• Sekmadienis Mėlynuosiuose kalnuose.

    Nežinau kaip jūs, bet aš savaitgalius vos spėju skaičiuoti. Atrodo, vos prieš porą dienų pasakojau apie praėjusio savaitgalio pasivaikščiojimą prie vandenyno, o dabar vėl klaviatūra tarškinu, dėliodama galvoje mintis, ką čia jums apie vakarykštę išvyką papasakojus. Vakar įspūdžių buvo daug. Nors ką čia nebus daug – gi kalnuose buvau! O apie savo potraukį kalnams kažin, ar kas nors priminti reikia. Aš gi be galo mėgstu kalnus! Ir nors šie kalnai nė iš tolo nepanašūs į mano mylimas Alpes, savito žavesio jie turi pakankamai.

    Vakar ryte, susitikusios su drauge, sėdome į traukinį ir patraukėme vakarų kryptimi, Mėlynųjų kalnų (angl. Blue Mountains) link. Mėlynuosiuose kalnuose šiaip jau abi esame lankiusios anksčiau, tačiau tai toks milžiniškas kanjonas, apaugęs eukaliptų miškais, kad ten gali grįžti ir grįžti, kiekvieną kartą naują žygio taką pasirinkti ir kaskart jaustis lyg lankytumeisi pirmą kartą. Ir nors pradžios tašką pasirinkome tą patį kaip ir pirmąjį kartą (Katoomba miestelį), nuo pagrindinės apžvalgos aikštelės (Echo Point) šį kartą pasukome į dešinę, ne į kairę, kur leidomės per mišką takučiais ir šimtais laiptų žemyn bei aukštyn iki pat Katoomba krioklių.

    Apie šiuos kalnus gal labai neišsiplėsiu, nes jau esu kartą apie juos rašiusi ( neskaičiusiems arba pamiršusiems priminimas čia), tačiau papasakosiu, kodėl Mėlynieji kalnai vadinami Mėlynaisiais. Šie kalnai savo pavadinimą įgavo dėl eukaliptų. Šviečiant saulei eukaliptų lapai išskiria aliejų, kuris garuodamas atspindi saulės šviesą ir sudaro lengvą miglą. Žiūrint į tolį, ta migla atrodo mėlyna. Ir nors vakar dieną truputį kraipiau galvą, skeptiškai vertindama, kad tai visai ne mėlyna, šiaip kažkokia murzina žalia, vakarop, saulei leidžiantis, teko pripažinti: “-Na gerai, gal tikrai mėlyna”. Kaip ten bebūtų, mėlyni tie kalnai ar murzinai žali, bet kokiu atveju įspūdingi. Jeigu skaitote šį įrašą būdami ar besiruošdami į Australiją, tikrai rekomenduočiau įsitraukti į lankytinų vietų sąrašą. Jei ne, kviečiu bent nuotraukomis truputį pasivaikščioti kartu. 😉

    Beje, norisi priminti, kad, nors kai kuriose nuotraukose to galbūt labai ir nesimato, pas mus juk žiema. Kai besirengdama ryte patikrinau, kokia temperatūra Katoomba miestelyje, termometrai terodė vos 3 laipsnius šilumos! Tai taip ir praleidome dieną vos spėdamos šalikus tai nusiimti, tai užsidėti. Atrodė, kol užkandžiauji saulės atokaitoje, – norisi kuo greičiau striukę nusimesti, kad nugara neprakaituotų, tuo tarpu vos įlendi į pavėsį – džiaugiesi, kad po striuke dar ir šiltą vilnonį megztinį turi. Taip ir nesupratome, ar ten šilta, ar ten šalta buvo.

    ***

    Kaip atvykti? Atvykti į Mėlynuosiuos kalnus iš Sidnėjaus labai paprasta traukiniu. Įsėdi centrinėje stotyje, dvi valandos be jokių persėdimų ir išlipi Katoomba miestelyje. Atvykus į Katoomba gali palaukti autobuso, kuris nuveš iki lankytojo centro ir pagrindinės apžvalgos aikštelės, tačiau to autobuso laukia turbūt visas traukinys, kai tuo tarpu atstumas per nepilną pusvalandį lengvai įveikiamas pėsčiomis. Palieku patiems spręsti, ar verta dėl to gaišti laiką ir susigrūdus kaip silkėms tą kilometrą autobusu važiuoti, ar pasivaikščiojant per miestelį tiesiog nueiti.

    Kiek kainuoja? Nuo liepos 1 Sidnėjuje truputį pabrango viešasis transportas, tačiau sekmadienio privalumas vis dar liko – visą dieną visas mist viešasis transportas 2,60 AUD. Viešojo transporto grafiką ir kainas keliaujant kitomis dienomis galima pasitikslinti čia.

    Ką pamatyti? Jeigu važiuosite į Katoomba miestelį, tiek autobusu, tiek pėsčiomis galų gale vis tiek atsidursite Echo Point. Echo Point drąsiai vadinčiau vienu populiariausių turistinių taškų rytinėje Australijoje, nes netgi žiemą ten nuvykus dvejoji, ar tik neteks brautis pro asmenukių lazdų mišką, norint pamatyti Tris seseris (žymų uolų darinį). Gerai bent tai, kad didžioji dalis tos masės turistų tiesiog pasidaro po šimtą selfių ir toliau eiti iš apžvalgos aikštelės nesivargina. Tik pajudėjus iš taško pasijunti, kad esi kalnuose. Matai akimis sunkiai aprėpiamą erdvę, ieškai nuo stačių uolų krintančių krioklių ir klausai medžiuose tarškančių papūgų. Šiuose kalnuose yra 250 km paruoštų žygių takų, tad tikrai yra kur nueiti ir ką pamatyti. Detalesnę informaciją apie maršrutus galima rasti čia.

    Turistinės pramogos. Ieškant informacijos apie Mėlynuosius kalnus, vienur ar kitur vis randi pasiūlymų įsigyti bilietus keltuvams. Yra ten du dideli lyniniai keltuvai ir vienas status traukinukas. Man, ilgai gyvenusiai kalnuotose šalyse, keltuvai didelio įspūdžio seniai nebekelia, tai aš jais nevažiavau, tačiau, jeu kas nori išbandyti, daugiau informacijos oficialioje svetainėje.

    Svarbu žinoti. Vasarą gal tai ir nelabai aktualu, tačiau dabar, kai šviesus paros metas gerokai trumpesnis, kalnuose svarbu nepamesti laiko nuovokos ir dienos šviesoje išeiti iš miško. Prieš porą dienų skaičiau, kaip turistų porelė nespėjo išeiti iš ten šviesoje, naktį pasiklydo ir teko tūnoti oloje iki ryto kartu su visa Australijos (draugiška ir nelabai) gyvūnija. O dar juk taip šalta naktimis! Nenoriu net pagalvoti, kaip jausčiausi jų vietoje.

    Ką su savimi turėti? Maisto ir vandens. Kavinių ten nėra, o visą dieną per kalnus lipant aukštyn ir žemyn, tikrai ir išalksti, ir ištrokšti.

    Kur miestelyje pavalgyti? Katoomba miestelyje atsitiktinai užsukome į vieną vietą ir likome taip nustebintos, kad net noriu pasidalinti. Ieškodamos, kur prigriebti kavos išsinešimui ir tuo pačiu pasinaudoti tualetu, užėjome į restoraną (“Yellow Deli”), kuris iš išorės visiškai niekuo neišsiskyrė iš kitų ( na, nebent nusidriekusia eile laukiančiųjų, kol atsilaisvins vietų), tačiau viduje pasijutau lyg kokiame filme, kurio niekaip nesugebėjau palyginti su kažkuo, kur esu buvusi anksčiau. Tai buvo lyg koks mažas medinis kalnų namelis su senoviniais buitiniais rakandais, su šiltu židiniu ir pleškančių malkų kvapu, su skambančia niekada negirdėta muzika ( tokiais lyg liaudiškais motyvais), ir vienos šeimos ( ar bent jau taip atrodė) darbuotojais. Tikrai tai atrodė pati tikriausia ir jaukiausia kalnų trobelė, o kas man labiausiai patiko – man ji pasirodė tokia savita ir nė iš tolo nebandanti kopijuoti europietiškų kalnų trobelių. Mes ten nevalgėme, tik kavos laukėme, tačiau, jei būtų niūresnis oras, tai vieta, kurioje būčiau mielai ir ilgiau prisėdus.

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai iš australiškų kalnų

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?