Labai gerai prisimenu savo pirmąją kelionę su drauge į Pietryčių Aziją prieš 7 metus, kuomet ne vienas pažįstamas kraipė galvas: “Oho, kokios drąsios! Į Aziją, dviese, be atgalinio bilieto ir be plano, ką ten veiksite ir kiek laiko keliausite!” Dabar atrodo, pasaulis taip sumažėjo, jog ta Azija ranka pasiekiama, ir nieko čia jau su tokiomis kelionėmis nebenustebinsi ir įspūdžio nepadarysi. Tikiu, kad tikrai ne vienas ir ne du mano skaitytojai Malaizijoje jau buvo bei savo akimis matė tai, apie ką rašysiu ir aš. Tačiau taip pat tikiu, kad yra tokių, kurie į Pietryčių Aziją dar tik ruošiasi, ir Malaizija ( kaip labai dažnu atveju pasitaiko dėl patogių ar pigesnių skrydžių) jiems bus pirmą ir paskutinė stotelė. Jeigu esate vienas iš būsimų keliautojų, tai šis įrašas su mano trumpais patarimais ir mini sąrašu, ką veikti Malaizijos sostinėje, Kuala Lumpur, kaip tik jums.
- Išsimaudyti baseine ant dangoraižio stogo. Na gerai, prisipažinsiu. Čia buvo mano maža tuščia svajonė, kuriai vis neradau tinkamo stogo. Na, tokio, kad būtų pakankamai aukštai, ir kad viešbučio kaina atitiktų paprastai nedidelį mano kelionių biudžetą. Prieš šią kelionę nepatingėjau truputį internete paieškoti ir štai – radau puikų hostelį su baseinu ant stogo 37 aukšte. (Jei kam aktualu, nuoroda čia). Labai patiko ten ir karštą dieną atsigaivinti, ir saulei nusileidus virš žibančio milijoninio miesto plaukioti. Ir pats hostelis buvo švarus, modernus, darbuotojai labai malonūs. Jei keliaujate po vieną, drąsiai rekomenduoju.
- Pamatyti žymiuosius Petronas bokštus. Šie dvyniai, būdami 451,9 metrų, kadaise puikavosi aukščiausių bokštų pasaulyje titulu, iki kol Taivane 2004 metais neiškilo dar aukštesnis pastatas. Metams bėgant pasaulyje pridygo ir daugiau dangų ramstančių bokštų, kurie gerokai aplenkė Petronas dvynius, tačiau nepaisant to, stovint apačioje ir užvertus galvą žvelgiant į viršų, įspūdį jie vis tiek kelia nemažą. Šiuo metu tai aukščiausi Kuala Lumpur pastatai, tačiau ir tuo bokštai dvynai galės pasigirti nebeilgai. Vaikštinėdama mieste praėjau pro vienas statybas – netrukus Malaizijos iškils dar aukštesnis pastatas.
- Užlipti 272 laiptais į kalvą ir pamatyti įspūdingus Batu urvus. Jei ryte atsikelsite ir jausite, kad laikas lengvai mankštelei, tai Batu urvų laiptukai aukštyn ir žemyn bus pats tas! Jei tą darysite ne iš pačio ryto, o po kokios 10 valandos, tai ne tik pasportuosite, bet ir paprakaituosite taip normaliai, nes prisiminkime, veiksmas vyksta karštoje ir drėgnoje Malaizijoje. 🙂 (Aš pati stengiausi ten nusigauti apie 8 val ryto, ir jau tada buvo apie 30 laipsnių šilumos). Pati vieta man labai patiko. Nuvykti ten paprasta ir pigu viešuoju transportu ( sėdi į traukinį mieste ir važiuoji iki paskutinės stotelės, pražiopsoti neįmanoma), įėjimas nemokamas. Šalia įėjimo stovi įspūdinga, aukso spalva saulėje tviskanti statula, o užlipus aukštyn patenki į didžiulius urvus, kuriuose yra hinduistų šventyklos, po juos skraido šikšnosparniai, ir gyvena daugybė beždžionių.
- Aplankyti gražiausias miesto šventyklas. Malaizija – salų šalis. Suskaičiavus visas, net mažiausias, šalis susidaro iš 878 salų. Ir nors visi šalies piliečiai turi Malaizijos pilietybę, jų etninė sudėtis gan marga. Didžiąją gyventojų dalį sudaro malajai ( apie 50 procentų šalies gyventojų), tada kinai ( apie 25%), apie 10% – indai. Likusieji – aborigenai, indėnai, klajokliai, mažiau išsivysčiusios gentys atokiose salose, ar kažkaip panašiai ( nesu tikra, kaip juos teisingai vadinti). Įdomu tai, kad visos šios tautos taip susigyvenusios viena su kita, kad yra Kuala Lumpure vietų, kur vienoje gatvėje gali rasti tiek hinduistų šventyklas, tiek kinų pagodas, tiek musulmonų mečetes ( dauguma malajų – musulmonai). Ir šiais šventyklas galima aplankyti ( kas įdomu dėl bendro išprusimo). Batu urvuose lankytą jau minėjau, kita, palikusi įspūdį, – Thean Hou. 1894 metais pastatyta ant kalvos viršūnės, dabar tai yra viena seniausių budistų šventyklų Pietryčių Azijoje. Įėjimas nemokamas, o lankantis valandą prieš uždarymą ir žmonių visai mažai buvo.
- Susipažinti su šalies virtuvių įvairove. Na, o kad jau pradėjau apie tautų įvairovę, tai Malaizijoje susipina ne tik religijos, čia maišosi ir šalių virtuvės. Jau tikrai esu minėjusi ne kartą ir ne du, kad keliaujant man visuomet labai patinka susipažinti su lankomos šalies skoniais. Šį kartą tai dariau su Tinggly komandos rekomenduojamu turu.
Tą rytą, kiek pasiklydusi mieste ir šiek tiek vėluodama, ieškojau vienos traukinių stoties, kurioje manęs laukė gidas Danny. Skubėjau į stotį tikėdamasi, kad būsiu kartu su maža grupe, tačiau tą rytą taip jau nuskilo, kad gavau privatų turą po miestą, ir pasakysiu jums nuoširdžiai – tai buvo pati geriausia ir įdomiausia patirtis visos kelionės metu! Mano gidas Danny – 64 metų kinas, užaugęs Malaizijoje. Labai išsilavinęs, visą gyvenimą daug keliavęs, kurį laiką gyvenęs Europoje, mylintis savo šalį, daug žinantis, noriai pasakojantis ir atsakinėjantis į visus mane dominančius klausimus. (Patikėkite, tiek, kiek išgirdau per tą pusdienį apie kultūrą, religijas, papročius, karalius, kasdieninį gyvenimą, maistą, architektūrą, šalies istoriją, miesto plėtrą, ekonomiką ir pan., internete nebūčiau susiradusi! 😀 ) Taigi pusę dienos kartu vaikščiojome, plepėjome ir daug valgėme. Iš pradžių susitikę papusryčiavome indų restorane ( labai paprastame, kur darbininkai valgo. Bet maistas buvo skanus. Aš nevalgau mėsos, tačiau visiškai nekilo problemų šioje vietoje – man apie tai pasakius, Danny visą maistą užsakinėjo vegetarišką). Tuomet patraukėme į kinų kvartalą, kur po rytinės prekybos žmonės rinko nuo žemės ir pakavosi ryšulius, pakeliui moteriškė savo vežimėlyje išspaudė man stiklinę šviežių cukranendrių sulčių, iš kito vagonėlio nusipirkome paragauti gruzdintų krabų paplotėlių, dar kažkur prigriebėme durianų pyragėlių, kinų kvartale iš močiutės pasiėmėme dėžutę želatininių ryžių. Taip užkandžiaudami priėjome Merchant’s Lane kavinę, kuri kaip tik atsidarė (11val). Kavinės savininkas iš Honkongo pabandė pritaikyti tenykštes kavinių madas Kuala Lumpūre ir panašu, kad jam gerai sekasi. Per pusvalandį kavinė prisipildė taip, kad net lauke eilė nusidriekė! Kadangi mes buvome vieni pirmųjų, laukti neteko. Išgėrę po puodelį kavos patraukėme pietų. Pietums ragavau veganišką kario kokosinę sriubą, kuri, nors kiek aštroka, buvo puiki!
Dar buvome užsukę į vieno kostiumų meistro, siuvusio rūbus šalies karaliams, atelje, kurioje sienos nukabintos nuotraukomis ir padėkos raštais (taip pat iš kitų šalių vadovų), vėliau į vieną seniausių tradicinės kinų medicinos vaistinių, kur senukas vaistininkas padovanojo man kažkokio tepalo tūbelę ( sakė, nuo galvos skausmo gerai smilkinius tepti, bet dar nebandžiau).
Šis turas man patiko tuo, kad ragavome man nepažįstamą gatvės maistą ir valgėme vietinių pripažintose vietose, kur tikriausiai viena nedrįsčiau užeiti ( vietoje to eičiau į turistinius restoranus, kur meniu angliškas…). Ir žinoma, gidas labai šaunus buvo! (Jei kam aktualu, drąsiai rekomenduočiau! Turą galima rasti čia).
Paturistavusi Kuala Lumpur’e kelias dienas, sėdau į autobusą ir leidausi į šalies gatvės meno sostinę Penang, kuris turbūt patiko dar labiau nei Kuala Lumpur! Bet apie tai kitame įraše, tad atsisveikinu iki greito. 😉
***
Bučkiai ir linkėjimai
