• Alternatyviu keliu iš Sidnėjaus į Melburną

    “Niekada nesakyk niekada”. Visi žinome šį posakį, ir žinome, kad dažniausiai jis būna teisingas. Tačiau aš vis tiek sakiau, kad niekada nesileisiu į santykius per atstumą. Tai kad jau taip sakiau, tai štai, gyvenimas ėmė ir pakišo kiaulę – mano draugas išsikraustė į Melburną. Neišsiplečiant į detales kas, kaip, kodėl, ir ieškant teigiamos šio reikalo pusės – turiu puikų pasiteisinimą visoms savo būsimoms kelionėms į Viktorijos valstiją!

    Viktorijos valstijoje esu buvusi ir anksčiau. Kartą su draugėmis keliavau Didžiuoju vandenyno keliu (angl. The Great Ocean Road), porą kartų šiaip savaitgaliui į Melburną buvau nuskridusi ( koks smagus miestas! Net truputį gaila, kad blog’e taip ir nepapasakojau. Gal apie tai galėtų būti mano sekantis įrašas? 🙂 ). Dabar noriu pasidalinti kelione automobiliu visai nepopuliariu, tačiau šauniu maršrutu.

    Tarp dviejų didžiausių Australijos miestų, Sidnėjaus ir Melburno, yra nei labai daug ( Australijos mastais), nei mažai – apie 1000 km. Važiuojant tiesiausiu ir greičiausiu keliu per žemyną – tai yra 878 km. Vingiuojant pakrante – kiek daugiau – 1029 km. Šį kartą mes važiavome per žemyną, tačiau ne tiesiausiu ir greičiausiu keliu, o vingiuodami per visokius kaimus, nacionalinius parkus, tuščias laukymes ir snieguotus kalnus. Kiek tų kilometrų galų gale gavosi, aš net nežinau, bet kelionė buvo pilna mažų ir netikėtų atradimų, tad noriu surašyti viską tiems, kurie galbūt kada nors ieškos alternatyvaus maršruto ir idėjų, kaip paįvairinti nuobodžią kelionę, trumpam išsukant iš greitkelio. 😉

    1 diena. Sidnėjus – Kanbera. Planavome išvažiuoti ryte anksti, bet man netikėtai reikėjo užsukti į darbą, tad palikome lietuje mirkstantį Sidnėjų gerokai po pietų. Nesu tikra, ar dėl stipraus lietaus, ar dėl piko valandų (gal abiejų), tačiau per kamščius iš miesto išsiyrėme tik po poros valandų. Žinodami, kad laukia nuobodi autostrada artėjančius 250 km, pavalgyti sustojome Cabramatta rajone, ir čia buvome maloniai nustebinti, koks didelis vegetariškų ir veganiškų restoranų pasirinkimas! Šiaip jau aš ten esu lankiusis anksčiau ( kartą maisto festivalyje, kartą darbo reikalais), bet kas nesate buvę, tai rekomenduočiau visiems, norintiems pamatyti, kas yra tikras azijietiškas rajonas, nes tas mieste esantis – tėra mažutė turistinė atrakcija. 🙂 O šiaip, važiuojant į Kanberą, tai gera vieta stabtelėti pavalgyti, nes pakeliui, neskaitant McDonald’o ir kelių degalinių, nelabai kas yra.

    2 diena. Kanbera – Mannus. Galbūt ne visi žino, kad Australijos sostinė – ne Sidnėjus ir net ne Melburnas. Australija – viena iš tų keistų valstybių pasaulyje, kur sostine pasirinktas mažas miestas, paliekant didžiuosius, tarpusavy konkuruojančius miestus nuošaly. Kiti pavyzdžiai pasauly būtų Šveicarija, kur sostinė – Bernas, o ne Ciurichas ar Ženeva, Brazilja ( sostinė Brazilija, o ne Rio De Žaneiras ar San Paulas), Kanada ( sostinė Otava, o ne dideji Torontas ar Montrealis). Australijos atveju tai Kanbera ( angl. Canberra). Kanberos daugelis turistų net nežino, nes, mano kuklia nuomone, nelabai ten yra ką žinoti. Kanbera nėra iš tų istorijos ir savito žavesio pilnų miestų, kurie vystėsi ir plėtėsi natūraliai. Kanbera – vienas iš tų miestų, kur buvo suprojektuotas prieš jam pastatant,  ir suprojektuotas taip, kad viskas suktųsi apie pagrindinius valstybinius pastatus. Šiandien tai tėra politinis šalies centras, pilnas valstybinių institucijų, kurį verta aplankyti tik tokiu atveju, jei mėgstate meną, nes, teisybės dėlei, be didelių valstybinių pastatų ten pilna ir didelių muziejų. Na, o jeigu jau taip nutiktų, kad važiuotumėte pro šalį ir stabtelėtumėte patikrinti, kas gero, tai dvi trumpos rekomendacijos iš mano pusės:

     – Fyshwick. Iš pirmo žvilgsnio – tai nykus industrinis rajonas, iš antro – žiūrėk, tuose garažuose kažkas įdomaus vyksta. Ir tikrai nekalbu apie padangų montavimą ar akumuliatorių taisymą. Fyshwich – vienas iš tų hipsteriškų rajonų, kur netikėtose erdvėse kuriasi kavinės, kepyklos, vintažinės parduotuvės, alaus ar džino daryklos, gėlių parduotuvės ir pan.  Mes tą rytą užsukome į maisto turgų ( nors gal labiau tai pavadinčiau maisto hale), kur gavome skanios kavos, pigiai papusryčiavome ir nusipirkome šviežių produktų savo pietų piknikui.

     – Lennox Gardens. Kai mes lankėmės šiame azijietiškos tematikos parke, žydėjo vyšnios, obelys ir magnolijos. Kitais metų laikais tai galėtų būti puiki vieta pasivaikščiojimams, pasivažinėjimams dviračių takais, turbūt ir kokią valtį galima išsinuomoti ir ežere paplaukioti. Yra pikniko stalai, nemokami bendro naudojimo griliai, tai visai užskaitau šią vietą. 🙂

    Booroomba Rocks. Ieškodama gražių vietų aplink Kanberą, radau Namadgi nacionalinį parką. Šis parkas priklauso Australijos Alpėms – aukščiausiam žemyno regionui, kuriame kasmet žiemą sninga. Iš galimų lankytinų vietų išsirinkome Booroomba Rocks – lengvą pasivaikščiojimo taką su nerealiu vaizdu pabaigoje. Tiesa, prieš tai netyčia neteisingu taku per mišką pasukome, ir valandą laiko veltui sugaišome, tai, jei kada tektų lankytis, nepagailėkite poros minučių pažvelgti į kabantį žemėlapį ir išsiaiškinti, kuriuo taku norite eiti. 😉 Bet šiaip tai vietą drąsiai rekomenduoju!

    Na o vakarop vingiavome per kaimus ir kalnus, pirmą kartą matydami sniegą po keleto metų, kol pasiekėme savo jaukią AirBnb trobelę vienkiemyje, vidury karvių laukų. Trobelės būta mažos, tačiau su spragsinčia krosnele viduje, jaukiu malkų kvapu ir ryškiu Paukščių taku giedrą naktį, nusidriekusiu per juodą dangų. Kadangi Australijoje oficialiai dar buvo žiema, o tą naktį oro temperatūra buvo apie nulį, tai ta šilta trobelė buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių kelionės metu.

    3 diena. Mannus – Albury. Dieną pradėjome anksti, nes atsikėlėme saulėtekiui. Tikėjausi išvysti būrius kengūrų už lango – išvydau kokį šimtą karvių. Kai kurios buvo smalsios, iš pat ryto atėjo prie tvoros pasilabinti, tačiau tuo pačiu nedrąsios – vos man išsitraukus fotoaparatą, atsuko užpakalius ir nuėjo.

    Tos dienos tikslas buvo pasiekti Albury miestą, kuris šiaip jau buvo visai netoli, viso labo apie 130 km. Laiko turėjome į valias, tai visa ši diena buvo skirta visokiems atsitiktiniams sustojimams pakeliui. Pirmasis – aukštų pušų miškas Bago valstybiniame miške ( Sugar Pine Walk). Važiavome į šį mišką galvodami, kad truputį pasivaikščiosime, nusifotografuosime ir toliau į kelią trauksime, bet tas pušynas pasirodė tikrai puiki vieta pasivaikščiojimui, o dar ta magiška šviesa tarp medžių… Patiko!

    Praleidę kiek laiko miške ir galvodami, ką čia dar aplinkui nuveikus, užsukome į vieną kavinukę, kurią tikrai turiu paminėti, ir kurios, būnant šalia, nederėtų pravažiuoti. Teisybės dėlei, kava ten kaip kava, tačiau pati vieta kokia puiki! Niekaip negalėjau atsistebėti, kaip tokiam Australijos užkampy gali būti tokia vieta, kurioje gali pasijusti it kokiam Byron Bay! 🙂 Nest Tumbarumba kaime – sušilti, pailsėti, pavalgyti, o, jei nakvojate apylinkėse ir daugiau nėra ką veikti ( labai tikėtina), tai ir filmą mažutėje kino salėje pažiūrėti.

    Pakeliui link Albury (sekančios nakvynės vietos) tiesiog stojome ten, kur gražu. O gražu buvo daug kur, tai tiesą sakant nei pati tiksliai žinau, nei jums koordinates duoti galiu. Bet užtikrintai galiu sakyti, kad tas kaimo kraštovaizdis, nutviekstas šiltos popiečio saulės, glostančios kalvų viršūnes ir vilnijančius slėnius, buvo vertas visų tų sustojimų.

    4 diena. Ketvirtos dienos tikslas buvo pasiekti Bright miestelį, esantį jau Viktorijos valstijoje, nes iš ten… važiuosime slidinėti! Džiaugsmas ir nekantrumas begalinis ( kartu su smalsumu, koks gi tas slidinėjimas Australijoje), bet iki tol visa diena kelio, kurią vėl užpildėme atsitiktiniais sustojimais apžvalgos aikštelėse, kavos pertraukėlėmis mažuose kaimuose ir visokiomis degustacijomis.

    Iš tądien aplankytų vietų norėčiau paminėti šalia Bright esantį Feathertop vynuogyną vyno degustacijai, tada Reed & Co – šaunų barą ir puikią vietą džino degustacijai. Yra miestelyje ir alaus daryklų, ir gerų restoranų, ir stilingų kavinių, ir visokių kitokių vietų, kur jautiesi lyg būdama kokiame hipsteriškame Melburno priemiestyje, o ne kalnų kaime. Likome labai maloniai nustebinti!

    5 diena. Penktą dieną keliamės anksti, pusryčiai paskubomis, pakeliui tradiciškai stabtelime kavos išsinešimui, ir su šypsenomis iki ausų važiuojame kalnų link. Man smagu, draugui neramu, kaip čia tais vingiuotais keliais per kalnus reikės važiuoti, ar nebus slidu ir ar nereiks stoti ir sniego grandinių ant ratų dėti, nes Australijoje niekas žieminių padangų šiaip jau neturi, o čia, kaip bebūtų, temperatūra gal tik kokie 2 laipsniai šilumos, ir kuo aukščiau į kalnus – tuo daugiau sniego aplinkui. Taip – sniego! Visiškai Australijai nebūdingas vaizdas, tačiau, pripažinsiu, labai pasiilgtas, nes sniego nebuvau mačiusi jau virš 3 metų!

    Slidinėti atvykome į Mt Hotham slidinėjimo centrą. Žmonių nedaug, trasos pakankamai ilgos ( aišku, nepalyginsi su Alpėmis, bet kur kas geriau nei tikėjausi), oras puikus, sniegas galėtų būti ir geresnis ( kai kurios trasos vietomis buvo paledėję), keltuvai seni. Na, o mano didysis kelionės klausimas buvo, ar aš nebijosiu vėl slidinėti?

    Kas skaitote šį blog’ą seniai, galbūt prisimenate, kad po kelių žiemų, praleistų gyvenant Austrijos ir Šveicarijos Alpėse, mano paskutinis slidinėjimas pasibaigė pasiskraidymu malūnsparniu, kuomet medikai, atjungę sąmonę, nuo trasos nuskraidino mane tiesiai į ligoninę. ( Istorija čia). Dabar šį įvykį teprimena po operacijos likęs randas per pusę rankos, na ir vis dar turiu metalinę plokštelę bei saują varžtų, sukaltų į kaulą, bet oro uoste nepypsiu, jei dabar kilo toks klausimas, ir šiaip gyventi tai netrukdo.

    Grįžtant prie Mt Hotham, ne, jokios baimės po to nelaimingo nutikimo neliko! 🙂 Gal buvo kiek nejauku jaučiant, kad po kojomis sniegas paledėjęs, tai tada ir pristabdžiau, kur reikėjo, ir posūkius labai atsargiai dariau, ir šiaip jaučiau, kad kūnas įsitempęs, tačiau ten, kur sniegas buvo normalus, džiaugiausi gražia ir smagia diena kalnuose.

    Jei kas nors iš skaitančiųjų šį įrašą Australijoje sugalvotumėte važiuoti į Mt Hotham, tai keletas dalykų, kurie galbūt pravers:

    • Važiuojant į kalnus jums reikės su savimi turėti sniego grandines. Jas galima lengvai išsinuomoti Bright miestelyje. Mes gavome nemokamai iš snieglenčių nuomos punkto, nes nuomavome inventorių iš jų ( dvi poras).
    • Inventorių galima nuomoti tiek pačiame centre ( bet tada sniego grandinėmis vis tiek kalno apačioje teks pasirūpinti) , tiek Bright miestelyje (turbūt didžiausias pasirinkimas). Snieglentė, batai ir šalmas vienam žmogui kainavo $80/dienai
    • Slidinėjimo pasas kaip ir visur – kuo ilgesniam laikui perki, tuo pigiau. Vienai dienai jis brangiausias, mūsų atveju tai buvo $144
    • Važiuojant į slidinėjimo centrą savo automobiliu, reikia susimokėti nacionalinio parko mokestį, kuris buvo $51/automobiliui, bet nepasižymėjau, ar čia dienai, ar kuriam laikui. Šio mokesčio galima išvengti, jei važiuotumėte iš miestelio autobusu ( mes gal būtume taip ir padarę, jei žinoję)
    • Apsistoti turbūt geriausia Bright miestelyje, kuriame, kaip jau minėjau, yra šaunių vietų kur nueiti vakare, tačiau galima ir Herrietville kaime, jei tereikia vietos pernakvoti arba norisi ramybės ( tik ten nakvynės vietų labai mažai, tai reiktų iš anksto užsisakyti).
    • Pačiame slidinėjimo centre irgi yra visokių vilų ir viešbučių, bet ten nakvynės skaičiuojamos šimtais, tai aš net nesigilinau, nes kol kas ne man tokio brangumo savaitgaliai.

    Ar verta važiuoti slidinėti Australijoje? Jei ilgesniam laikui, turbūt geriau (tikiu, ir pigiau) į Naująją Zelandiją arba Japoniją skristi, tačiau vienai dienai iki Japonijos nepaskrisi, tai, jei važiuojate iš Sidnėjaus į Melburną ar atvirkščiai, sakyčiau, kad tai puikus sustojimas! 😉

    6 diena. Na, o paskutinę dieną manęs laukė skrydis atgal į Sidnėjų, tai vėl su sustojimais visokiose alyvuogių degustacijose, sūrių gamyklose, mažose vyninėse judėjome Melburno oro uosto link. Šeštą dieną važiuojant pro Viktorijos valstiją niekaip negalėjau nustoti stebėtis, kiek daug miestelių rūpinasi savo kaimo turizmu ir kaip moderniai jį pristato. Priešingai nei NSW, kur turizmas dažname pakrantės miestelyje atrodo lyg užstrigęs 70-aisiais, čia jaučiasi, kad žmonės domisi, kas šiais laikais madinga ir sėkmingai išnaudoja tai, kuo gali pritraukti lankytojus: vynuogynais, vietine, kokybiška maisto produkcija, degustacijomis, gerais restoranais.

    Iš Sidnėjau į Melburną ne taip ir sunkiai galima nuvažiuoti per dieną. Mes važiavome šešias. Praėjo jau nemažai laiko, o aš iki šiol rašydama ir prisimindama šypsausi. Ši kelionė neabejotinai buvo viena iš tų, kur ne kelionės tikslas svarbiausias, o visa tai, kas nutinka pakeliui. Ir žinote, visiems jums siūlau karts nuo karto leistis į kelią be konkretaus plano, paliekant vietos netikėtiems ir mažiems atradimams, nes iš jų galima sulipdyti labai gražią prisiminimų mozaiką. 😉

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    4 Comments

    1. auris
      2019 November 30 / 23:01

      wow tikrai klasika! kokios foto! 🙂

      • Vaida
        Author
        2019 December 1 / 2:43

        Stengiausi :)) Labai smagu, kad patinka!

    2. Jūrė
      2019 December 1 / 16:00

      Kokios nuotraukos!! Puikiai!!

      • Vaida
        Author
        2019 December 1 / 23:24

        Labai ačiū už įvertinimą! ☺️

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?