merginos taip ir aš manau, kad iš tavo blog’o sklinda tikrumas ir nuoširdumas 🙂
    Smagu skaityti apie keliones, apie kitam žemės pusrutuly gyvenančius žmones, nuotraukos tikrai prikausto dėmesį ir nė pats nepajunti kaip pradedi ieškoti lėktuvo bilietų atostogoms 🙂
    Viską ką mes matom Facebook ar Instagram ar panašiuose soc tinkluose – tai viskas jau gražu ir gera, nušlifuotos ir apdirbtos nuotraukos, tobuli gyvenimai, ne taip ir retai kelia šiokį tokį pavydą (nebijokim to žodžio, tai nėra kažkas blogo ar gėdingo), tačiau kiek visko reikia patirti, paaukoti ir atiduoti, kad padarytum tą tobulą nuotrauką. Visa tai sakau ne dėl nuotraukų, o dėl paties gyvenimo, norisi ne tik matyti kad viskas tobula ir gražu, bet tikrąsias gyvenimo spalvas, kiek pastangų viskam tam reikia įdėti.

    Sėkmės ir su Naujaisiais!

  4. Danute says:

    Skaitau, nes patinka kelionės, fotografuoju, tad atrandu daug bendro 😉 Sėkmės 🙂

  5. Arijana says:

    Puikus blogas – ačiū! Tiesiog gera, kad nereikia skaityti jokių šokiruojančių antraščių. Kur autorė bebūtų – džiaugsme, liūdesy, pokyčiuose ar vis kitoj šaly – visada įdomu skaityti, nes ji vis toj pačioj kelionėj su savimi ir į save. Sėkmės ir gražių metų!

  6. Vaida says:

    Ačiū, merginos, už atsiliepimus! Apibendrindama jūsų komentarus turbūt turėčiau pasidaryti išvadą, kad ir toliau būčiau savimi, nes būti savimi, niekuo neapsimetinėti ir nesistengti dirbtinai niekam įtikti man turbūt sekasi geriausiai. Ačiū, kad skaitote! Visgi ir tos nuotraukos, ir tie tekstai užima nemažai laiko, labai gera žinoti, kad turiu ištikimų skaitytojų 🙂

    O dėl švenčių tai taip – Kalėdos vasarą yra visiška nesąmonė, bet vat gimtadienis ir Nauji metai, kai gali švęsti su lengva suknute ir be žieminių batų, – visai kitas reikalas 🙂

  7. Asta says:

    Aš tai žinoma šališka, bet man įdomiausia tavo kasdienybė , džiaugsmai ir rūpesčiai 🙂 Dar patinka jei papasakoji ką nors apie sutiktus žmones, nebūtinai tai turi būti kokia įžymybė, o bet kas iš gatvės, kad ir tas vaikinukas kasoje su komplimentais 😉 Bet rašyk ką jauti, ką pastebi, kuo gyveni. ‘Tikri’, ne glamūriniai įspūdžiai yra patys vertingiausi.

  8. Olga says:

    Man labai patinka tavo blogas, kuri atradau pries pat didziasias sventes. Perskaiciau viska per kelias dienas ir laukiau naujo iraso. Patinka tavo atvirumas, nuosirdumas. Labai ikvepiantys tekstai. Viskas labai tikra ir nuosirdu. Taip ir toliau ;))))

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: