Nerimo pilna liepa.

Paskubomis prabėgo dar vienas mėnuo, ir žinodama, kad rytoj tikrai neturėsiu tam laiko, sakau, šiandien papasakosiu, koks gi jis buvo. Trumpa ataskaita sau, truputis kasdienybės detalių ir pasakojimų jums. Smarkiai neišsiplečiant ir gal kiek padrikai, tačiau kaip visada paprastai ir atvirai. Kaip ir kuo gyvenau liepą.

Ilgas kelias tikslų link. Praėjo geras mėnuo nuo tada, kai pasakiau sau:”-Gana man darbų, kurių nemėgstu. Nuo šiol savo laiką ir energiją skirsiu tam, ką darau mielu noru.” Praėjo mėnuo, kaip paklausta, ką gyvenime veikiu, drąsiai atsakau, kad freelancinu. Ir žinote ką?… Tas mėnuo ojojoj koks sunkus buvo… Vienas iš sunkumų, kad pačiai teko labai greitai galvoje persiorientuoti, kad viskas, pastovaus darbo neturiu ir net neieškosiu, tad teks gerokai pajudinti sėdimąją, kad gyvenimas atsistotų į vėžes. Streso pridėjo mano realistiškas žvilgsnis į savo dabartinę situaciją: pastovaus pajamų šaltinio nėra, su klientų paieška stringu, darbo tai turiu, tai neturiu ( labiau neturiu nei turiu), žodžių trijulė, girdima iš klientų, rescheduled/postponed/canceled tampa pačiais nemėgstamiausiais žodžiais, santaupos į pabaigą, o visos mano pastangos kažkur pro šalį. Na, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva, ar ne? Mama, matydama, kad stresuoju, net siūlė: “-Gal tu jau grįžk namo…”. Bet ne, negrįšiu. Kol neišsikapstysiu iš šios keblios pradžios stadijos, niekur aš nebėgsiu. Nes kad ir kaip ten bebūtų, užsispyrimo turiu pakankamai. Ir nors retkarčiais paklausiu savęs, kurių galų palikau savo tokį gražų ir stabilų gyvenimą Šveicarijoje, širdyje žinau, kad pagaliau darau tai, kas man patinka. O kai darai tai, kas tau patinka, ir darai tai gerai, anksčiau ar vėliau turi pradėti sektis, ar ne?

Dar metų pradžioje išsikėliau sau tikslą iki metų galo paversti fotografiją savo pagrindiniu pajamų šaltiniu, o jums žadėjau dalintis, kaip man to tikslo sekasi siekti. Esame įpratę skaityti sėkmės istorijas ir džiaugtis kažkieno pasiektais rezultatais, tačiau retai kada skaitome apie tą duobėtą kelią, kurį iki sėkmės tenka nueiti. Aš tikiu savimi, tikiu, kad anksčiau ar vėliau pasieksiu ko noriu, tačiau jau dabar akivaizdu, kad tiesia autostrada iki sėkmės Olimpo nenulėksiu. Realybėje mano kelias panašesnis į duobėtą žvirkelį, per kurį stumiuosi užstrigusį dviratį. Na, bet kita savaitė visai aktyvi atrodo, neabejoju, kad įsivaižiuosiu.

Darbas marketingo agentūroje. Praeitoje mėnesio apžvalgoje džiaugiausi netikėtai sulaukusi darbo pasiūlymo iš marketingo agentūros. Iš tikro džiaugiausi, kol nesupratau, kaip aš ten su jais išsidūriau. Ne, niekas manęs neapgavo, viskas legalu, oficialu ir aš vis dar jiems dirbu. Esmė tame, kad aš pati žiopla, apsiskaičiavau skaičiuodama savo valandinį atlyginimą, kuris gerokai mažesnis nei tikėjausi. O jie moka tik už pradirbtas valandas. Ir tų valandų praeitą mėnesį buvo labai nedaug. Tai žodžiu, toks asmeninis fail’as čia gavosi. Na, bet jie mane siunčia ne tik į restoranus, bet ir kitokiems verslams fotografuoti, tai žiūriu į tai kaip į praktiką, kurią ateity panaudosiu protingiau.

Mėnesio įdomiausias projektas. Kad neskambėtų šis pasakojimas tokia pesimistinė gaida, pasidžiaugsiu, kad ir įdomių darbų turėjau! Štai, vienas iš jų šaunus start-up’as, “Cool Cousin” vadinamas. Tai yra svetainė/telefono programėlė, kuri turėtų patikti keliaujantiems žmonėms. Tačiau ne tiems turistams, kuriems svarbiausia vien tik prie Big Ben’o, Sidnėjaus operos namų ar Eifelio bokšto nusifotografuoti ir pagrindine turistine gatve praeiti, o tiems, kurie atvykę į naują miestą nori tikrai fainas vietas aplankyti. Tiems, kurie nori pusryčiauti/pietauti/vakarieniauti/vakaro kokteiliui nueiti ten, kur eina vietiniai. Bet ta prasme ne į šiaip kokias neaiškias užkandines, o dėmesio vertas vietas. Kruopščiai atrinktomis rekomendacijomis dalinasi savo miestą mylintys vietiniai, prisistatantys keliautojo pusbroliais ir pusseserėmis, na o žinote, atvykusiam pusbroliui bet ko juk nerekomenduosi! Kol kas tai jaunas projektas, tačiau sparčiai besiplečiantis į didžiuosius pasaulio miestus. Yra ir Europos miestų nemažai, programėlė nemokama, pažiūrėkite, gal patiks ir bus naudinga kada 😉 Nuoroda čia.

Mėnesio vieta. Vieta, kurią keletą šeštadienių su malonumu lankiau – Bondi rajone esantis Sefa Kitchen viduriniųjų rytų virtuvės restoranas. Jau kuris laikas jie mano klientai ( pirmą kartą nemokamai fotografuoti įsiprašiau, o paskui lyg tarp kitko pasisiūliau nuolatos jų socialiniams tinklams turinį kurti. Pagalvojo ir sutiko!), tai dabar kas antrą šeštadienį aplankau, o vieną kartą labai skaniems, ilgiems savaitgalio pusryčiams ir draugę pasiėmiau. Pas juos man patinka viskas: tiek maistas, tiek jauki aplinka, tiek aptarnavimas. Drąsiai rekomenduojama vieta Sidnėjuje! (Adresas: 292 Bondi Rd, Bondi)

Mėnesio išvyka. Ne viename neseniai aplankytame seminare klausiausi apie laiko sau svarbą. Apie tai, kaip svarbu profilaktiškai išjungti tą nerimo mygtuką ir tiesiog pasirūpinti savimi. Tiek išore, tiek vidumi. Vidumi kur kas svarbiau, šiaip jau. Stengiuosi sau tai nuolat priminti, o priminusi sekmadieniais be jokios graužaties, kad ant spintelės guli niekad nesibaigiantis darbų sąrašas, leisti sau truputį pakeliauti, gryname ore pabūti, galvą pravėdinti. Šio mėnesio pati maloniausia išvyka buvo į Mėlynuosius kalnus. Puikūs vaizdai ir  geras oras. Nieko daugiau nereikia. 🙂 (Daugiau nuotraukų, jei nematėte, dalinausi čia)

Mėnesio renginiai. Su renginiais ir workshop’ais tai šį mėnesį man nesisekė. Kiek užsiregistravau, visi buvo atšaukti arba nukelti vėlesnėms datoms. Vienintelis, į kurį netikėtai nuėjau, buvo kino festivalis Video Junkies 2017, kuris vyko mano mėgstamoje Sidnėjaus vietoje – Carriageworks. Kažkada pasakojau, kad šeštadieniais ten vyksta mano mėgstamiausias ūkininkų turgus ( jei nepamenate, nuotraukomis dalinausi čia), tačiau turbūt neminėjau, kad šalia esančiame pastate yra parodų/renginių erdvės, kuriose vyksta įvairios ekspozicijos ir vienaip ar kitaip su menu susiję renginiai. Tai štai, šį savaitgalį ten glaudėsi nekomercinio kino festivalis, į kurį ėjau nostalgiškai prisimindama tuos laikus, kai Vilniaus “Pasaka” ir “Skalvija” buvo mano dažnai lankomos vietos. Žiūrėjome su drauge dokumentinį filmą apie Stambulo kates, ir visai patiko. 🙂 Na, bent jau Stambulą kada nors aplankyti  dar labiau užsimaniau!

Apie žiemą. Kaip žinote, šiemet leidžiu savo pirmąją žiemą Australijoje, vis laukdama, kada čia tikro atšals. Tai žinote ką? Man atrodo, apie žiemą praeitą mėnesį padejavau ir viskas, tiek jos čia ir tebuvo. Visą mėnesį už lango saulėtas pavasaris. Liepą lijo vos keletą kartų ir tai nestipriai. Visos kitos dienos giedros ir saulėtos. Šiandien 26 šilumos pranešė! Tiek tikrai nebuvo, tačiau virš 20 laipsnių termometro stulpelis, manau, perlipo. O ir šiaip, magnolijos žydi, pavasaris, ne kitaip. Įtariu, kad australiškos žiemos paveikslas aiškus: pusę žiemos panaši į europietišką rudenį, kita pusė į pavasarį. Gal ir nieko, nors kalnų ir sniego nė už ką neatsisakyčiau!

Apie studijas. Netikėjau, kad prisipažinsiu, bet man patinka mano studijos (kas nežino, studijuoju čia, Australijoje, marketingą ir komunikaciją). Yra ką veikti, bet kol kas be jokio streso pagal planą ruošiam atsiskaitymus ir visai įdomu. Įtariu, dėstytoja tam turi daug įtakos, nes ji pateikia realius pavyzdžius absoliučiai visai teorijai. Apie studijas, beje, pastaruoju metu sulaukiu nemažai klausimų, galvoju, atskirai papasakosiu apie viską kas ir kaip. Jei dabar kas nors skaitote ir mintyse galvojate, kad kada nors norėtųsi į Australiją, tai pagalvokite ir parašykite man klausimų ( galite į komentarus, galite į paštą, galite į Facebook) – atsakysiu ir papasakosiu plačiau. 😉

Apie sportą, miegą ir mitybą. Trys dalykai, kuriuos jau kelintas mėnuo bandau atstatyti į normalų rėžimą. Šį mėnesį tapšnoju sau per petį už pastangas, kad sąžiningai sportavau du kartus per savaitę ( tikslas – priprasti bent tris kartus per savaitę iki sporto klubo nuvažiuoti). Bet nuo praeito mėnesio žingsnis į priekį yra, o aš savęs neprievartauju ir stengiuosi, kad tai taptų maloniu įpročiu, o ne perspaustas  reikia. Su maistu irgi neblogai. Galėčiau valgyti daugiau ir vakarienei laiko rasti anksčiau, tačiau bendri mitybos įpročiai po truputį gerėja taip pat. Tuo tarpu su miego rėžimu tai smarkiai grybauju. Nežinau, kaip nuvaryti save į lovą bent prieš 24val???

Mėnesio pirkinys. Na ir paskutinis dalykas. Šiaip jau nepasakoju apie jokius daiktus, ką nusiperku ( nors turiu minčių praplėsti blog’ą viena kita temą, nes kartais visai gerų dalykų galėčiau rekomenduoti), bet šiuo pirkiniu taip džiaugiuosi, kad negaliu nepasidalinti. Šį mėnesį gerokai papurčiau piniginę ir nusipirkau lėktuvo bilietus į… Varšuvą! 🙂 Aišku, ne Varšuva mano kelionės tikslas. Grįžtu trumpam į Lietuvą. Labai pasiilgau visų 🙂 Ir nors ieškodama bilietų į Lietuvą kraipiau galvą, kad už tą sumą lengvai suskraidyčiau į Naująją Zelandiją, Japoniją ir Šri Lanką kartu sudėjus, grįžimu namo džiaugiuosi labiau nei visomis tomis Šri Lankomis. O jeigu jau taip, tai klausau širdies. Gal ji ne visada protingiausia, tačiau bent jau niekada nepriekaištauja, kad neklausiau. Tai vat, jet kas labai norite pasimatyti, tai už trijų savaičių Šakiuose arba Vilniuje. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai