02, 07, 2017

Permainų birželis.

Tai ką, žiema atėjo… Kol dauguma vasaros atostogas vienur ar kitur planuojate, aš, Žemės rutulio apačioje, vynioju storą šaliką aplink kaklą du kartus ir svarstau, kaip čia peržiemojus iki pavasario. Ne vienas domėjotės, kokia gi ta žiema Australijoje, tai, prabėgus pirmam mėnesiui ir susidarius šiokį tokį vaizdą, galiu truputį papasakoti. Australiška žiema labai primena europietišką rudenį: ryte žvarbu, labai nugelto ir beveik nukrito, dienomis dažnai saulėta, būna kartais smarkiai vėjuota. Būna, kad kelias dienas ištisai lyja. Ir tada ne šiaip sau lyja, o visas gatves užpila. Tada galvoji, kad kaip Lietuvoje kasmet žiema kelininkus užklumpa netikėtai, taip ir Sidnėjų lietus kaskart užtvindo nepasiruošusį. Guminių batų dar taip ir neįsigijau, bet vis šneku, iki kito lietaus reikėtų, Šlapiom kojom braidyti po plaukiančias gatves ne kažką… O būna, kad tenka. Beje, namai čia dažniausiai nešildomi, tai paskui tie batai tris paras taip ir neišdžiūsta. Šiaip oro temperatūra nėra labai žema, minuso tikrai neturėtume sulaukti, tačiau visur, kur benueičiau, atrodo, jaučiasi šalta drėgmė, besismelkianti iki kaulų, tai aš čia tokia amžinai sušalus vaikštau. Na, bet vienas mėnesis pražiemotas, liko dar du, tada ir vėl po truputį šiltyn. 🙂

Atėjus žiemai ir atvėsus orams, sumažėjo noras lįsti į lauką. Iš vienos pusės žiūrint, truputį ant savęs pykstu, kad aš kaip meška žiemos miegui pasidaviau, iš kitos pusės galvoju, gal ir gerai. Mažiau pagundų pramogoms, didesnė koncentracija į darbus ir naujų galimybių paieškas. Tiesą sakant, šis mėnesis taip ir prabėgo: daug dirbant, plečiant savo matymo horizontus ir galvoje bei užrašų knygutėse piešiant planus ir žymintis idėjas, kaip nueiti ten, kur noriu nueiti. Ir šiaip jau, nors atrodytų, kad nieko įspūdingo nenuveikiau, aš pati žinau, kad šį mėnesį priėmiau porą sunkių, tačiau teisingų sprendimų, ir nuveikiau šį tą, už ką sau ateityje padėkosiu. Taigi, prabėgo birželis, koks gi jis buvo?

Mėnesio festivalis. Daugiau nei pusę mėnesio Sidnėjaus kultūrinis gyvenimas pulsavo Vivid ritmu. Vivid Sydney didžiausias kasmetinis šviesų festivalis Sidnėjuje. Tamsiausiu laikotarpiu, gegužės pabaigoje – birželio viduryje, net trims savaitėms miestas nušvinta milijonais lempučių. Pagrindinis festivalio akcentas – menininkų gamintos šviesų skulptūros ir instaliacijos, užpildančios miesto parkus, skersgatvius, įžiebiančios tiltus, bokštus ir dangoraižius. Taip pat multimedijos projekcijos, šviesų šokius šokančios ant žymiausių Sidnėjaus pastatų. Šalia viso šio 3 savaites trunkančio nemokamo šviesų šou vyko daugybė renginių. Vivid yra suskirstytas į tris dalis: šviesas, idėjas, muziką. Muzikinę dalį šiemet praleidau, tačiau po apšviestą miestą ne kartą ir ne du pasivaikščiojau, renginių, skirtų kūrybinėse industrijoje dirbantiems žmonėms, taip pat keletą aplankiau.

Mėnesio renginiai.

“Jobs of the future is freelance” . Šį mėnesį visi aplankyti renginiai buvo Vivid programoje. Šis patraukė tuo, kad tikėjausi pasisemti įkvėpimo iš žmonių, daug metų dirbančių sau, savo rėžimu, iš tų, kurie patys renkasi partnerius ir klientus, su kuriais dirbti. Dar truputį tikėjausi, kad išgirsiu pranašysčių, kad iš tikro ateitis priklauso tiems, kurie dirba individualiai. To neišgirdau. 🙂 Bet išgirdau daug naudingos informacijos apie freelancer’ius ginančius įstatymus Australijoje, apie mokesčius, kuriuos reikia mokėti ir deklaruoti patiems, apie darbo ir laisvo laiko tinkamo balanso svarbą, kurią taip lengva pamesti, kai dirbi namuose. Dar labai patiko klausimų-atsakymų sesija. Renginyje dalyvavo apie 100 žmonių, dirbančių ar norinčių dirbti kūrybinėse industrijose ( dauguma rašytojai, dizaineriai, iliustratoriai, fotografai), o į klausimus atsakinėjo freelancer’ių asociacijos ir bendruomenės įkūrėjai. Vienas klausimas kažkaip labai gerai įsirašė galvoje (gal dėl to, kad ir pati dėl to dažnai dvejoju ir savimi abejoju). Viena mergina paklausė, ar reikia būti profesionalu, kad būtum laisvai samdomu darbuotoju? Visų vedančiųjų atsakymas buvo vienareikšmiškas – NE. Ir tada galvoju, na tikrai. Aš taip dažnai trypčioju vietoje, nes atrodo, yra tiek daug žmonių, sugebančių kažką daryti geriau už mane, tačiau taip galvoti yra daugiau nei kvaila. Iliustruosiu tai pavyzdžiu. Suku dabar savo veiklos kryptį į maisto fotografiją ir žinau, kad turiu labai daug išmokti. Būna, kad užgrybauju kažką, būna, kad tiesiog nežinau, kaip išgauti norimą rezultatą… Niekas negimė viską mokėdamas, mokausi. Galbūt manęs dar nesamdo geriausi šalies restoranai, tačiau samdo tie mažesni, kurie supranta marketingo svarbą, tačiau patys apie fotografiją suvokia tik tiek, kad ta jų telefoninė neryški nuotrauka, apkrauta baisiais Instagram filtrais, socialiniuose tinkluose nesužibės. Taigi šis renginys mano vidinio pasaulio gal ir nesupurtė, bet pozityvių minčių paliko. Užskaitau. 🙂

“Social Media For Photographers”. Į šį Canon organizuojamą renginį ėjau vedama smalsumo: “Na, įdomu, ir ką gi jie papasakos, ko nesu skaičiusi/girdėjusi anksčiau?” Renginyje kalbėjo trys Canon influencer’iai: Tony Irving (@tony.irving), Beau (@theinkedshooter) ir Jason Hobart (@tassiegrammer). Tony Irving sekiau Instagram’e jau gerokai seniau, tuo tarpu pastarieji du tik po renginio patraukė dėmesį. Ar sužinojau kažką naujo? Nelabai, tiesą sakant. Kad Instagram yra pagrindinė fotografų pasirodymo scena, žinojau jau seniai. Kad reikia įdėti nemažai darbo, norint, jog tavo paskyra augtų, taip pat žinau (tiesa, niekada jo neskyriau tiek, kiek tie fotografai). Apie grotažymes, pažymėtas vietas man taip pat nereikia sakyti. Gal tik priminė apie Hub’us (t.y. tuos, kurie pasidalina tavo nuotrauka su savo dešimtimis (ar dar daugiau) tūkstančių sekėjų, kurių kažkoks procentas ir pas tave pasilieka). Priminė, kad, kai gyvenau Šveicarijoje, mano nuotraukos nuolat klaidžiojo po šveicariškas dideles Instagram paskyras, o atvykus į Australiją tą paleidau. Po renginio pagalvojau, kad reiktų paieškoti tinkamų kanalų, nes šioje srityje tiesa paprasta: nori būti pastebėtas – būk matomas.

“Evolving A Tasty Niche – The Love And Struggle In Creative Food”. Apie šį renginį susidomėjau tik tada, kai gavau kvietimą į savo pašto dėžutę nuo renginio organizatorės. Paskaičiau apie ką jis, pamaniau, bus įdomu paklausyti, nuėjau. Ir nepasigailėjau! Tą sekmadienį ant scenos kalbėti lipo pripažinta dizainerė, fotografė, populiaraus portalo Time Out redaktorė, viena žinomiausių Sidnėjaus maisto fotografių, vienas madingo restorano vadovas ir išskirtinai įdomaus maisto kūrėja. Visi jie dalinosi savo istorija, kaip atsidūrė ten, kur yra šiandien. Pasakojo apie savo karjeros pradžias, pokyčius, sėkmes ir pasiekimus. Aišku, įdomiausia man buvo fotografės ( Nikki To) istorija. Pasibaigus renginiui, nelaukdama, kol apsigalvosiu, nuėjau tiesiai prie jos pašnekinti. Ir paskui dėl to labai džiaugiuosi, nes gavau patarimų, kaip išlįsti į dienos šviesą ir kaip priartėti prie klientų. Ir patarimų gavau tokių, apie kuriuos pati nedrįsau pagalvoti! Kol kas praktiškai jais dar nepasinaudojau, bet tikrai tą padarysiu netolimoje ateityje.

Mėnesio kelionė. Ką ten sakiau prieš mėnesį? Kad tyliai apie atostogas svajoju?.. Matyt, ne taip jau ir tyliai. Pasakius tai garsiai, atostogų planas susidėliojo labai greitai. Nors gal atostogomis to nepavadinčiau, kai tai tebuvo keturios dienos. Visgi tos keturios dienos buvo tokios puikios, kad atrodo, visiškai atsijungiau mintimis nuo visko, ką palikau Sidnėjuje. Keliavome Australijoje. Skridome su drauge į Gold Coast, ten išsinuomavome automobilį ir važiavome iki vieno populiariausių Australijos rytinėje pakrantėje atostogų taškų – Byron Bay. Nors dabar ir ne sezonas ( sakiau gi, žiema), ten mūsų laukė daug saulės, daug pasivaikščiojimų tiek po tropinius miškus, tiek pakrantėmis, buvimo prie vandenyno, daug skanaus maisto, laukinės gamtos ir lengvų, malonių pokalbių. Nuotraukų kol kas dar visų nesutvarkiau, bet tą padariusi tikrai apie šį miestelį jums plačiau papasakosiu ir parodysiu! 😉

Nerealus saulėlydis Gold Coast, laukiant vakarinio skrydžio atgal į Sidnėjų.

Ir kas patikės, kad šios vakaro spalvos ne kompiuterinių programų sukurtos?

Mėnesio akimirka. O dabar apie tai, kai atrodo, viskas taip gerai, kad geriau būti nebegali. Ir tada nutinka dar geriau. 🙂 Tą rytą, būdamos Byron Bay, kėlėmės dar prieš aušrą. Tie, kurie mane pažįsta geriau, tikrai žino, kad aš toli gražu ne vyturys…  Bet tą dieną pradėjome anksti. Ir ne dėl to, kad nesimiegojo. Tą dieną tiesiog norėjome stebėti saulėtekį pačiame ryčiausiame Australijos žemyno taške. Nedaug pasaulyje yra vietų, kur diena prasideda ankščiau nei Byron Bay iškyšulyje. Kai nuvykome ten, viskas atrodė kažkaip magiškai: vieta ant status skardžio, po kojomis nuožmiai besidaužančio vandenyno purslai, pirmieji saulės spinduliai, tokia šilta šviesa glostantys visa, kas žalia, ir saulės zuikučiai, šokantys ant bangų… Lengva ryto migla sklaidėsi, užleisdama vietą vis labiau šylančiai saulei. Mes stovėjome prie švyturio, paprasčiausiai besigėrėdamos akimirka, kai Alina tarė:

– Nuostabu. Dar jeigu dabar banginius pamatytume, išvis būtų tubula.

Ir ką jūs manote? Vos jai ištarus šiuos žodžius, tiesiau ranką į vandenyną:

– Man atrodo, aš ten kažką mačiau…

Ir tikrai! Pro mus migravo ne kas kitas kaip didžiulis būrys banginių! Aš nežinau, kiek jų ten galėjo būti, tačiau visą pusvalandį stebėjome, kaip iš vandens į orą kyla vandens čiurkšlės. Deja, pasirodymo nesulaukėme, nė vienas jų iš vandens į viršų nešoko pasirodyti, tačiau kaip gera buvo žinoti, kad tie nuostabūs Žemės milžinai visai čia pat! Be abejonės vienas iš rytų, kurį prisiminsiu labai ilgai. 🙂

Mėnesio nauja vieta. Viena pagrindinių miesto turistinių atrakcijų – Sidnėjaus zoologijos sodas su buvusiais kolegomis ( kodėl buvusiais pasakoju žemiau 🙂 ). Apie sodą pasakojau čia.

Mėnesio ryžtas. Išėjau iš darbo, kuriame jaučiausi švaistanti savo laiką ir energiją. Jau kuris laikas norėjau tą padaryti, tačiau arba vadybininkai atkalbėdavo, manipuliuodami silpniausia vieta (“-Vaida, na kurgi tu eisi, kai kito darbo neturi?”), arba pačiai ryžto trūko, tai vis apgaudinėdavau save, kad nėra ten taip blogai, tikrai gali būti ir blogiau. Tik štai vieną dieną dirbant ėmė ir nušvito: taip, gali būti ir blogiau, tačiau gali būti ir daug geriau! Ir čia dirbdama to geriau niekada nepamatysiu. Taip apsisukau ant kulno ir nudrožiau tiesiai pas generalinį direktorių, kol nieko nesutikau ir niekas nuo mano sprendimo neatkalbėjo. Darbe reakcijų susilaukiau įvairių: vieni galvojo, kad aš kvaila, kiti tapšnojo per petį už drąsą, nes taip išeiti į niekur ne visi išdrįsta, nors kartais ir norėtų, treti truputį tyliai pavydėjo. Tuo tarpu mano galvoje sukosi viena: “-O dabar prasdeda įdomumas…”

Mėnesio išbandymas. Žinote, tikiu posakiu, kad, kai užsidaro durys, atsidaro langas, nes išėjusi iš nemėgstamo darbo…netikėtai sulaukiau įdomaus darbo pasiūlymo. Viena marketingo agentūra, šiaip jau esanti Vakarų Australijoje ir dar tik besiplečianti į rytus, man pasiūlė pastovų fotografės darbą. Įdomiausia, kad aš pati jiems nei rašiau, nei CV siunčiau. Patys pastebėjo mane ne kur kitur, o tame pačiame Instagram’e. How cool is that? 🙂 . Darbo pokalbis vyko telefonu, nes direktorė tuo metu kitame žemyno gale buvo. Matė ji mano nuotraukų pavyzdžius, viskas tiko ir patiko, pasišnekėjome dėl darbo sąlygų, atsiuntė pasirašyti sutartį, bet prieš tai dar norėjo bandomosios dienos su manimi. Bandomoji diena čia, Australijoje, yra absoliučiai įprastas dalykas: tiek darbdaviui įvertinti, kaip dirbi, tiek pačiam įkišti nosį ir pažiūrėti, kaip tas darbas atrodo iš arčiau. Bet čia prasideda iššūkis. Taigi mano užduotis – kartu su socialinio marketingo koordinatore nufotografuoti vieną restoraną (restorano vidų, išorę, maistą, komandą). Iš pirmo žvilgsnio maniau, bus paprasta, tačiau, kai pamačiau restoraną, kuriame turėčiau parodyti savo sugebėjimus, viena sau garsiai nusikeikiau. Maisto fotografo košmaras, sakyčiau, jeigu taip švelniai skambančių epitetų neieškant. Iš išorės tai buvo ta vieta, į kurią savo noru pavalgyti užeičiau nebent iš laaaaaabai didelio alkio. Tai buvo nykus afganų-pakistaniečių restoranas su stalais, sustatytais kaip valgykloje, su kičiniais paveikslais ant sienų, su neoninėmis lempomis, pigiais plastmasiniais padėkliukais, kur įmanoma, su nutryptu kilimu į pakylą, atitvertą žema sienele ( įtariu, maldos vieta). Pats savininkas buvo labai malonus, geranoriškas ir plačiai besišypsantis, tuo tarpu virtuvėje dirbančios moterys labai nedrąsios, tik nudelbusios akis greitai atnešė maistą ir vėl dingo į virtuvę. Net nekalbu apie galimybę jas nufotografuoti. Taigi pamačius restorano interjerą, gerokai nusviro rankos… Mano koordinatorė, turėjusi padėti, paliko mane skęsti ir suktis iš padėties vieną. Greitai buvo aišku, kad stebuklų aš čia nepadarysiu. Naiviai vyliausi, kad gal bent jau jų virtuvė labai spalvinga, įdomi ir fotogeniška? Kai gavau patiekalus, panašius į lietuvišką plovą su morkomis ir kažkokia virta koja, pilkus koldūnus ir dar kažką neaiškaus, plaukiančio riebalų padaže ir apkrautą stambiais svogūnų žiedais, nenustojau sau kartoti, jog turiu pasistengti vienaip ar kitaip išspausti iš to ką galiu geriausiai. Ir tada atėjo labai aiški ir paprasta tiesa: toli gražu ne viskas, ką fotografuoja fotografas yra gražu, estetiška ir fotogeniška. Fotografo darbas yra padaryti, kad tai taptų gražu ir estetiška! Taigi priėmiau iššūkį su visais tais neišvaizdžiais patiekalais bei iš močiutės sekcijos ištrauktais išeiginiais indais, ir padariau tiek, kiek sugebėjau. Nuotraukas nusiunčiau, atsakymą gavau: “Welcome to the team!” 🙂

Gelbstint situaciją su Lightroom.

Apie mane kitur. Dar kol kas pati rankose nečiupinėjau, tačiau žinau, kad visose Lietuvos prekybos vietose galite įsigyti patį šviežiausią ir patį geriausią lietuvišką kelionių žurnalą “Keliauk”, kuriame ir aš apie savo mylimą Šveicariją pasakoju! 😉

Sportas, mityba, miegas. Praėjusį mėnesį žadėjau sau susitvarkyti miego, mitybos ir sporto rėžimą. Miegoti einu vis dar keliomis valandomis vėliau nei reikėtų, į sporto klubą užpakalį nunešiau ne kartą, tačiau, kad tai taptų pastoviu įpročiu, dar reikia kantriai padirbėti, o štai už mitybą  galiu pagirti save. Daug daržovių, daugiau namie gaminto maisto, vietoje visokio šlamšto užkandžiams pradėjau sveikus produktus rankinėje nešiotis, tai mažas mažas, bet progresas sveikesnio gyvenimo link yra.

Studijos. Baigėsi katino dienos ir trijų savaičių atostogos, vėl grįžau į mokslus… Koledžas pakeitė dėstytoją. Prieš tai turėjome visai šaunų nepalietį, tačiau, tiesą sakant, apie marketingą nelabai ką išmanantį. Dabar gavome koriejietę dėstytoją, nusiteikusią mums papasakoti daug dalykų, tai tikiu, šį semestrą bus kur kas įdomiau! Beto, panašu, kad eis su ja susitarti darbus atsiskaityti anksčiau ir semestro gale į Lietuvą nors trumpam grįžti! Labai to noriu, nes jau baisiai pasiilgau visų 🙂

***

Toks tas birželis buvo. Maniau, prabėgsiu per įvykius trumpai, bet tiek čia pripasakojau visko, kad nenustebsiu sulaukusi pastabų rašyti mažiau ir dažniau. 🙂 Kitame įraše papasakosiu apie tas trumpas atostogas, nes oi, kokio gerumo vietą aplankėme! 🙂 Kaip jūsų vasara bėga? Papasakokite nors trumpai. 😉

***

Žiemojanti



5 responses to “Permainų birželis.”

  1. Dovilė says:

    Sveika Vaida, ačiū už lauktą įrašą! 🙂
    Vasara Klaipėdoje lietinga, vėjuota, labiau primena rugsėjo galą 🙂 Jūros dar nemačiau.
    Oj kaip būtų įdomu pamatyti dar keletą nuotraukų iš to restorano. Sveikinu priėmus šį sprendimą ir sveikinu pakalbinus tą moterį fotografę iš renginio 🙂 Manau, visi ženklai rodo, kad judi tinkama linkme 😉

    • Vaida says:

      Augdama pakankamai toli nuo jūros ir nuvažiuodama ten geriausiu atveju kartą per metus, niekada nesupratau, kaip galima šalia gyventi ir nenueiti? 🙂 Dabar imu suprasti, tačiau stengiuosi kas kelias savaites nors trumpam nuvažiuoti. Grynas oras ir vėjas mane visuomet gerai prablaško.

      O šiaip tai tikiuosi, vasara pas jus greičiau ateis nei pas mane! Ačiū už palaikymą, beje. 🙂

      • Dovilė says:

        Kaip gimsti, gyveni prie jūros tai tarsi tampa savaime suprantamu dalyku 🙂 nelabai gerai jaučiu taip… 🙂 Bet nerašydama prisiminiau, kad buvau prie molo prieš gerą savaitę, tik toks vėjas buvo, kad prisiminimas puikiai tiktų rudeniui ar ankstyvam pavasariui 😀

        Ačiū, laukiam labai 🙂

  2. Asta says:

    Tavo žiema atrodo mažumėlę geriau, nei mūsų vasara 🙂
    Labai turiningas birželis, o permainos sakyčiau į tikrai teisingą pusę, o jei jau ir rezultatas apčiuopiamas yra, tuomet išvis puiku 🙂

    • Vaida says:

      Labai tikiuosi, ir pas jus vasara netrukus ateis! O kaip šiokia tokia paguoda, bent savaitė tikros vasaros rugpjūčio gale, girdėjau, laukia? 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: