04, 03, 2019

Vasarą palydint. Vasaris.

Tai ką, ir viskas? Tiek tos vasaros ir tebuvo?… Visai nesupratau, kaip ji čia taip greitai prabėgo. Bet čia turbūt kad ir kur begyvensi, ta vasara kaip trumpa, taip trumpa ( gal nebent išskyrus tropikus 🙂 ). Labai tikiuosi, kad man ją sėkmingai pavyks pratęsti bent iki balandžio vidurio, bet apie savo šiltus planus papasakosiu, kai jiems bus laikas ( arba patys pamatysite mano Instagram stories, kur viskas atsiranda kur kas greičiau), o kol kas… Kol kas apie prabėgusį vasarį.

Kelionės. Vasarį niekur toli nekeliavau, nes kovas intensyvus laukia, tai praėjusį mėnesį daugiau laiko skyriau informacijos paieškoms, planavimui ir svajonėms. 🙂 O visą tai bedarydama dar ir jums apie vieną paskutinių nuotykių Byron Bay papasakojau. Jei kas nors nematėte, tai kviečiu paskaityti, nes Byron Bay – viena man labiausiai patinkančių Australijos vietų, o ir patirtys ten buvo tokios nekasdieniškos. 😉

Savaitgalio išvyka. Taip jau nutiko, kad du savaitgalius iš eilės teko atšaukti savo planus, ir visą mėnesį daugiau mažiau praleidau Sidnėjuje… Iš visų planuotų tik vieną savaitgalį pavyko iškišti nosį iš didmiesčio į gamtą, ir tas savaitgalis buvo toks reikalingas ir taip lauktas, kad pradėjau juo mėgautis turbūt net iš savo rajono neišvažiavus. 🙂 Apie tą išvyką atskirai nepasakojau, nes visą savaitgalį fotoaparato į rankas nepaėmiau ( o kelionių pasakojimai be kelionių nuotraukų turbūt nė vieno iš jūsų neįtrauktų 🙂 ), bet viena iš aplankytų vietų buvo šauni, tai trumpai bent čia palieku savaitgalio išvykos idėją, gal kam nors aktualu. Mermaid Pools – truputį virš valandos kelio nuo Sidnėjaus, Kanberos kryptimi. Ten turėtų patikti tiems, kurie mėgsta pasivaikščiojimus kalnų tarpekliais, palei upę, maudytis kriokliuose ir natūraliuose vandens baseinuose. Kaip ten nuvykti išsamiai aprašyta šiame straipsnyje, o aš iš savo pusės tik pridėsiu, kad nepamirštumėte pasiimti vandens ir batai tvirtu padu būtų pravartu, nes ten visai nepamažai per olas reikia ropštis ( o su mano trumpomis kojomis tai ir ant užpakalio žemyn leistis, ir keturiomis į viršų lipti). Bet vieta gera, rekomenduoju!

Mėnesio vieta Sidnėjuje. Kad ir kaip aš savaitgaliais noriu ištrūkti iš miesto, kai to padaryti nepavyksta, nusiminti sau neleidžiu, nes ir mieste visada yra kur nueiti ir ką pamatyti. Senokai žadėjau sau, kad nueisiu pažiūrėti Carriageworks esančios Nick Cave UNTIL meninės instaliacijos, bet progą tam radau tik likus kelioms savaitėms iki parodos pabaigos. Kas gyvenate Sidnėjuje ir skaitydami mano įrašą galvojate, kad įdomu, tai žinokite, kad savo progą jau pražiopsojote, tačiau ten nuolat kažkas vyksta, labai dažnai nemokamai, tai visai verta karts nuo karto patikrinti jų puslapį.

Vandens pramogos. Paskutinį kartą rašydama mėnesio apžvalgą žadėjau papasakoti, kaip man sekasi mokytis su banglente plaukti. Na tai ką, progreso kol kas jokio. Buvau su banglente paplūdimy du kartus: vieną kartą sėdėjau ant kranto lūpą patempus ir pykdama ant savęs, kad bijau (nors tądien bangos iš tikro buvo gerokai per didelės tokiai pradinukei kaip man), o antrą kartą tai tik sūraus vandens prigėriau vis stresuodama, kad krisdama nuo lentos ir ją paleidus nieko nesužeisčiau, labai daug žmonių tądien buvo. ( Na, bet tada buvo vasaros savaitgalis, o gyvenu aš Bondi Beach, tai nėra ko kito tikėtis… Reiktų gal pabandyti kada vakarop po darbo nueiti iki paplūdimio? Bet tada rykliai vakarienės ieško… Na žodžiu, vieni atmazai, o vasara jau baigiasi, tai nežinau, kaip čia bus.)

Darbai. Mano darbai tai man pati aktualiausia, pati svarbiausia, pati jautriausia tema. Bet iš tikro nuo to, kaip man sekasi, labai priklauso ir mano nuotaikos, ir mano laisvalaikis, ir mano gyvenimo kokybė, ir svajonės, ir planai, viskas. Ir tai yra taip nestabilu, kad kartais stogas važiuoja. Bet tada pagalvoju, kad aš nebeįsivaizduoju savęs dirbančios kažkam kitam, turinčios viršininką, nuolatinę darbo vietą ir fiksuotas darbo valandas, tai ir stumiu savo freelancerės Puntuką į statų kalną, nematydama jo viršūnės… 🙂 Nuo metų pradžios vis nesijaučiu savimi patenkinta, tačiau tik šįryt pusryčiaudama pagaliau aiškiai įvardinau priežastį, kodėl taip jaučiuosi. Kai prieš gerus pusantrų metų užsiknisusi nemėgstamame darbe pasakiau sau, kad gana gyvenime dirbti tuos darbus, kurių nenoriu, ir užsispyriau savo pomėgį paversti darbu, skyriau tam visą savo dėmesį ir energiją. Tikrai stengiausi, kad tai nebūtų vien tik tušti žodžiai, ir man netektų nusivylus savimi vėl grįžti ten, nuo ko bėgau. Pusantrų metų turėjau aiškų įvardintą tikslą, kurio atkakliai siekiau, o dabar jau keletą mėnesių jaučiu kažkokį nepasitenkinimą savimi, motyvacijos trūkumą, dar kažką neigiamo, kas man visai nepatinka. Kur problema? Manau, kad, kai aš turėjau tikslą, turėjau ir marias motyvacijos, tačiau aš tą tikslą jau pasiekiau, ir mano motyvacija sumažėjo… Dabar jaučiu, kad pribrendau kitam žingsniui: noriu didesnių projektų, stambesnių klientų, didesnio atlygio už darbą. Bet bėda, kad galvoje pilna vidinių stabdžių ir nepasitikėjimo savimi, kuriuos turiu iš ten išgyvendinti. Na bet dabar bent jau žinau, kur ta problema, tai pagaliau galima imti ją spręsti! Ojojoj, ar jūs užsiimate tokiomis savianalizėmis? Jei ne, tai pabandykite papraktikuoti, man tai labai padeda, kai esu pasimetusi. 🙂

Mėnesio Netflix. Pakelkite rankas į viršų, kas matėte naują Black Mirror epizodą “Bandersnatch”? Aš iš pradžių nesupratau, kad galiu nulemti filmo eigą ir pabaigą, bet kai supratau, kad tie pasirinkimo mygtukai ekrane ne šiaip sau, tai buvo toks wow! Kaip manote, ar tai naujas filmų modelis, kai žiūrovas pats gali nuspręsti, kokius sprendimus priims herojus, ir pagal tai rutuliosis filmo siužetas? Kas nematėte, tai pažiūrėkite!

Studijos. Likti ar nelikti Australijoje dar kuriam laikui, štai kur klausimas… Bet jeigu nutarsiu likti, tai viena aišku – reikia pabaigti šias studijas, kuriose dabar esu, nes reikės naujos studento vizos, ir gali būti sudėtinga paaiškinti migracijai, kodėl man jie turi tą vizą duoti, jei šitų studijų nebaigiau. Neatsiskaitytų darbų skaičius ( įskaičiuojant dabartinį) – 7. Kai kurie beveik baigti, kai kurie net nepradėti… Iki studijų pabaigos liko 6 savaitės, tai per kokį mėnesį reikia apsispręsti, ką su savo gyvenimu daryti toliau. Plano B kaip ir neturiu, ar planas A pavyks – neaišku. Kitais žodžiais tariant, net neįsivaizduoju, kuriame pasaulio krašte aš būsiu už 2.5 mėnesių, kur gyvensiu ir ką veiksiu. Ar nebaisu? Truputį baisu, bet galvoju, kad vis tiek bus gerai, ir aš neprapulsiu, kad ir kur mane gyvenimas nublokštų.

Gyvenimas su atidarytu langu. Na ir pabaigai truputis Australiškų istorijų. Kaip žinia, Australijoje kątik baigėsi oficiali vasara, o vasarą buvo šilta, ir aš gyvenau su pilnai atidarytu langu. Mano kambarys ketvirtame, viršutiniame namo aukšte, prieš langus šakomis moja palmės ir dar vienas didelis medis. Na tai įsivaizduokit, grįžtu aš po atostogų sausio pradžioje namo ir nesuprantu, kas čia taip triukšmauja už lango: pešasi, šnypščia, cypia, sparnais per šakas šiugžda… Iškišu galvą ir negaliu patikėti – mano medis, tas kuris man nė trupučio gyventi netrukdė, pilnas šikšnosparnių. O Australijos šikšnosparniai – tai ne tokie, kur iš vaikystės pas senelius kaime prie daržinės skraidančius pamenu… NSW valstijoje labiausiai paplitę pilkagalviai šikšnosparniai, kurių kūnas gali būti 30cm ilgio, o išskleistų sparnų ilgis iki 1metro. ( Tai dabar, kai skaitote tekstą, pabandykite kelioms sekundėms sustoti ir įsivaizduoti, kokio jie dydžio). Žodžiu, keli šimtai šikšnosparnių pusantro mėnesio kas vakarą atskrisdavo į mano medį uogų pavalgyti ir tarpusavy pasipešti. Iš pradžių buvo labai nejauku, kad jie taip arti, bet paskui pripratau. Tik žaliuzę nuleisdavau, kad į vidų netyčia neįskirstų…

Kitas dalykas – vorai. Šiaip vorų aš nebijau, bet kai netikėtai jie iš lauko ateina į kambarį, tai truputį kreivai aš į jus žiūriu galvodama, kad visai nenoriu kartu miegoti… Visgi vieną kartą miegojome kartu: aš, pasislėpusi po antklode, ir trys vorai mano kambary, tokie pusės delno dydžio. Mes jų neskriaudžiame, nes jie nepavojingi… Ir dar labai nedrąsūs… Bet su jais miegoti tai ne kažką. Man vis baisu, kad miegančiai į ausį neįlįstų.

Dar vienas nutikimas – savaitgalį aš nebuvau namie, grįžau sekmadienį vakare, tiesiai į dušą ir į lovą. Pirmadienį ryte dar miegant girdžiu, kaip telefonas ant grindų vibruoja. Pramerkiu akis – mano namiškiai WhatsApp žinutėmis atakuoja: “Vaida, neišsigąsk! Pas mus virtuvėje ant spintelės oposumas miega. Naktį iš lauko atėjo, bet mes jo nejudinome, nes jis gali būti agresyvus, gali apdraskyti ir ligomis užkrėsti. Palik tu jį ramybėje, dieną jis miegos, o vakare išeis maisto ieškoti, tada uždarysime langus, kad negrįžtų”. Tai taip ir buvo. Dieną jis virtuvėje ant lentynos miegojo, vakare pabudo, išsiprausė kailiuką ir per tą patį atidarytą langą į medį įšoko. O mes su Luana per kampą stebėdamos abi šnekam: “Oi koks tavo mielas snukutis, ir kailiukas toks purus, ir tu visas toks putlutis… Na bet vis tiek tu žiurkė…” ( Kas nežino, tai opusumas toks gyvūnėlis, mielu meškėno snukučiu ir žiurkės ilga stora uodega).

***

Tai vat, taip ir gyvenu savo kasdieniniame chaosėly. Palyginus, vasaris gan ramus buvo, bet jaučiu, kad kovą reikės gerai įsikabinti į savo gyvenimo traukinį, nes daug dalykų laukia. Pradedant kelionėmis, į tarpus sukišant studijas, kažkokiu būdu laviruojant tarp darbų, baigiant sprendimais, kur apskritai pasukti savo gyvenimą. Na, bet papasakosiu vėliau, kas ir kaip, tai nepabėkite. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai



4 responses to “Vasarą palydint. Vasaris.”

  1. indre says:

    Ačiū, kad daliniesi! Tavo keliones/darbai/nuotykiai visad ikvepia! As tik galvoju gal nepabek is tos Australijos… ji tau taip tinka… Daug kam tai svajoniu vieta gyventi, o tau ten visai gerai sekasi, ir turint tiek motyvacijos ir jegu kaip tu, manau ilgainiui viskas stos i vietas. Sekmes! 🙂

    • Vaida says:

      Kaip ten sako, “ Gerai ten, kur mūsų nėra”, tai turbūt taip ir su Australija. Graži ji paveikslėliuose, daugeliui tai svajonių vieta gyventi, tačiau naujam atvykėliui ji gan atšiauri… Aš čia jau du su puse metų, kai kuriuos dalykus prisijaukinau, kai kuriuos pamilau, tačiau tie sudėtingi vizų reikalai vis tiek neleidžia pajusti, kad tai mano vieta :/ Bet aš niekur nedingsiu, kad ir kaip pasisuks mano keliai. Šis blog’as gi ne vienkartinės kelionės užrašai, čia visas mano gyvenimo žurnalas, tai papasakosiu vėliau, kas ir kaip 😉 Ačiū, kad skaitai!

  2. Simona says:

    Kaip man patinka tokie tavo irasai! Kazkaip net ir mane motyvuoja judeti i prieki su savo tikslais. 🙂 Saunuole! Laukiam tolimesniu ispudziu!

    • Vaida says:

      Super! Šitie mano mėnesio apibendrinimai gan asmeniški, tačiau labai džiaugiuosi, jei jie kažką įkvepia. Vadinasi, dalinuosi ne veltui 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Apie mane

Apie mane

***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: