Sidnėjus – Puketas – Bankokas – Miunchenas – Atėnai ir pagaliau…po beveik 40val skrydžių ir laiko stūmimo oro uostuose leidžiuosi Korfu. Vakaras, po ilgos kelionės aš nusikalus kaip šuo, tačiau išeinu iš oro uosto, įkvepiu gaivaus oro ir negaliu patikėti: vis dar šviesu ir kaip šilta! Kai palikau namus Sidnėjuje, tebuvo 6 laipsniai šilumos, o saulė leidosi prieš 17val, tuo tarpu čia – beveik devynios ir vis dar 28 šilumos, fantastika! 🙂
Graikijoje manęs laukė 10-ties dienų atostogos, kurioms nekėliau absoliučiai jokių lūkesčių. Iš vienos pusės, visiškai neturėjau laiko internete paieškoti informacijos apie salą, iš kitos pusės, nelabai ir rūpėjo – džiaugiausi susitikimu su artimaisiais, saule ir šilta jūra.
Visas atostogas galėčiau suskirstyti į tris dalis: 2 naktys salos sostinėje kartu su drauge, tada 4 naktys salos šiaurėje ir 3 naktys salos pietinėje dalyje, praleistos kartu šeima.
Atskridusi į Korfu pirmąsias dvi naktis praleidau salos sostinėje. Labai apsidžiaugiau, kai palaikyti man kompanijos atvyko draugė iš Vokietijos. Kartu su Alina mes gyvenome Sidnėjuje prieš 5 metus, ir nesimatėme nuo to laiko, kai ji grįžo į Berlyną. Buvo gera ją vėl pamatyti, o po 5 metų nesimatymo galite įsivaizduoti, kad turėjome labai daug ką viena kitai papasakoti. 🙂 Realiai mes tas dvi dienas nieko daugiau ir neveikėme, tik vaikščiojome po nuostabų Korfu senamiestį, valgėme restoranuose, gėrėme šaltą kavą, daug maudėmės jūroje ir neužsičiaupdamos plepėjome.
Pirmosiomis dienomis buvome apsistojusios Airbnb bute, pačioje senamiesčio širdyje. Butas mažas, paprastas, bet ganėtinai tvarkingas, o vietos geresnės nelabai ir įsivaizduočiau. Nežinau, gal aš per vėlai ieškojau nakvynės, o gal įtakos turėjo tai, kad vasara – pats turistų bumas, bet pagal tai, kas tuo metu buvo laisva, man čia pasirodė geriausias vietos/kokybės/kainos santykis. Palieku nuorodą čia, jei kam nors aktualu, gal pravers. 😉
Iš lankytinų vietų tai turbūt išskirčiau Vlacherna vienuolyną, esantį mažutėje saloje, kurią su Korfu jungia pėsčiųjų tiltas. Šis vienuolynas pastatytas XVII pabaigoje, pagal paskirtį veikė porą šimtmečių, o šiandien ten yra maža koplytėlė ir viena labiausiai fotografuojamų salos vietų. Vienuolyną iš pradžių apžiūrėjome iš restorano terasos ant kalno, kol laukėme gaiviųjų gėrimų, tuomet nusileidome ir žemyn. Labai žavi koplytėlė.
Na o šiaip salos sostinė man paliko labai jaukų įspūdį. Šiek tiek nustebau, kad pasirodė visai ne graikiška, labiau itališka, ir tik vėliau paskaičiau, kad ilgą laiką sala buvo Venecijos respublikos sudėtyje. Tada pasidarė aišku, iš kur tos siauros gatvelės, pastelinių šiltų spalvų gama, medinės langinės ir skalbinių virvės tarp dviaukščių namų.
Atsisveikinus su Alina, oro uoste manęs laukė kitas gana jautrus susitikimas – po trijų metų (du iš jų atėmė pandemija, kai negalėjau išvykti iš Australijos) pagaliau susitikau su savo šeima. Buvo šiltų apsikabinimų, nubraukta viena kita džiaugsmo ašara ir daug laimės, kad galime atostogauti visi kartu.
Kadangi mūsų buvo didelė kompanija (12 žmonių), mano sesė atliko didžiulį darbą, ieškodama, kur mums visiems apsistoti. Sakyčiau, pirmoji vieta buvo tobula! Važiuojant į salos šiaurę ir vingiuojant ožkų takais per kalnus aukštyn, buvo tikrai smalsu, kur gi mes atvažiuosime, tačiau, kai vakarop pasiekėme savo vilą, nesilioviau galvojusi, kaip man ten patinka.
Mūsų pirmaisiais atostogų namais tapo vila aukštai kalnuose, šalia mažo Sokraki kaimo. ( Nuoroda čia). Pliusai: visiška ramybė ( kurią drumsčia tik žiogų čirpimas ir paukščių čiulbesys), nuostabus kalnų ir alyvmedžių sodo vaizdas, jaukūs namai. Minusai: gan atoki vieta, ir norint nuvažiuoti į artimiausią parduotuvę ar prie jūros, reiktų nusiteikti važiuoti bent pusvalandį siaurais ir vingiuotais salos keliais.
Pats Sokraki kaimas mažas ir autentiškas. Gerokai parūdiję automobiliai prie namų, išmėtyti buitiniai daiktai kiemuose, išdidžiai plėvesuojančios Graikijos vėliavos išduoda, kad žmonės ten iš tikro gyvena, kad tai nėra vien nuomojamų vasarnamių miestelis. Vieną rytą anksčiau atsikėlusi išėjau su fotoaparatu pasivaikščioti, tai turbūt pasisveikinau ir šypsenomis apsikeičiau su visais vietiniais gyventojais: “– Kalimera!”
Kadangi apsistojome salos gilumoje, prie jūros teko važiuoti. Ir kadangi buvome panašiai per vidurį, tai ar važiuoti į rytus, ar į vakarus, ar į šiaurę – nebuvo didelio skirtumo.
Atostogos buvo daugiau poilsinės nei pažintinės, ir tikrai nepavadinčiau jų aktyviomis, tai aš net nežinau, kuriuose mes ten paplūdimiuose buvome ( atostogavau ne tik kad be jokio pasiruošimo, bet dar ir be interneto). 🙂 Šiaip saloje tikrai yra ką matyti ir ką aplankyti, tai, jei kada sugrįžčiau aktyvesnei pažintinei kelionei, žinau, kad nenusivilčiau!
Keturias dienas praleidę šiaurinėje salos dalyje, persikėlėme į pietus. Važiuojant per visą salą išilgai, buvo pasinaudota proga nuvežti vaikus į vandens pramogų parką, esantį šalia salos sostinės. Aš pramogas parke praleidau, tačiau, kaip supratau iš vaikų (ir jų tėvų 🙂 ), parkas buvo užskaitytas labai gerai.
Pietinėje salos dalyje apsistojome šalia Lefkimi miestelio. Vėlgi, sesė padarė didžiulį darbą ir surado mums du nemažus apartamentus, už ką jai skrieja didelis ačiū! Paskutines tris naktis mūsų laikinais namais tapo Anemomylos. Visame name yra 17 apartamentų, kuriuose gali apsistoti nuo 2 iki 8 žmonių.
Apartamentai buvo patogūs, jaukūs, modernūs, savininkas labai rūpestingas. Papildomas pliusas už baseiną kieme ir lauko virtuvę su griliumi ir terasa. Jei kam reikia rekomendacijos, tai drąsiai dalinuosi. (Nuoroda čia) 😉
Galvojant, kas labiausiai man patiko, tai visų pirma atmintyje iškyla šiltos jūros įspūdis (ypač rytinėje pakrantėje, arčiau žemyninės Graikijos). Viduržemio jūroje esu plaukiojusi ne kartą ir ne penkis, bet tokios šiltos kaip tąkart Korfu birželio mėnesį tikrai neteko patirti. Dar labai nustebino ilgi smėlėti paplūdimiai. Nesu tikra, iš kur aš tokią išankstinę nuomonę turėjau, bet buvau nusiteikusi su guminiais vandens batais maudytis… Tai galiu užtikrinti, kad pietinėje salos dalyje jų neprireikė.
Na ir pabaigai, dar truputis įspūdžių apie dienos išvyką į Paxos ir Antipaxos salas. Šios salos visai mažytės, palyginus nedaug nutolusios nuo Korfu. Kaip supratau, dienos išvykos organizuojamos iš salos sostinės ir iš Lefkimi uosto. Atsiliepimai internete apie šią dienos išvyką labai skirtingi (vieni džiaugiasi, kaip patiko, kiti pasakoja, kaip nusivylė), tai mums, gyvenant šalia Lefkimi, buvo labai gera proga patiems savo nuomonę susidaryti.
Paprastai yra galimybė pradėti turą arba anksti ryte, arba po pietų. Mes pasirinkome rytinį ir į uostą atvykome vieni iš pirmųjų. Buvome iš anksto įspėti nevėluoti, nes mūsų laivas išplaukia pats pirmas. Tokiu būdu galėjome visur būti pirmi, prieš atplaukiant kitiems turistams. Mūsų laivas buvo palyginus mažas (neskaičiavau kiek, bet sakyčiau, 20-30 keleivių), kituose matytuose laivuose tikrai iki šimto turėjo būti (dėl to turbūt rekomenduočiau pasidomėti prieš perkant turą, koks laivas ir kiek žmonių talpina, kad nebūtumėte vienas iš tų nusivylusiųjų, vėliau internete liejančių savo apmaudą 😉 )
Taigi vieną saulėtą rytą, patogiai įsitaisius ant denio antrame aukšte, po neilgo plaukimo priartėjome prie Paxos krantų. Pirma stotelė – urvas uolėtoje salos pakrantėje (pavadinimo neužsirašiau, o dabar jau nebeprisimenu). Čia sulėtinę greitį įplaukėme į vidų (mažo laivo privalumas, didelis ten nė pro kur neapsisuktų), pasižvalgėme aplinkui, o tada sustojome ir gavome kokią 20 minučių pasimaudyti iš laivo.
Kita stotelė – Antipaxos. Vėlgi nežinau pavadinimo (sakyčiau, kad Paradise Beach, bet nesu 100 proc tikra), bet atplukdino mus į nuostabų paplūdimį. Turėjau nusiimti akinius ir įsitikinti, ar čia mano poliarizuoti stiklai tą vaizdą iškreipia, ar ten iš tikrųjų neįtikėtinai gražu. Tai galiu patvirtinti, kad vandens spalva iš tikro sunkiai suvokiama – žydra žydra! Kai mes atplaukėme, įlankoje ant bangų suposi tik viena valtelė… Už 15 minučių prie mūsų prisijungė dar kokie 5 laivai ir šimtai turistų. Vos sustojus dar spėjau spragtelėti fotoaparato mygtuką, o tada, palikusi jį laive, šokau į jūrą maudynėms, tai čia nuotraukos iš šio fantastiško paplūdimio ir baigiasi.
Paskutine stotelė – vėl Paxos saloje. Pasiekę salą iš kitos pusės, sustojome Gaios uoste. Šiaip Paxos sala kur kas didesnė nei Antipaxos. Oro uosto saloje nėra, tačiau kasdien plaukia keltas, norint ten nuvykti ( galbūt netgi kelioms naktims apsistoti) nebūtina ieškoti jokių kruizų, galima nuplaukti paprastu keltu. Pats Gaios miestelis labai mažas, žavus ir, nenustebino, labai turistinis. Praleidome mes ten gerą valandą (gal truputį daugiau), per kurią spėjome truputį pasivaikščioti ir prisėdę kavinėje užkąsti. Mielai būčiau pabuvusi šiek tiek ilgiau, bet čia taip jau būna, kai keliauji su grupe ir užsakytu turu.
Tokios buvo mūsų atostogos Korfu. Šiltos, gražios, lėtos ir šeimyniškos. Šioje Graikijos saloje lankiausi pirmą, bet, tikiu, ne paskutinį kartą. Ar rekomenduočiau jums? Tikrai taip! 🙂 Korfu mane nustebino žaluma, smėlėtais paplūdimiais ir šilta jūra. Miesteliai žavūs, bet, atrodo, dar ne iki galo suturistinti. Apie maistą daug nepapasakosiu ( nebent tai, kad veganams ir netoleruojantiems gliuteno Graikijoje nelengva), o šiaip įspūdis apie salą labai geras.
Kas iš jūsų esate buvę? Kaip jums? Pasidalinkite savo įspūdžiais. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
