16, 03, 2016

Nelaimė kalnuose, sugadinusi visus pavasario planus.

O būna kartais, kad ima ir nepasiseka… Nusisuka sėkmė ir pašvilpk tu jai į uodegą. Dabar, kai galvoju, juk tiek kartų esu nuo kalno kūlverščiais nusiritus, bet visus tuos kartus kelias akimirkas pagulėjau, kol susivokiau, kad rankos, kojos ir galva vietoj, išsipurčiau sniegą iš po striukės ir toliau čiuožiau. Šį kartą pagalvoti nereikėjo. Iškart buvo aišku, kad kažkas negerai: ranka arba išniro, arba lūžo. O viskas atrodė taip nekaltai ir taip neįspūdingai, kad net kokios dramatiškos istorijos papasakoti negaliu. Čiuožiau sau gražiai, iš lėto mėlyna, beveik lygia trasa, posūkį darydama slystelėjau, galinis kantas į ledą neįsikabino, ir atbulom klestelėjau ant to ledo. Saugodama užpakalį ranką užkišau ir ką… Užpakalis liko sveikas, ranka nelabai. Ir nei čia snow parko reikėjo, nei didelių greičių, nei stačių trasų. Kiti net nesuprato, kad kątik kažkas neįprasto įvyko…Žemiau esančias nuotraukas teskiria 5 sekundės ir vienas, didelis lūžis, sugadinęs man krūvą planų.

DCIM100GOPROG0012576.

DCIM100GOPROG0012577.

Begulint ant sniego, netrukus pričiuožė jaunas vaikinas, prisistatė, kad dirba Ischgl centre gelbėtoju, tik šiandien jam laisvadienis, tai slidinėja. Paklausė, ar viskas gerai, iškvietė pagalbą, apčiupinėjo ranką, liepė judinti pirštus ir nuramino, kad nenutraukti nervai, o tai geras ženklas. Sąmonės nepraradau, bent kurį laiką nuo šoko labai didelio skausmo taip pat nejutau, bijoti visiškai nebijojau ( pati kalnuose pagalbą esu kvietusi 3 kartus, žinojau procesus, kaip viskas vyksta), tik visą laiką ar nuo šalčio, ar nuo šoko labai smarkiai drebėjau. Ant sniego pragulėjau visą pusvalandį, kol atvyko medikų pagalba. Tuomet suleido gerą dozę nuskausminamųjų, atjungė sąmonę, ir su malūnsparniu į ligoninę…

IMG_8783

IMG_8791

IMG_8793

IMG_8797

IMG_8799

IMG_8810

Prasibundu priimamajame. Nugirstas pokalbis:

– Gražus džemperis. „Neketano“. Net gaila kirpti, – sako vienas.

– Jei turi čekį, draudimas apmokės, – negailestingai caksėdamas žiklėmis išilgai per visus mano rūbus, atsako kitas.

Pro miglą menu, kaip mane nurengia, aprengia, kažkur kolidoriais veža. Atsigaunu tik palatoje, kur išgirstu diagnozę. Retas, didelis ir visai negražus įstrižas kaulo lūžis. Reikės operuoti. Operacijos laukiu pusiau miegodama, pusiau prabudusi. Nuo morfijaus pykina. Palydėta į tualetą su visomis lašelinėmis nualpstu. Pabundu ant šaltų plytelių, apsupta būrio susirūpinusių seselių. Vėl ant neštuvų ir į operacinę. Paskutinis prisiminimas prieš atsijungiant – gydytojas, dedantis man ant veido kaukę, ir jo ramus, malonus balsas:

– Giliai įkvėpk, kvėpuok ramiai. Šaunuolė. Nebijok, viskas bus gerai, mes tavimi pasirūpinsime.

Ir visa tai dėl kažkokios nulūžusios rankos?! Dažnai tenka išgirsti, kad užsiimantys ekstremaliais sportais anksčiau ar vėliau patiria traumų. Mano pirmoji ( ir tikiuosi, paskutinė!) įvyko po 8 metų slidinėjimo. Na, shit happens, ar ne?… Guodžiu save, kad ne galva nulūžo, ne stuburas ir net ne užpakalis. Galiu tik įsivaizduoti, jeigu taip užpakalį būčiau susižeidus! Vajei, nei gipsuoti, nei vaikščioti, nei gulėti, nei sėdėti…O dabar tik viena ranka… Dar viena juk liko!

Kai išvariau iš galvos visas nusivylusias mintis, kad negaliu pati savimi pasirūpinti, bent 6 savaites negalėsiu dirbti, ir kad net apsirengti neturiu kuo, nes visos turimos rankovės per siauros mano ištinusiai rankai, liko tik finansiniai rūpesčiai. Visgi po savaitę trukusio aiškinimosi ir nerimo, panašu, kad draudimas, kuriuo mano viršininkas apdraudęs savo darbuotojus, apmokės mano gydymo išlaidas, o jos turėtų būti keliasdešimt-tūkstantinės eurų. Tuo tarpu mano suplanuota kelionė į Prancūziją šią savaitę ir į Kosta Riką už trijų savaičių nuplaukia… Daktarai niekur neišleidžia. Sako, kad kol nesugis tarpusavy kaulas, per daug pavojinga. Juk jei netyčia kur nors vėl slystelčiau, dar kartą rankos gražiai surinkti nebepavyktų . O kur dar vizitai pas gydytojus, visokie siūlų traukimai, pakartotinės rentgeno nuotraukos, mankštos pas fizioterapeutą ir kiti dalykai, su kuriais anksčiau niekad nebuvau susidūrusi… Gaila pinigų už bilietus, kurie nemaži ir kurių nebeatgausiu, ir gaila pabėgusios svajonės… Bet pinigai uždirbami, o tų kelionių dar bus ne viena ir ne dvi. Dabar nebelieka nieko kito, kaip nusiteikti pozityviai, džiaugtis, kad baigėsi dar palyginus gerai, ir ramiai laukti pavasario, kuomet pasveiksiu ir gyvenimas grįš į savas vėžes. Kuomet vėl keliausiu, vėl eisiu į kalnus, važinėsiu dviračiu, longboardu, ir iš naujo džiaugsiuosi gyvenimu.

IMG_8778

Visuomet tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta veltui. Kas žino, gal taip turėjo įvykti. Kad kažką suprasčiau, kažką išmokčiau, o gal kad būčiau nuo ko nors apsaugota. Pagyvensim, pamatysim!

***

Viena plokštele ir 6 varžtais patiuninguota

Vaida



16 responses to “Nelaimė kalnuose, sugadinusi visus pavasario planus.”

  1. Odrė says:

    Sveikit!
    Nuostabiusia, kad ir tokio nemalonaus įvykio užklupta, spinduliuojate gerą nuotaiką ir energiją 🙂

    • Vaida says:

      Ačiū už linkėjimus pasveikti!

      Su ta gera nuotaika tai kaip čia pasakius… Kol kas ji dar labai banguoja… Vieną akimirka mano nuotaika gera ir optimistinė, kitą – subjurusi, kai atrandu vis naujų dalykų, kurių kol kas negaliu padaryti pati: susirišti plaukų, atsukti stiklainio, kažko apsirengti ar apsiauti batų… Bet viskas praeis ir bus gerai, kitaip negali būti! 🙂

  2. Austeja says:

    Labas Vaida,
    skaičiau ir viską pergyvenau kartu su tavimi, turėjo būti “strioko”. Pati esu patyrusi operciją, tai žinau, ką reiškia tas jausmas prieš išsijungiant ir koks esi silpnas po visko. Neskubėk, turėk kantrybės, sąžiningai atlik paskirtas mankštas ir išsikapstyi. Špygos už tave iš Viiniaus:)

    • Vaida says:

      Ačiū, Austėja! Kol kas būtent ir yra sunkiausia viską daryti ramiai, neskubant ir nieko neplanuoti… Pastaruosius kelis metus lėkiau per gyvenimą, tempdama iš paskos krūvą reikalų ir planų, tai dabar labai neįprasta tiesiog galvoti apie šiandieną ir ramiai laukti rytojaus. Na, bet kaip ir sakai, išsikapstysiu 😉

  3. Laura says:

    Kaip gaila, kad taip nutiko ir atostogos nuplauke. Bet viskas sugis ir bus gerai. O atostogas vel bus galima susiplanuoti.
    Isivaizduoju kaip tas bejegiskumas turetu varginti.
    As panasiai jauciausi, kai nei is sio, nei is to koja Tailande issisukau ir poto negalejau lankstyt, normaiai sedet, judet kelis menesius.
    Bet viskas praeina. Sugis ir ranka.
    Laikykis ir labai dziaugiuosi, kad taip optimistiskai i tai ziuri. Is kitos puses, kas ir belieka…
    xx

    • Vaida says:

      Ačiū, Laura! Taip, pasaulis didelis ir gražus, o tas atostogas galima planuoti ir perplanuoti, požiūrio reikalas… Gal ir į Kosta Riką dar kartą susiruošiu, juk viską jau beveik turiu. Tereikia trupučio laiko, sveikatos ir naujų lėktuvo bilietų 🙂

  4. miss_migla says:

    Puikus požiūris, puikus darbdavys, kad yra apdraudęs! Laikykis, sveik, Vaida.

    • Vaida says:

      Ačiū, Migle! Pasveiksiu, ne kur aš dingsiu 😉
      Darbdavys būtų puikus, jei būtų apdraudęs tokiu draudimu, kad gaučiau kokią nors išmoką už nelaimingą atsitikimą. Dabar tėra įstatymų įtvirtintas draudimas, kuriuo visi darbuotojai privalo būti apdrausti, jog gautų medicininę pagalbą, nelaimei įvykus. Na bet ačiū Dievui, kad sistema gera ir ji veikia, kitu atveju iš kokios kojinės čia reiktų traukti tas įspūdingas sumas 😮

  5. Aurelijus says:

    Paprastai yra galimybė pasikeisti skrydžio datą ar net patį skrydį už nedidelį mokestį + priemoka jei bilietai pabrango. Taip pat, galbūt, turi kreditinę, kuri su kelionių draudimu, įskaitant ir nelaimingus atvejus. Nenukabink nosies, vaikščiojimas pati geriausia reabilitacija! 🙂

    • Vaida says:

      Draudimas, esantis kartu su mano kreditine kortele, padengtų tik medicinines išlaidas. Papildomo draudimo, kuris man būtų naudingas šiuo atveju, deja neturiu, bet panašu, kad kažkokį ateičiai įsigysiu. Šiaip jau šiandien dar kartą bendravau su greitai.lt atstovais, atsirado viltis, kad galbūt pavyks bent dalį pinigų susigrąžinti. Na, bet kaip jau kažkur minėjau, tai tik pinigai, o pinigai uždirbami ir vėl išleidžiami. Stengiuosi apie tai negalvoti, negatyvios mintys tikrai nepadės pasveikti. Kol kas koncentruojuosi į savo mankštas, einu pasivaikščioti, šiandien mėgavausi saule restorano terasoje su puodeliu kavos ir knyga rankoje, pamažu grįžta džiaugsmas į kasdienybę. O ir slidinėjimo sezonas jau baigiasi, nebereiks gailėti, kad snieglentė po lova, o čiuožti negaliu. Ačiū už rūpestį! 😉

  6. Asta says:

    minimum ką tokiose situacijose gauni – mokėjimą vėl džiaugtis mažais paprastais dalykais. Po mano užpernykščių bėdų dar niekad nėra buvęs toks skanus maisto kąsnis ar tokia minkšta ir patogi namų lova… Ir kai ta daugybė smulkmenų, kurios buvo savaime suprantamos, staiga pasidaro labai komplikuotos – tiesiog begalinis malonumas kai VĖL gali viską daryti… Jei praėjus kažkuriam laikui – susizgrimbi kad kažkuo daraisi nepatenkintas, pakanka atgaivinti tą patirtį, prisiminimus, ir greitai susiimi, kol likimas vėl nepamėtėjo panašios pamokos 🙂 Taigi linkiu sklandaus gijimo, ir šias 6 savaites praleisti kuo ramiau, apsiginklavus lengvai atsipūtusiu požiūriu į visus nepatogumus 🙂 Viena ranka sveika, internetas veikia, tai gal pradžiuginsi netgi naujais įrašais bloge 🙂 Neabejoju jog tam kad atrastum daug nuostabių dalykų nebūtina nusigauti už jūrų marių .
    p,s, kaip matau Dainius naujos striukės vis dar neįsigijo 😉 O kas čia tave įamžino?

    • Vaida says:

      Taip, Astut, esi teisi. Tokių įvykių akivaizdoje įvertini, koks visgi esi laimingas, žmogau, kai turi abi rankas, abi kojas, gali vaikščioti, matyti ir girdėti. Man tai turbūt taip pat bus pamoka, kaip reikia džiaugtis ir vertinti, jog šiaip jau esu sveika. O ta ranka sugis, čia tik laikinas trukdis ir nesusipratimas.

      Pas mus pamažu ateina pavasaris. Už savaitės kitos viskas žydės. Daktaras liepė eiti kasdien pasivaikščioti. Takų aplinkui netrūksta, pasiimsiu ir fotoaparatą kada, dar kartą parodysiu savo apylinkes. Labai gera čia vieta reabilitacijai tarp kitko 😀

      O fotografavo Dainius. Buvau jam davusi savo kuprinę su fotiku, kai slidinėjom. Hm, gerai, kad ta kuprinė ne ant mano nugaros buvo, o tai kas žino, gal prie viso to dar ir sudaužyto fotiko reiktų gailėti 🙂

  7. Audrius says:

    …mums skaudėjo kartu. Gal ne ta fizine prasme. (Net ir gulėdama ant sniego Asta buvo mažiausiai pasimetus.) Labai apmaudu, kad gražiai prasidėjusi slidinėjimo diena taip pasibaigė. Tačiau žinant Tavo gyvenimo entuziazmą ir drąsą, esu įsitikinęs, kad šis įvykis nesutrukdys Tavo dideliems planams. Sėkmės! Ir ačiū, kad pamokei atsargumo filmuojant.

  8. Dovilė says:

    Man tik labai smalsu kas darė tas nuotraukas, kai nelaimė jau įvyko? 😮
    Ar po beveik metų liko kokių reiškinių toje rankoje? 🙂

    • Vaida says:

      Tądien buvo nuostabi diena, tad pasiėmiau į kalnus fotoaparatą… Laimei, prieš pat nutikimą, besileisdama trasa žemyn, daviau visą kuprinę su fotoaparatu broliui. Jis ir nufotkino belaukdamas, kol manimi medikai pasirūpins.

      O dėl reiškinių rankoje… Žinoma, prie kaulo pritvirtinta metalinė plokštelė, sugręžti šeši varžtai… Visa tai slepiasi po didžiuliu, 18 cm operacijos randu… Ranka ir dabar silpnesnė, nors vėl sportuoju, jaučiu tai nuolat. Po kokių metų būtų galima dar kartą operuoti, imti visus metalus lauk, tada vėl ilgai gydytis… O tada galvoti, ką daryti su randu… Taip, tokie nelaimingi nutikimai nepraeina be pėdsakų. Bet laimei, jie tik išoriniai 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: