• Neturistinė Australija: rožiniai druskos ežerai, tuščios dykynės ir atokūs nacionaliniai parkai

    Tuo metu, kai į Europą atslenka žiema ( bent jau kalendorinė), ir visi ima ruoštis didžiausioms metų šventėms, sudarinėdami Kūčių vakarienės pirkinių sąrašus, Australijoje sparčiai šyla oras, ir pasišuoliuodama ateina vasara. O kartu su ja – atostogos. Australijoje visiškai įprasta, kad daugelis verslų užveria ofisų duris visam šventiniam laikotarpiui, paleidžia darbuotojus atostogų ( nori tu to ar nelabai) ir dvi savaites kas su draugais švenčia, kas gimines lanko, kas keliauja.

    Taip nutikus ir mano darbe, nesukdama per daug galvos sėdau į lėktuvą ir išskridau Melburno link, kur šiuo metu gyvena mano draugas, o iš ten pradėjome savo didžiausią australišką metų kelionę, žinodami tik tiek, kad už 15 dienų vėl turiu būti oro uoste. Taigi 15 dienų kelyje su ribotu internetu ( naudojome jį tik navigacijai, nakvynės bei degalinių paieškoms ir vis tikrindami programėlėje gaisrus, kad netyčia į pavojaus zoną nepataikytume), daug pokalbių, juoko, verslo idėjų gvildenimo, mano gyvenimo planavimo, kelionės žaidimų ir daug spontaniškumo, planuojant savo kelionę vos vieną dieną į priekį.

    Kelionė prasidėjo su pirmais kartais ir naujomis atradimais.

    -Vaida, ateik čia, kai ką parodysiu, – entuziastingai šūkteli draugas iš pirmojo kelionės kempingo vyro tualeto.

    -Tik nesakyk, kad iš vėl gyvatė! – atsargiai žengdama į vidų ir pasišviesdama aplinkui sakau jam. ( Šiaip jau jis manęs į viešą vyrų tualetą nekviečia, tačiau praeitą kartą, kai norėjo kažką parodyti, tai skersai per pusę tualeto išsitiesęs gulėjo gerai įmitęs pitonas).

    -Kaip manai, ar čia skorpionas?..

    -Hmmm… Atrodo kaip skorpionas… Bet Australijoje juk nėra skorpionų… Čia tave gali nužudyti gyvatės, vorai, rykliai, medūzos, aštunkojai, niekada negirdėjau, kad skorpionų būtų.

    Klydau. Vėliau pagooglinusi radau, kad, pasirodo, Australijoje gyvena virš 100 rūšių skorpionų, tai tą naktį vieną iš jų ir sutikome.

    Kitą rytą skorpiono neberadome. O labai ir neieškojome, į kelią pajudėjome. Antrąją dieną tikslas buvo pamatyti rožinį ežerą. Dar prieš atvykstant į Australiją Pinterest saugojau rožinių ežerų paveikslėlius, nelabai tikėdama, kad jie iš tikro tokie rožiniai, tačiau vis tiek norėdama savo akimis kada nors pamatyti.

    Druskų ežerai Australijoje nėra kažkokia labai didelė retenybė, bet aplink Sidnėjų jų nėra. Daugiau rožinių ežerų galima rasti pietų ir vakarų Australijoje, yra keletas Viktorijos valstijoje. Mūsų aplankytas – Lake Tyrrell, būtent ten ir buvo – apie 400 km į šiaurę nuo Melburno.

    Lake Tyrrell populiaresnis žiemą, po lietaus, kai ten yra šiek tik vandens, padengiančio druskingą paviršių ir leidžiančio susidaryti veidrodiniams atspindžiams. Wikipedia sako, kad tai populiari vieta, tačiau akivaizdu, kad ne vasarą. Vasarą viskas visiškai išdžiūvę, jokios gyvasties, tik mes du rožinėje platybėje. Ežeras be vandens ir ne toks jau rožinis kaip įsivaizdavau, bet vis tiek kažkas naujo ir iki šiol niekur pasauly nematyto, tad džiaugiuosi aplankiusi. 😉

    Sekantis kelionės tikslas – Mungo nacionalinis parkas. Iki jo ne tiek nė daug – viso labo 285 km, tik navigacija kažkodėl rodo, kad važiuoti reiks 6,5 valandas. Kelionę dar šiek tiek prailgina sustojimas Mildura miestelyje, kur pasipildome maisto produktų ir degalų atsargas (svarbu, keliaujant po atokias Australijos vietoves), apsilankome turizmo informacijos centre, kur gauname visą mums reikalingą informaciją dėl parko lankymo, o priartėjus prie parko paaiškėja ta ilgos trukmės priežastis – kelias neasfaltuotas, ir nemažą dalį jo tenka įveikti paprasčiausiu žvyrkeliu. (Kada jums paskutinį kartą teko važiuoti daugiau nei 50 km dulkėtu žvyrkeliu?  Man turbūt niekada).

    Parką lankyti ruošėmės anksti ryte, o atvažiavome vakarop, tai tą vakarą tik įsikūrėme parko stovyklavietėje, susipažinome su belgų šeimyna, kurie ruošėsi ryte vykti į turą, pasigaminome vakarienę, atsikimšome butelį raudono vyno, pažiūrėjome, kaip saulė nyra už horizonto, nudažydama dangų visais įmanomais   violetiniais atspalviais, tada palaukėme, kol virš galvų nusidrieks beribė žvaigždžių platybė, ir patraukėme miegoti, nes visgi vėsesnis paros metas pusdykumėje labai trumpas, ir nelabai protinga jį švaistyti, žinant, kad už keleto valandų vėl bus be proto karšta. Taigi užpildėme vakarą daug mažų ir paprastų dalykų, tačiau tokių malonių, kad net fotoaparatą užmiršau išsitraukti.

    Ryte kėlėmės anksti, nes su ta sutikta belgų šeimyna į turą išsiruošėme. Turo su parko darbuotojais iš anksto nerezervavome, tai truputį rizikavome, kad jis gali neįvykti ( jei nėra dalyvių, didelė tikimybė, kad gidas nevažiuos tas kelias valandas žvyrkeliu iki parko vien tam, kad apsisuktų atgal), bet kai išgirdome, kad mūsų nauji pažįstami anksti ryte rezervavo turą, mes tiesiog prisijungėme ir susimokėjome grynais vietoje. Prie mūsų grupelės prisijungus dar porai merginų, visi savomis mašinomis patraukėme link tolumoje stūgsančios taip vadinamos Kinų sienos.

    Nepaisant to, kad parko reljefas ir vėjo bei lietaus suformuotos viršūnės primena “Žvaigždžių karų” filmavimo aikštelę, Mungo nacionalinis parkas ypatingą reikšmę Australijos žemėlapyje turi dėl savo archeologinių radinių. Čia buvo rasti pirmieji homo sapiens už Afrikos ribų. Mokslininkų teigimu, tiek Mungo Vyras, tiek Mungo Moteris ( taip jie vadinami) galėjo gyventi prieš 42 tūkstančius metų, kuomet šiandieninėje dykynėje iš tikro plytėjo ežeras, pilnas gyvybės.

    Kol vaikščiojome Kinų sienos kopomis, mūsų gidas (vietinis aborigenas tačiau gyvenantis vakarietišką gyvenimą ir dirbantis mokytoju miestelio mokykloje), vis baksnojo į kiekvieną akmenį ar kriauklelę, pasakodamas, kam jie buvo naudojami, apipylė pasakojimais apie aplinkines gentis ir jų papročius. Klausiau ausis ištempusi, bet šį kartą nieko neklausinėjau. Vis dėliojau klausimus galvoje, bet matyt pabijojau, kad dėl mano neišmanymo ir mano nepasiruošimo jie nuskambės netinkami, įžeidžiantys arba, dar blogiau, interpretuoti kaip rasistiniai. Tai pažadėjau sau, kad kitą kartą, prieš prisijungdama prie kokio aborigenų turo, pasidarysiu namų darbus iš anksto ir būsiu labiau pasiruošusi su klausimais, kurie mane domina ir kurie yra etiški klausti. 🙂 Šiaip turas buvo informatyvus ir įdomus. Nepigus, $50, tačiau po jo negalvojau, kad gaila pinigų, tai turbūt buvo verta. Užsisakyti galima turistų informacijos centre arba nacionalinio parko svetainėje.

    Po turo svarstėme galimybę apvažiuoti parką ratu, tačiau tai būtų pridėję dar vieną nakvynę regione, be to, įdienojus temperatūra šoktelėjo virš 40 laipsnių, o mes gal ir esame truputį pakvaišę, bet ne visiški bepročiai, kad tokiu oru išsiruoštume į žygius, ilgesnius nei 10 minučių. Po turo palikome parką užnugary ir patraukėme gilyn į žemyną. Kita stotelė – Broken Hill.

    Kai sakau kita stotelė – tai turiu galvoje bent jau kokius 300 km iki jos. Atstumai Australijoje dideli, ir be abejonės geriausiai šios šalies mastus pajunti ne skraidydamas iš taško A į tašką B, o važiuodamas per ją automobiliu. Tuomet geriau jau būti iš anksto pasiruošus gerą offline grojaraštį, turėti pakankamai degalų, vandens, užkandžių ir pageidautina malonų pašnekovą šalia, nes vaizdas pro langą ištisas valandas nelabai keičiasi. Žinoma, karts nuo karto pravažiuoji vieną kitą miegantį kaimą (kas iš tikro verčia nuoširdžiai stebėtis, kaip galima gyventi taip atokiai ir ką ten veikti? Ką dirbti, kaip vaikus auginti, kai mokykla už kelių valandų kelio?), tačiau daugiausia ką matai – tai tuščią kelią, vedantį horizonto link, sausas dykynes į kairę ir į dešinę, kur ne kur nudžiūvusius krūmokšnius skabančias avių bandas, nemažai zuikių, o saulei leidžiantis – daugybę kengūrų.

    Broken Hill pasiekėme Kūčių išvakarėse ir mūsų didžiam nusivylimui – viskas uždaryta! Šis miestas pusdykumių prieglobstyje išgarsėjo XIX pabaigoje, kai atsidarė viena didžiausių pasaulyje kasyklų BHP.  Šiaip jau galvojome aplankyti kokią kasyklą, dykumoje esantį skulptūrų parką, tačiau nieko nepešę palikome miestelį ir pabandėme patikrinti Silverton. Pasirodo – šventės ir ten. Viskas uždaryta, viskas ištuštėję, ant visų meno galerijų kabo užrašai closed, jausmas kaip vaiduoklių mieste, tai pernakvojus kempinge kitą dieną neliko nieko kito kaip judėti tolyn.

    Įspūdis apie Silverton liko truputį dviprasmiškas: iš vienos pusės tai lyg ir žavus buvęs kalnakasių kaimas su daug galerijų ir vietinės reikšmės muziejų, kuriuos norėtųsi aplankyti, iš kitos pusės – jaučiasi, kad tai nėra unikali vieta, kaip kad teko lankyti pernai ( pasakojau čia), čia viskas aiškiai orientuota į turistus, ir nežinau, ar man patiko, ar nelabai.

    Kaip ten bebūtų, po 4 dienų, praleistų 40 laipsnių karštyje, dulkėse ir atokiose dykynėse, turbūt abiems norėjosi judėti atgal link vandenyno, tačiau atostogos buvo net neįpusėjosios, tad tikrai ne namų kryptimi pasukome. Kur ir kaip – kitame pasakojime! 😉

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?