21, 07, 2019

Du mėnesiai tarp žiemos ir vasaros. Tarp Australijos, Azijos ir Lietuvos

Savo kalendoriuje jau trečią savaitę iš eilės vis perkeliu “Parašyti apie Malaiziją”, tačiau dabar, turėdama laisvadienį ir kavinėje prisėdusi su kavos puodeliu, galvoju, kad reiktų gal papasakoti, kuo ir kaip gyvenu pastaruoju metu. Žadėjau gi, kad pasidalinsiu, kaip viskas pasisuko, kai baigėsi mano turėta Australijos viza, tačiau niekada to taip ir nepadariau. Ir nors nuo to praėjo du mėnesiai, atrodo, lyg kokie metai. Kiek daug pokyčių, kiek daug patirčių, kiek daug jausmų ir emocijų.

Tai ką gi nusprendžiau, baigiantis vizai? Neslėpsiu, nuo metų pradžios mane labai neramino klausimas, ką aš darysiu, kai baigsis Australijos viza. Žinojau, kad nelegaliai šalyje tikrai neliksiu. Jaučiau, kad pradėti gyvenimą iš naujo (vėl!) esu visai nepasirengusi psichologiškai. Prasitęsti studento vizą dar metams – variantas, tačiau puikiai supratau, kad tai tik trumpalaikė išeitis dabar, nustumiant apsisprendimą metams. Žinojau, kad nenoriu išvykti, tuo pačiu supratau, kad visas šitas australiškas studentiškas reikalas tėra pinigų švaistymas, plius, kad ir kaip man patiko dirbti sau, nuolatinis finansinis nestabilumas labai vargino. Galėčiau ir daugiau vardinti, kas dėjosi mano galvoje, tačiau per daug neišsiplečiant – galvoje tvyrojo chaosas. Ir jis buvo tol, kol apsisprendžiau, kad paliksiu dabar trumpam Australiją, grįšiu vasarai į Europą, praleisiu ją kur nors kalnuose, pažiūrėsiu į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos, ir, jeigu širdis vis dar trauks į Australiją, grįšiu ten rudenį. Sprendimas buvo labai sunkus, tačiau apsisprendus palengvėjo. Tada susiradau darbą Šveicarijoje, nusipirkau bilietus į Lietuvą, kad nebūtų maža, dar susidėliojau skrydžius taip, kad pro Vietnamą prasukčiau, pranešiau šeimai, kad grįžtu, o tada… sekančią dieną gavau gerą darbo pasiūlymą Sidnėjuje. Darbo galimybe tikrai apsidžiaugiau, bet buvo keletas BET:

  • už keleto savaičių baigiasi mano viza ir aš palieku šalį,
  • aš jau turiu bilietus į Vietnamą ir į Lietuvą.

Visgi, pasirodė, kad kompanija manęs tikrai norėjo, nes sutiko su visomis mano sąlygomis, įskaičiuojant, kad išleidžia į Lietuvą ir laukia, kol grįšiu į Australiją susitvarkiusi dokumentus ir gavusi naują vizą.

Kelionės. Taigi ne visai planuotai, bet gegužės galas/birželis pavirto į įdomų kelionių mėnesį. Per 6 savaites – dvi kelionės į Pietryčių Aziją. Apie Vietnamą jau pasakojau blog’e ( kas neskaitėte, kviečiu tai padaryti Vietnamo kategorijoje, daug gražių akimirkų į įrašus sudėjau), o apie Malaizijos sostinę Kuala Lumpur ir gatvės meno sostinę Penang papasakosiu artimiausiu metu. Kaip man ten patiko! Daugeliui keliautojų Malaizija atrodo kaip trumpo sustojimo verta vieta pakeliui į kitas Pietryčių Azijos šalis, tačiau aš tvirtai manau, kad tai galėtų būti pagrindinė atostogų kryptis. Dėl pigių bilietų iš Australijos tikrai nuskrisiu kada bent porai savaičių, tik kitą kartą aplenkusi miestus vyksiu tiesiai į salas, tropinius miškus ir kalnus. Na, bet šį kartą tai buvo kelionė, skirta dviems miestams ir kultūros pažinimui, ir ši kelionė buvo išties puiki. Jau nekantrauju papasakoti daugiau. 🙂

Mėnesis Lietuvoje. Grįžau į Lietuvą nežinodama, kiek laiko galėsiu ten pabūti. Gal savaitę, gal dvi? Pabuvau visas keturias. Ir tai buvo tikrų tikriausios atostogos Rūgpienių kaime. Šiltos, saulėtos, su šviežiomis braškėmis iš daržo, apsuptos šeimos ir vaikų juoko. Turbūt pirmą kartą per kokius tris metus aš pagaliau iš tikro nustojau bėgti, nespėti, stresuoti, stengtis vis daugiau, jaudintis, kad kas nors nepavyksta taip, kaip noriu, nerimauti dėl nuolat spaudžiančių terminų, vis planuoti, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ir įdomu tai, kad pati geriausia vieta nustoti bėgti bei nuo visko pasislėpti, pasirodė Šakiai. Tą mėnesį laikas tikrai tarsi sustojo: skaičiau lauke, ėjau su mama į baseiną, kartu su šeima aplankiau Šakių rajone esančius piliakalnius, Zyplių dvare esantį unikalų restoraną, nuvažiavau pas seniai matytus gimines į svečius. Buvau ir Vilniuje keletą kartą, kur pavyko susitikti su širdžiai mielais ir pasiilgtais draugais, dar vieną savaitgalį į Molėtų rajoną prie ežero pavyko ištrūkti, plius susitvarkiau krūvą neįdomių, bet svarbių reikalų. Per tą mėnesį prie telefono mažai sėdėjau, prie kompiuterio dar mažiau. Pailsėjau. Pasikroviau vidines baterijas. Ir nusiteikiau dar vieniems iššūkių pilniems metams.

Patirtys. Paatostogavusi Lietuvoje ir susitarusi su darbdaviais, kada pradėsiu dirbti Sidnėjuje, nusipirkau bilietus į Australiją. O čia ir vėl sugalvojau nušauti du zuikius vienu šūviu: kam man skristi tiesiai į Australiją, jei galiu pakeliui stabtelėti kur nors kelioms dienoms ir truputį paturistauti? Taip kilo mintis aplankyti Malaizijos sostinę Kuala Lumpur, o prieš perkant bilietus dar ir Penang miestą į maršrutą įkišau. Pirmą kartą į Aziją keliavau viena (iš šį kartą net paskutinę minutę niekas neprisijungė 🙂 ), bet aiškiai žinojau, kam skirsiu dėmesį – kultūros pažinimui. Ir štai, šios kelionės metu nutiko pati geriausia patirtis, kokios būčiau galėjusi norėti! Išbandžiau vieną iš Tinggly siūlomų patirčių – gatvės maisto turą Kuala Lumpure, ir tai buvo pasirinkimas, pranokęs visus lūkesčius!

Tikėjausi, kad būsiu su grupe, bet taip jau nutiko, kad gavau privatų turą, kurio metu vietinis gidas daugiau nei pusę dienos kartu su manimi vaikščiojo po miestą, pasakodamas apie kultūrą, istoriją, religijas, papročius, maistą, politiką, architektūrą ir atsakinėdamas į visus mano klausimus ( o aš galiu būti labai smalsi, kai man tema įdomi), o į tarpus vis valgėm! 🙂 Užkandžiavome gatvės maistu iš vagonėlių ( daugelio dalykų niekada nesu ragavusi anksčiau), lankėmės gatvės maisto restoranuose ( kur viena tikrai nedrįsčiau užeiti), kavos pertraukėlei įlindome į Instagram’e populiarią kavinę, dar užsukome pasisveikinti į istorinę atelje, kur mane supažindino su gerbiamu siuvėju, siuvusiu kostiumus šalies karaliams. Diena buvo pilna įspūdžių! Papasakosiu dar plačiau apie turą, kai rašysiu apie Malaiziją, tačiau dabar čia palieku kaip vieną įsimintiniausių ir įdomiausių patirčių šią žiemą.

Naujas darbas. Grįžusi į Sidnėjų neturėjau laiko nė lagamino išsikrauti, iškart į darbus šokau. Nuo liepos pradžios pradėjau dirbti sėkmingoje marketingo agentūroje fotografe. Esu pilnai įtraukta į visą kūrybinį procesą, tris dienas per savaitę einu į ofisą, kur dirbu su komanda. Per tas tris dienas turiu po 1-3 fotosesijas pas klientus ( daugiausia tai restoranai, bet yra ir keletas gėrimų prekinių ženklų, viešbučių) arba mažoje studijoje pas mus pačius. Atėjusi dirbti pakeičiau vieną geriausių maisto fotografių mieste, tad jaučiu, kad kartelė labai aukšta. Antrą dieną darbe mane išsiuntė fotografuoti maistą restorane, o nuotraukos buvo reikalingos vienam didžiausių Australijos dienraščių. Jaučiu, kad lūkesčiai man labai aukšti ir vis dar nedrąsu, kad aš jų nepatenkinsiu ( priminsiu tiems, kas neseka mano gyvenimo, kad užsiiminėti maisto fotografija aš pradėjau vos prieš du metus, turėdama visišką nulį patirties ir žinių, kaip tai reiktų daryti). Tikrai žinau, kad yra kur tobulėti, tačiau jaučiu komandos palaikymą, mano idėjos ir nuotraukos jiems patinka, o aš ir pati daug klausinėju, kad suprasčiau, ko jiems reikia, ir stengiuosi, kad rezultatas džiugintų. Kol kas tikrai jaučiu, kad turiu labai daug ko išmokti, bet man įdomu, kaskart eidama iš darbo galiu įvardinti, ką naujo tądien sužinojau. Kas yra labai gerai!

Paliečiant šią temą iš tos pusės, kad nuo darbo sau dalinai perėjau prie samdomo darbo, tai pati žinau, jog tai buvo geras sprendimas. Taip pat žinau, kad tai tik etapas. Etapas, kurio metu aš pasinaudosiu proga kuo daugiau išmokti, susigrąžinsiu balansą į savo gyvenimą ir geriau susikoncentruosiu ties tuo, ko aš iš tikro noriu. Žodžiu, kol kas gyvenu su dideliais, tačiau smarkiai ugdančiais iššūkiais. Nelengva, bet aiškiai žinau, dėl ko tai darau, o tas žinojimas tikrai prideda daug motyvacijos.

Naujos studijos. Taip, aš vis dar vis dar studijuoju. Vis dar marketingą, paskutiniai metai, tik koledžą pakeičiau. Palinkėkite kantrybės ir sėkmės, nes man čia abiejų trūkumas jaučiasi. 🙂

Miegas, sportas, mityba. Sportuoti nustojau, kai nukritau su motoroleriu Balyje balandžio 1-ą, ir mėnesį po to sunkiai vaikščiojau. Tada išvykau į Vietnamą, Lietuvą ir Malaiziją. Grįžusi į Australiją reikėjo grįžti į visą savo gyvenimą. Dabar jaučiu, kad viskas jau stojasi į vietas, galiu pagaliau ir savimi daugiau pasirūpinti. Gal šią savaitę pasidairysiu naujo sporto klubo kur nors arčiau namų, nes jau ir kaulai braška, ir priaugti pora kilogramų nedžiugina.

Mityba visų atostogų metu buvo visiškai išsibalansavusi ( bet negali savęs per daug kaltinti, kai imi ir grįžti į sūrelių, skanių bandelių, juodos duonos ir visokių Medučių šalį), bet dabar Australijoje pati savimi didžiuojuosi, kaip sveikai ir skaniai vėl gaminu. 🙂

Miegas, beje, irgi muša visus rekordus. Turbūt niekada mano gyvenime dar nebuvo tokio etapo, kad miegoti eičiau apie 22val, o kelčiausi apie 6val. Ir net savaitgaliais apie 8val be žadintuvo kylu. Neįtikėtina! 😀

Skelbimas. Na ir pabaigai. Parduodu savo mylėtą, prižiūrėtą, nė karto negedusį, visose kelionėse pastaruosius du metus lydėjusį Canon 80D su Canon EF-S 15-85mm f/3.5-5.6 IS USM universaliu objektyvu. Dėl detalių kreiptis asmeniškai, atsakysiu į visus klausimus, o jeigu tai pirmasis fotoaparatas, tai mielai susitiksiu pusdieniui kartu pasivaikščioti, pafotografuoti ir papasakoti, ką visi tie skaičiai nustatymuose reiškia. 🙂 Beje, skelbimas galioja tik Sidnėjaus lietuviams, paštu nesiųsiu. 🙂

Tiek naujienų iš mano gyvenimo. Vėl Australijoje ( dar metams), vėl darbuose, vėl galvoje pilna svajonių. Žodžiu, viskas gerai. 🙂  Beje, nežinau, kaip šitie pasakojimai apie nieką visada tokie ilgi gaunasi, tai čia jau atsiprašau už plepesius. Bet ačiū, kad skaitote ir iki greito! 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai



6 responses to “Du mėnesiai tarp žiemos ir vasaros. Tarp Australijos, Azijos ir Lietuvos”

  1. Gabrielė says:

    Labas! Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad gera sulaukti Tavo naujojo įrašo! Atrodo, nuotraukų Instagram’e lyg ir turėtų pakakti (nuostabūs kadrai!), bet be galo įdomu sužinoti tai, kas vyksta už kadro.
    Dėl darbo nesijaudink! Mėgaukis tuo, ką darai ir nusiteik, kad viskas bus gerai (juk taip ir bus! ☺️).
    Matyt, Tau tikrai reikėjo to trumpo vizito Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad tuomet pasitaikė geras oras! Nelijo?
    Gražios dienos ir kantrybės bei užsispyrimo darbuojantis, viskas bus gerai! ☺️

    • Vaida says:

      Sveika, Gabriele, labai ačiū už komentarą! Labai smagu, kad kitoje ekrano pusėje yra skaitančių ir laukiančių mano istorijų. 🙂
      P.S. Lietuvoje tuo metu buvo nuostabi vasara, tikrai nepamenu, prieš kiek metų ją tokią mačiau Lietuvoje! :))

  2. Irma says:

    Man labai patinka tokie įrašai! Vis pagalvodavau, kada ir ar toks atsiras. Atsirado – suskaičiau su malonumu.
    Šaunuolė, pirmyn, viskas bus gerai:)
    Sėkmės naujuose keliuose ir ačiū, kad daliniesi:)

  3. Simona says:

    Kaip laukiau tavo naujo iraso Vaida! Sekmes ir kantrybes, viskas tau pasiseks. Gyvenimas juda i prieki!!! Ir tik pirmyn! Zinai, labai su tavimi relaitinu 😀 nes pati per tas visas vizas siuo metu kapanojuosi tik kitoje salyje… Sunkiai, sunkiai, bet kazkaip irgi iriuosi i prieki. Aciu uz ikvepima. Didziausias tau palaikymas is manes! Viliuosi, kad kada iseis su tavimi puodeli kavos isgerti… 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Apie mane

Apie mane

***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: