ITrečia savaitė prabėgomis vis parašau po pastraipą, pasakodama apie atostogas Europoje, kol visai neužsimiršo, bet šiandien kažkaip ūpo nėra. Šiandien noriu šiaip paplepėti. Prabėgo rugpjūtis, prasidėjo rugsėjis, o aš taip seniai pasakojau kaip šiaip gyvenu, kas naujo, ką veikiu, tai pagalvojau, kad tie atostogų pasakojimai dar truputį palauks, ar taip ar taip vėluoju. 🙂 Šiandien tebūnie rubrika “apie viską po truputį”, sveiki atvykę. 🙂
Australiška žiema. Kaip jau esu minėjusi anksčiau, ir kaip tikriausiai matėte mano socialiniuose tinkluose – birželio gale buvau grįžusi į Europą, kur praleidau visą liepą. Atostogos buvo gražios, šiltos, bet ganėtinai intensyvios (lankiausi Graikijoje, Lietuvoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, vėl Lietuvoje, ir galų gale Turkijoje), tai grįžusi į Australiją visai nesijaučiau pailsėjusi. Atvirkščiai, grįžus norėjosi tikrų atostogų. 🙂 Be to, rugpjūčio 1-ją nusileidus Sidnėjuje pasitiko australiška žiema – vis dar šalta, vėjuota, o ir lietingų dienų netrūko. Žodžiu, visai tokia pati, kokią ir palikau. Paskutinę savaitę gal jau imu jausti, kad pagaliau dienos šiltėja, ir viliuosi, jog Antarktidos vėjai pasitraukė. Lyg saulės daugiau, ir dienos ilgesnės (dabar saulėlydis apie 17:30), bet kaip ten bebūtų, beveik visą mėnesį praleidau namie, šalia įjungto elektrinio šildytuvo (visai nelaukiu elektros sąskaitos už 3 mėnesius, jaučiu žagtelėsim), su vilnonėms kojinėm, šiltais megztiniais, išlįsdama tik į darbą. Kas stebitės, kaip čia yra, kad Australijoje dejuoju, jog šalta, tai labai neišsiplečiant – Sidnėjuje dauguma namų neturi šildymo sistemų, o ir namai pastatyti be apšildytų sienų, vieno stiklo langais, o žiemą atšąlą iki kokių 4 laipsnių šilumos naktį ir 16 dieną. Tai tie, kas žinote, kaip būna šalta Lietuvoje daugiabučiuose tas kelias savaites, kai šildymo sezonas dar neprasidėjęs, tai įsivaizduokite, kad pas mus taip kokius 3-4 mėnesius per metus. 🙂 Žinau, kad bambėjau apie tai prieš metus, pabambėsiu turbūt ir kitais metais, bet ne tiek jau daug dalykų dėl ko gyvenime skundžiuosi, tai nepykit.
Nauji namai. Berašydama pagalvojau, kad aš taip ir nepapasakojau, kaip mus iškraustė iš buvusių namų Bondi Beach, ir kaip susiradome naujus. O buvo taip…
Bondi gali mėgti, gali ne, bet abejingų nelabai rasi. Tai neabejotinai vienas populiariausių Australijos paplūdimių, visi jį žino, visi atvykę į Australiją jį aplanko. Ten daug turistų, daug vasaras leidžiančių backpacker’ių (liet. kuprinėtojų), daug vakarėlių, didelis pseudo sveikuolių kultas ( sakau pseudo, nes stereotipas toks: savaitės bėgy visi labai dideli sveikuoliai, sportuoja, surfina, visokios jogos, pilates, proteino kokteiliai, visokio plauko dietos, meditacijos, tuo tarpu savaitgalį baruose kokainą šniokščia). O kur dar visi botoksai ir plastinė chirurgija! Šito Bondi irgi su kaupu. 😀 Ir atrodytų, kad ir kaip aš neįsipaišyčiau į vietinį rajono kontingentą, aš Bondi Beach pragyvenau 4 metus, ir visą laiką man ten labai patiko. Man patiko visos tos kavinės, siūlančios nuostabaus veganiško maisto, mano vietinės baristos, gaminančios patį skaniausią avižų kapučiną, patiko paplūdimys, kelios minutės pėsčiomis nuo namų, nuostabus pakrantės takas ir tie naktiniai pasivaikščiojimai, kasdien po vakarienės, prieš miegą…
Galite tik pabandyti įsivaizduoti tą nusivylimą, kai iš agentūros gavome pranešimą, jog turime 90 dienų išsikraustyti. Didelė statybų bendrovė nupirko tris šalia stovinčius namus (įskaičiuojant mūsiškį), kuriuos nugriaus ir vietoje jų statys nykų daugiabutį. Šis projektas sulaukė didelio bendruomenės pasipriešinimo, turbūt dėl to užtruko porą metų, kol buvo patvirtintas, bet galų gale rezultatas pasiekė ir mus – teko išsikraustyti.
Kadangi tai vyko prieš išvykstant į Europą, galvojome su draugu, kad gal nesuksime per daug galvos, išsinuomosime vieną sandėlyje, sukrausime ten visus savo daiktus, o grįžę po atostogų pagyvensime kurį laiką Airbnb, kol rasime naujus namus. Ir kai jau susitaikėme su ta mintimi, radome nuomos skelbimą, kuris patiko mums abiems… Nebe Bondi, kitame miesto paplūdimyje (Maroubra), šiek tiek toliau nuo miesto (man prisidėjo 10-15min keliaujant į darbą), nebe namas, o butas, tačiau visiškai šalia paplūdimio. Realiai per gatvę tik pareiti reikia, 20 metrų ne daugiau. Padavėme prašymą nuomai net nesitikėdami, kad mes jį gausime. Ir ką jūs galvojate? Gavome! Teko gan nemažai streso paskubomis persikraustyti (plius atostogos ant nosies, plius darbo kiekis nejuokingas, plius visas komunikacijas persikelti, plius visose institucijose adresus pasikeisti), o ir metinė nuomos kaina gerokai šoktelėjo į viršų, tačiau nepaisant to aš taip džiaugiuosi šia vieta!
Tiesa, kad nepasirodytų viskas per daug gerai, mažas niuansėlis. Įsivaizduokime, pasirašome nuomos sutartį, agentas saldžiai suokia, kaip mums čia pasisekė, koks geras butas, kokia gera vieta, atsisveikindamas spaudžia ranką, ir taip lyg tarp kitko:
-The house has a DA on it, but you have at least 12 months, enjoy it!
Aš iškart metu žvilgsnį į draugą išplėtusi akis: “-Ką reiškia DA???”
DA – Development Application… Tai reiškia, kad ir šį namą ruošiasi nugriauti ir statyti naują daugiabutį (šiek tiek praplėsti ir padvigubinti butų skaičių, realiai iš to paties ploto išmelžti dvigubą sumą pinigų). Na o mums tai reiškia, kad po kokių metų teks ir vėl ieškotis naujų namų ir iš naujo pereiti šį nemalonų kraustymosi procesą… Tada susinervinau, bet trauktis nelabai buvo kur. Taip atsikraustėme į Maroubra.
Išties tai kasdien sąmoningai pasidžiaugiu mūsų dabartiniais namais bent du kartus per parą: kasnakt prieš užmigdama, besiklausydama bangų ošimo beveik po langais, ir kas rytą pakėlusi žaliuzes aukštyn, matydama vandenyną prieš akis. Turbūt papasakosiu apie namus daugiau vasarą, kai džiaugsimės jais ir paplūdimiu šalia visu 100 procentų, kol kas dar nelabai buvo kada. 🙂
Darbai. Ilgos atostogos smagu, tačiau paprastai jos reiškia du dalykus: daug darbo prieš išvykstant (norisi juk viską užbaigti ir su visais viską atsiskaityti) ir daug darbo grįžus. Ne išimtis buvo ir šį kartą. Daugiausia dirbau su nuolatiniais klientais, kuriems fotografuoju jau keletą metų, tačiau tarp jų pasitaikė ir keletas naujų. Vienas iš tų, labiausiai privertęs išeiti iš komforto zonos, – gėrimų fotografija namuose. Iš principo viskas paprasta: kurjeris į namus pristato dėžę vyno, aš jį nufotografuoju, nusiunčiu agentūrai nuotraukas, gaunu už darbą atlyginimą. Realybėje – šimtas klausimų. O kaip fotografuoti, kad jiems tiktų? Ant kokio pagrindo? Kokį maistą derinti? Kokias servetėles, lenteles, augalus naudoti? Kaip apskaičiuoti, kiek laiko aš užtruksiu? Kaip įsivertinti save, kad valandinis užmokestis nebūtų per mažas, bet tuo pačiu ir nešokčiau aukščiau bambos? Kiek aš išleisiu papildomai šiai fotosesijai? Klausia apie licenzijas? Tarptautines? O ką aš žinau?… Žodžiu, fotosesija su daugybe klausimų, bet įsirašau ją prie kategorijos, kur vis dar mokausi, viskas nauja, kur imu ir darau, o vėliau analizuoju, ką reikėjo daryti kitaip… 🙂 Buvo šį mėnesį proga prisiminti savo seną ir gerai pažįstamą fake it till you make it… 🙂
Mėnesio pažintys. Dar pratęsiant darbų temą, dirbdama sau galėčiau rasti daugybę pliusų, kodėl man tai patinka, tačiau būdama atvira įvardinčiau ir vieną kitą minusą. Vienas iš jų – kartais gali jaustis vieniša. Dirbdama sau aš neturiu jokios komandos, manęs niekas nekviečia į darbinius vakarėlius, neturiu kolegų, su kuriais galėčiau pasitarti vienu ar kitu klausimu, o kartais pasidalinčiau ir kartu pasidžiaugčiau laimėjimais. Tikiu, freelancer’iai supras, ką turiu galvoje. Tai štai, praeitą mėnesį apsidžiaugiau, kai Riparide organizavo savo fotografams ir videografams mažą susipažinimo vakarėlį viename Sidnėjaus barų. Nekilo klausimų, ar eisiu! Išties buvo smagu susipažinti ir pabendrauti su kitais kūrėjais. Su tais, kurių darbus seniai seku ir žaviuosi, kurių veidus iš telefono ekrano pažįstu, kurie sėdi toje pačioje freelancinimo valtyje. 🙂 Dabar kitas žingsnis būtų pačiai kam nors iš jų parašyti ir pakviesti kavos, bet dar truputį nedrįstu. 😀
Mėnesio skaitiniai. Paliekant darbus ramybėje, pakalbėkime apie knygas. Šiais metais Goodreads programėlėje užsibrėžiau pati sau perskaityti bent 12 knygų (žinau, sakysit mažai, bet geriau būti realistei nei savimi nusivilti, kad nepasiekiau užsibrėžto tikslo). Tai po truputį ir iriuosi per savo knygų lentyną (tiek virtualią, tiek fizinę).
Paprastai vienu metu skaitau vieną knygą. Paimu, perskaitau, padedu į šalį, leidžiu jai susigulėti galvoje (bent dieną), tada imu kitą. Nesu tikra, kaip čia išėjo, bet rugpjūtį vienu metu skaičiau 3 knygas. Gal kad visos labai skirtingos?
Pirmoji – Meik Wiking “The Little Book of Hygge” (atrodo, yra ir lietuviškas vertimas: “Mažoji laimės knyga. HYGGE: gyvenimas pagal danus”). Ši knyga man tapo jaukių vakarų namie palydove. Rugpjūtis Australijoje oficialiai vis dar žiema, vakarai ilgi ir šalti, o ši knyga man pasirodė tobulas skaitinys, kai lieku viena namie, įsijungiu svetainėje šildytuvą, pasileidžiu fone kokio lengvo jazz’o, sujungiu visas blausias lempas, susikurdama jaukų apšvietimą, užsidegu porą kvapnių žvakių, užsiplikau arbatinį arbatžolių, susisuku į minkštą pledą ir mėgaujuosi savo pačios hygge – kartu su knyga rankoje. Tiesa, šitos knygos dar nepabaigiau, dar liko kokiems dviems vakarams, bet jau dabar galiu sakyti, kad patinka.
Antroji knyga – Malala Yousafrai “I am Malala”. Su pastarąją kažkaip iš lėto aš stūmiausi. Kažkada parsinešiau iš gatvės bibliotekos, ir gal tris mėnesius ant spintelės šalia lovos gulėjo. Vis perskaitydavau po skyrių, du, ir vėl padėdavau kuriam laiku. Man nepatiko rašymo stilius, labai daug arabiškų vardų, pavardžių, vietovardžių, istorijos detalių, politikos… Nežinau, gal lietuviškai būtų buvę lengviau visą eigą sekti? ( Lietuvos knygynuose ieškoti “Aš esu Malała”). Na, bet kad ir iš lėto, bet pabaigiau, ir tikrai galiu sakyti, kad knyga stipri. “I am Malala” – įtaigi istorija, pasakojama mergaitės iš Pakistano, apie tai, kaip keitėsi jos gyvenimas, slėnyje vis didėjant Talibano įtakai ir kasdieniniame gyvenime atsirandant vis daugiau ribojimų bei draudimų. Malala garsiai pasisakė už mergaičių teisę į išsilavinimą ir už tai vos nesumokėjo savo gyvybe – talibų buvo pašauta į galvą. Niekas nesitikėjo, kad ji išgyvens, tačiau išgyveno. Išsikapsčiusi iš mirties slenksčio ji iki šiol garsiai kalba apie mergaičių teisę į išsilavinimą. Istorija tikra ir įdomi, priverčianti šiek tiek susigėsti prisimenant, kad man jos metų būnant mokykla atrodė labiau kaip prievolė, o ne privilegija.
Na ir trečioji – Havajuose gyvenančios rašytojos Vaivos Rykštaitės prisiminimų knyga “Viena Indijoje”. Vaivą seku Instagram’e, man patinka jos atviras ir nuoširdus tonas, nebandymas apsimesti geresne nei yra iš tikrųjų, tai tokia pasirodė ir ši knyga. Vaiva pasakoja apie savo keliones po Indiją, į kurias leidosi atvira širdimi, vedama beribio smalsumo ir avantiūrizmo. Skaitydama žavėjausi, stebėjausi, raukiau nosį, kilnojau antakius ir juokiausi. Taip pat gailėjausi, kad pati viena taip ir nekeliavau po egzotiškus kraštus, kai buvau jaunesnė ir dar nebuvau pripratusi prie patogesnių kelionių… Žodžiu, knyga patiko!
Tinklalaidės. Podcast’ų aš klausau nedaug, bet kartais mėgstu pasileisti, kai dirbu ką nors nereikalaujančio susikaupimo. Mano vienas mėgstamiausių buvo Rimantės Kulvinskytės “Laimės dieta”, tai truputį nuliūdau perklausiusi paskutinį atsisveikinimo epizodą. Pasidalinkite, ką klausote jūs? Reikalinga salės pagalba. 🙂
Sportas. Su judėjimu tai mano santykiai visada tokie įdomesni. Aš labai mėgstu aktyvų laisvalaikį, bet tikrai to paties nepasakyčiau apie sporto klubus. Man kaskart reikia nemažai pastangų, kad prisiversčiau nunešti savo sėdimąją pasportuoti. Ir tikrai užtrunka laiko, kol tai tampa įpročiu, ir tas pirminė prievarta patampa natūraliu noru ir džiaugsmu. Grįžusi iš Europos pradėjau vėl lankyti zumbą, derindama su pilates užsiėmimais, ir panašu, kad reikia pagaliau pavirto į noriu. Ploju sau per petį už tai, žiūrėsim, ar ilgai to noro užteks . 😀
Mityba. Grįžusi iš Europos atgal į Australiją negaliu atsidžiaugti, kaip čia paprasta maitintis veganiškai. Europoje tikrai turėjau pasistengti susirasti ką valgyti (Graikijoje net maniau, ar tik neteks grįžti prie mėsos, kurios nevalgiau kokius 4.5 metų. Jaučiu skrandis sustotų nesupratęs, ko aš jį taip sunkiai apkroviau), tai tuo tarpu Australijoje negali atsidžiaugti savo lėkštės turiniu.
Miegas. Pačiai šypseną kelia, bet panašu, kad beveik įpusėjus savo ketvirtai gyvenimo dešimčiai (man 34, kas dabar bandote atspėti) išmokau pagaliau eiti miegoti laiku. Ta prasme aš visą gyvenimą buvau ta, kur gali blūdinti pusę nakties neaišku ką veikdama, o ryte laisvai miegoti iki 11-tos. Tai pasidžiaukime, kad nors kokie įpročiai su metais gerėja. 🙂
Kelionės. Ir pabaigai – šiame įraše sąmoningai nepasakojau apie keliones, o apie jas papasakoti galėčiau visai nemažai. Juodraščiuose guli keli pradėti pasakojimai (tiek iš Europos, tiek iš Australijos), tai pasistengsiu pabaigti ir pasidalinti neužilgo. Tikiuosi, atsisveikinu iki greito. O jei ką, tai žinote, mane visada galite rasti Instagram’e – @vaidasav 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
