26, 02, 2019

Keletas priežasčių, dėl kurių grįžčiau į Byron Bay

Byron Bay nuo pat pirmojo apsilankymo man buvo lyg meilė iš pirmo žvilgsnio. Dar tada, kai pirmąjį kartą skridau su drauge, bėgdama nuo žiemiškos Sidnėjaus darganos, sakiau, kad tai turbūt mano vieta, nes patiko man ten viskas: jaukus miestelis, kavinių kultūra, nuostabus paplūdimys, vaizdingi pakrantės takai, įsimintini nacionaliniai parkai aplinkui… Jau tada sakiau, kad pasitaikius progai sugrįšiu! Na o proga pasitaikė visai prieš Naujus metus, ilgųjų šventinių atostogų metu ( Jei kartais praleidote tos kelionės pirmąją ir antrąją dalis, tai spauskite ant nuorodų 😉 ). Taigi prieš Naujuosius stabtelėjome su draugais porai naktų, o kiek vėliau, spontaniškai pakeitusi savo kelionės planus, dar nakčiai grįžau! Tiesa, to mano pirmojo įspūdžio apie jaukų ir ramų miestelį nebuvo nė kvapo, tačiau Byron Bay vis tiek man labai patinka. Kodėl? Štai jums keletas priežasčių.

Nardymas. Su povandeninio pasaulio grožybėmis susipažinau prieš 7 metus Tailande. Po to karto nepasakyčiau, kad labai daug nardžiau ( truputį Filipinuose, truputį Indonezijoje, kartą Australijos Didžiajame barjeriniame rife), tačiau tvirtai žinau, kad tai užsiėmimas, kuriam, progai esant, neatsispirčiau. Kai ruošiantis kelionei Veronika paklausė, gal kas nors iš mūsų nori panardyti Byron Bay, iškart kėliau ranką Facebook chat’e. Taip taip taip! Tiesa, nesitikėjau kažko ypatingo, nes ten net jokio rifo nėra… Tačiau galimybė pamatyti ryklį atvirame vandenyne intrigavo.

Skaityti atsiliepimus ir sukti galvos renkantis nardymo mokyklą nereikėjo, nes nardėme su Veronikos draugu Phill, pas kurį šiaip jau ir apsistoję buvome. ( Jei kam aktualu, Phill iš Sundive drąsiai rekomenduoju! Ramus, kantrus, žinantis ką daro ir keliantis pasitikėjimą). Prieš nardymą dar atlikome įgūdžių atnaujinimą baseine, kur prisiminėme visus nepatogiausius veiksmus ( kaip po vandeniu išsivalyti vandenį iš kaukės, kaip susirasti pasimetusį deguonies reguliatorių, kaip išleisti orą iš burnos neprigeriant), o tada pasišokinėdami per bangas nuplaukėme prie Julian Rocks, kur mūsų laukė nardymas 18 metrų gylyje. Ką galiu pasakyti apie nardymą?… Tai buvo ne tik pati geriausia visos kelionės dalis, bet turbūt įsimintiniausias dalykas, nutikęs per visus metus!

Panirus po vandeniu pirmą kartą jaučiau tokias stiprias vandenyno sroves, kurios gerokai mėtė į šonus, bet jaustis nepatogiai nebuvo ten kada, nes net nenusileidus į dugną dėmesį patraukė pirmasis ryklys. Tada antras, trečias, penktas, septintas… O įspūdingiausia buvo, kai nusileidome į tokią ryklių irštvą, kur 10 ant dugno gulėjo! Ir jie buvo dideli! Vėliau klausiau Phill, tai sakė, tie didžiausi apie 2,5 metrų ilgio, o čia jau ne šiaip rykliukai, čia juk kur kas didesni už mane! Be ryklių dar pastoviai buvome apsupti didžiulių rajų, kurios irgi mano dydžio atrodė… O kur dar jūriniai vėžliai! Žodžiu, man ten buvo toks wow, kad tik galvojau, kaip čia iš tos nuostabos neišsižioti ir reguliatoriaus iš burnos nepamesti bei lastais besimakaluojant kojomis nieko nepažadinti. 🙂 Iš viso ryklių buvo 20. Nereali patirtis!

Tiesa, kai pasakojau vėliau apie tai draugei, tai ji klausė, ar tikri ten rykliai buvo. Tikri, bet ne tie, kurių visi bijo ir kurie žmones atakuoja. Rykliai, su kuriais nardėme, ramūs ir tingūs, paprastai guli ant dugno ir laukia, kol auka pati į nasrus atplauks. Aišku, dantis jie vis tiek turi, bet jeigu tu jų už uodegos netampai, tai žmonių atakų gal tik viena kita istorijoje tėra pasitaikiusi.

Saulėlydžiai. Ne tokia įspūdinga patirtis kaip nardymas, bet vis tiek labai maloni. Dievinu saulėlydžius Byron Bay. Tiek tuos prie švyturio, stebint, kaip saulė nyra už kalnų, ir paskutiniai jos spinduliai apgaubia visą įlanką šilta vakaro šviesa, tiek tuos paplūdimy, kur visi poilsiautojai suguža ant žolės vakaro gėrimui, kur iš kažkur skamba gyva muzika, kur aplinkui zuja vaikai ir kur atrodo, jog laikas truputį sustoja.

Saulėtekiai. Čia kita Byron Bay klasika. Kas žinote, kas ne, tai yra ryčiausias Australijos žemyno taškas, ir jeigu tu nestebėjai saulėtekio prie švyturio, ar tu tikrai buvai Byron Bay? 🙂

Pusryčiai fermoje. Čia gal galėčiau daugiau rašyti apie Byron Bay kavines, barus ir restoranus, nes ten labai stipri viso šito kultūra, bet per trumpai aš Byron Bay buvau, kad išsamią apžvalgą daryčiau, o pasidalinti nors viena šaunia vieta norisi. Taigi mano rekomendacija – The Farm. Byron Bay ferma yra viena iš populiaresnių ir įdomesnių vietų. Ten kaip ir ferma su daržovių laukais, riešutų sodais, purve besivoliojančiais paršeliais ir kiaušinius dadenčiomis vištomis, tačiau šalia to yra puikus restoranas, kavinė, gėlių ir visokių ekologiškų prekių parduotuvė. Stabtelėjome pusryčiams, tai nors ir teko palaukti staliuko, manau buvo verta. 😉

***

Ačiū draugams už kompaniją! Mano akyse Byron Bay yra būtent tai, ką visada įsivaizdavau apie Australiją, ir jeigu manęs viza nelaikytų Sidnėjuje, tikrai norėčiau ten praleisti bent trečdalį metų. Deja deja… Bet truputį pasvajoti juk galima, ar ne? Šį kartą tai tebuvo trumpas sustojimas ilgos kelionės metu, tačiau kas žino, gal dar kada pavyks sugrįžti ir kiek ilgesniam laikui. Visai norėčiau. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai



5 responses to “Keletas priežasčių, dėl kurių grįžčiau į Byron Bay”

  1. Romas says:

    Esu isitikines, kad isimyleti Vaida visiskai lengva ir imanoma vien skaitant! 🙂

  2. Žavinta says:

    Dalis su rykliais įspūdingiausia. Aš įsivaizduoju, kad laisvai nardyti galima tik tarp tikrai nepavojingų rykliukų, tačiau mintyse vistiek išlenda filmų apie ryklių atakas nuotrupos 🙂

    • Vaida says:

      Tuos 2.5 metrų sunku rykliukais vadinti, bet taip, jie nepavojingi. Nors ir tie pavojingi žmonių juk nevalgo. Problema su jais, kad jie nelabai gerai mato… Ir dažniausiai atakuoja surferius, gulinčius ant banglentės su nuleistomis rankomis ir kojomis, nes neprimatančiam rykliui iš apačios jie atrodo kaip paviršiuje plūduriuojantys vėžliai. Paragavę supranta, kad ne, bet vat vargšui surferiui su nukąsta ranka ar koja parsirasti į krantą nenuskendus ir mirtinai nenukraujavus šansų maža. Tuo tarpu, kad rykliai atakuotų narus, tai labai reti atvejai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Apie mane

Apie mane

***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: