13, 01, 2019

Australiškos atostogos kelyje: Grawin opalų kasyklos.

– Vaida, ar viskas gerai? – šūkteli man iš viršaus draugas.

– Aha! Aš tik iš lėto… Žingsnis po žingsnio, neskubėdama…

– Būk atsargi!

Pakopa po pakopos, stipriai besilaikydama į kopėčias, leidžiuosi tamsiu opalų šachtos tuneliu gilyn, kur apačioje jau laukia kalnakasys, pasiruošęs aprodyti mums savo darbo vietą. Ar aš planava tokį nuotykį? Tikrai ne. Kaip aš čia atsidūriau? Hmm, pavadinkime tai maža avantiūra…

Artėjant didžiosioms metų šventėms ir žvelgiant į savo kalendorių buvo aišku, kad tarpušvenčiu tikrai nedirbsiu. O jeigu jau nedirbsiu, tai sėdėti namie ( kas kad gyvenu prie vandenyno), kai beveik visi draugai kažkur keliauja, atrodė nei šis, nei tas. Pernai taip padariau ir paskui truputį gailėjausi, tai šiemet tos pačios klaidos nebekartojau. Išsiruošiau į kelią ir aš. Na o kelias šį kartą vingiavo kelis tūkstančius kilometrų ratu nuo Sidnėjaus į šiaurę. Iš pradžių per Australijos dykynes, tada pro didžiausią pasaulyje smėlio salą, galiausiai pakrante žemyn atgal į Sidnėjų. Bet apie viską iš pradžių.

Australijos rytinė pakrantė turbūt yra populiariausias maršrutas keliaujant po šalį. Ja keliaujant žinai, ko tikėtis, o kai žinai, na, nuotykio lieka mažiau. Palikdami savo kelionėje erdvės netikėtumui, patraukėme į šiaurę ne įprastu maršrutu palei vandenyną, o gilyn per žemyną. Per dvi dienas kraštovaizdis keitėsi nuo lietingų ir sunkiuose debesyse skendinčių kalnų, žaliuojančiais vynuogynais apsodintų kalvų iki vis sausesnių ir nykesnių dykynių, kur horizonte šėlo smėlio audros. Tuo tarpu atstumai tarp miestelių darėsi vis didesni ir didesni.

Kas žinote, kas ne, Australijoje gyvena apie 24,7 mln žmonių. Net 85 procentai populiacijos gyvena pakrantės ruože, ne toliau kaip 50 km nuo vandenyno. Didžioji šalies dalis yra laukinė ir neapgyvendinta, o to priežastis labai paprasta: per karšta, per sausa. Kai dėliojomės su draugu kelionės maršrutą ir nutarėme važiuoti per žemyną, nemeluosiu, truputį skeptiškai į tai žiūrėjau ir kilnojau antakius klausdama, ką mes ten įdomaus pamatysime. Bet tame turbūt esmė ir buvo: pamatyti, kad Australija – ne tik populiarusis Sidnėjus. Kad mūsų rajonas, Bondi, – tai didžiulis žėrintis muilo burbulas, o tikras gyvenimas Australijoje visai kitoks. Kad žmonės miesteliuose kur kas paprasteni ir aktualijos jų visai kitokios. Tuo pačiu jaučiau, kad reikia sustabdyti tą vidinį, beprotišką – prieššventinį – darbinį traukinį ir vėl įsileisi į save ramybės. Šiuo atveju laukinės Australijos ramybės.

Nuvažiavus pirmus 500 km, miestelius vis dažniau ėmė keisti koks 50 km ar daugiau tuščios dykynės, kurioje karts nuo karto pasirodydavo tai emu, tai kupranugariai, tai būrys kengūrų. Kadangi miesteliai darėsi vis didesnė retenybė, kaskart stengdavomės susižiūrėti, ar nieko netrūksta: degalų, vandens, maisto, kavos. Jei jausdavome, kad kažko trūksta, ar šiaip laikas pasivaikščioti ir kojas pramankštinti, darydavome pertraukėlę, tuo pačiu dar ir kokį vietinį muziejų aplankydami. Vienas iš tokių sustojimų ir pokalbis su vietinio pub’o barmenu netikėtai pasuko mūsų kelionės maršrutą ten, kur patys neplanavome – į Grawin, opalų kasyklų kaimelį, kuris pasirodė esąs tokioje nykynėje, kad netyčia nežinodamas ten tikrai neužsuksi.

Dulkėtu žvyrkeliu važiuodami į Grawin žinojome du dalykus: yra ten trys pub’ai ir prie jų galima statyti palapines nakčiai. (Argi ne pakankama priežastis išsukti iš kelio? 😀 ) Atvažiavus paprašiau draugo sustabdyti automobilį, nes visa aplinka priminė ne ką kita, o kokią filmavimo aikštelę. Seni, surūdiję, likimo valiai prieš daugelį metų palikti automobiliai, apšiurusios skardinės bakūžės, kuriose kažkas galbūt dar gyvena, apleistos kasyklos, storu dulkių sluoksniu nuklota kasimo įranga… Viskas apgaubta blausia saulėlydžio šviesa atrodė pernelyg siurrelistiškai, kad būtų tikra.

Kad visa tai tikra, supratau atvykus į pirmąjį pub’ą “The Club In The Scrub”. Kol aš dar lauke spragsėjau fotoparatu, draugas nuėjo į vidų užsakyti alaus. Įėjusi į barą pajutau, kaip tą pačią akimirką į mane susmigo visų vietinių žvilgsniai. (Akivaizdu, kad jaunos merginos ten užsuka retai). Kažkas pasisveikino, kažkas iš pakampių švilptelėjo. Stengdamasi nekreipti dėmesio ir nesijausti nepatogiai, nudrožiau tiesiai prie draugo. Man pavymui nuo gretimo stalelio pakilęs atėjo vienas iš vietinių. Senyvo amžiaus ( bet spėju, iš tikro daug jaunesnis negu atrodo), saulės nugarintu veidu, su nušiurusia verstos odos skrybėle, krūtinę siekiančia barzda, rūkymo įspraustomis raukšlėmis skruostuose, bet malonaus žvilgsnio.

– Ar galiu pasiskolinti tavo fotoaparatą?

– Atsiprašau? – kiek pasimetusi paklausiau.

– Nebijok, nesugadinsiu… – tokiu nedrąsiu balsu atsakė, – Tenoriu jus kartu nufotografuoti.

Neklauskite, kodėl. Mano nepasitikėjimas žmonėmis seniai kažkur dingęs. Daviau jam savo fotoaparatą, jis porą kartų spragtelėjo mygtuką ir atsargiai padėjo atgal ant stalo. O tada nutiko tai, kas mus dar kartą nustebino – būdami vieninteliai turistai kaime, buvome pakviesti prisijungti prie vietinių staliuko. Tada pasipylė klausimai, kas mes tokie esame, iš kur, kur gyvename Australijoje, kur keliaujame, ką čia veikiame, kaip atradome Grawin ir taip toliau ir panašiai. Mūsų alus baigėsi, klausimai ir pokalbiai ne, tačiau mandagiai atsisakydami būti pavaišinti, atsisveikinome ir išėjome. ( Juk liko dar du pub’ai iš trijų. 🙂 )Tiesa, palikome šią vietą abu labai nustebę: kas galėtų pagalvoti, kad tie kalnakasiai, gyvenantys sausoje pusdykumėje, ganėtinai toli nuo civilizacijos, kur net telefono ryšio, elektros ir vandentieko nėra, kur visas jų gyvenimas dieną bėga po žeme, ieškant opalų, o vakaras viename iš trijų barų prie alaus butelio, galėtų būti tokie draugiški, smalsūs  ir malonūs žmonės?

Antrajame pub’e, “Sheepyard”, vaizdelis pasitiko tas pats. Keletas vietinių, keletas aplink kojas šokinėjančių ir uodegas vizginančių šunų, tokia pat vaiduokliška aplinka. Čia mus už baro pasitiko plačiai besišypsanti moteris. Iš karto atsiprašė, kad jau išgėrusi, paaiškino, kad šiaip jau baras uždarytas ( pridurdama, kaip mums pasisekė, nes šiandien taip maloniai šilta, viso labo tik kokie 36 laipsniai. Būna, tokiu metu ir netoli 50 užkaitina, tai visi vietiniai palieka namus ir prie vandenyno išvažiuoja, net baro atidaryto laikyti neapsimoka), o tada patraukė prie šaldytuvo, klausdama, ko atsivaiginimui norėtume.

Ilgai neužsibuvę patraukėme į trečiąjį pub’ą nenukliu pavadinimu – “Hilton” ( kaip gi Hilton praleisi? 🙂 Beto, reikėjo susirasti nakvynei vietą. Saulė jau prie horizonto buvo, o mes vis dar nežinojome, kur nakvosime). Trečiajame pub’e radome visus tuos pačius vietinius iš pirmų dviejų barų, kurie dar namo neišisiskirstė. Čia dar nespėjus apsidairyti, kur prisėsti, barmenė iš antrojo baro ranka mojo, kad prie jų prisijungtume. Na tai ir prisijungėme, ką jau čia. “Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau keistesnėje kompanijoje” – galvojau pati sau, bandydama įsitraukti į pokalbį, nors, pripažinsiu, jų žargoną ir tarmę tikrai ne šimtu procentų supratau. Bet užtat aiškiai supratau, kaip jie visi norėjo pasakoti apie savo vaikus, palikusius tėvus gimtajame Grawin ir išvykusius į civilizuotą pasaulį gyventi. Vienas iš kitoje stalo pusėje sėdinčių vyrų ( pavadinkime jį George, nes tikro vardo neprisimenu) mums pasakojo ir telefone nuotrauką rodė savo sūnėno, kuris neseniai baigė medicinos studijas. Aš aišku galiu tik pabandyti įsivaizduoti, kad, kai esi pusiau aborigenas iš tokios pasaulio glūdumos, ir kai kažkas iš tavo giminės sugeba iš to ištrūkti ir aukštuosius mokslus baigti, pasididžiavimas ir ašarą spaudžia.

Prie to paties stalo besėdint ir jų gyvenimo istorijų beklausant, to paties George buvome pakviesti iš arti pamatyti, kaip tikros opalų kasyklos atrodo. Iš pradžių entuziastingai sutikę, vėliau, likę dviese, suabejojome, ar tai tikrai labai gera idėja… Visgi tai ne koks turistinis turas, šachtos jokiais saugumo sertifikatais nepatvirtintos, niekas nežino, kur mes esame (priminsiu, dar tos pačios dienos ryte net nežinojome apie šios vietos egzistavimą), plius pasiūlymas buvo pateiktas tikrai ne po vieno išgerto butelio… Palikome sprendimą rytui.

Nepasakyčiau, kad kitą rytą dvejonių buvo mažiau, bet ilgai galvoti nebuvo kada. Draugas paliko sprendimą man, sakydamas, kad mums visai nebūtina to daryti, jei bijau ( jis pats buvęs kalnakasių šachtose Bolivijoje, žino, kas tai per reikalas), tačiau jeigu aš noriu, jis su manimi. Truputį pasitarę visgi leidomės į nuotykį. Ar buvo įdomu? Taip! Ar dar kartą lįsčiau po žeme? Hmm, sakyčiau, pamačiau ir užtenka. 🙂 Visgi turbūt įdomiausias dalykas buvo pats pokalbis su George, kai susispaudę ant priekinių sėdynių dulkančiu keliu tryse važiavome pro kasyklų teritoriją, ir jis pasakojo mums, kad kalnakasiai tų žemių patys neperka, o nuomoja metams iš valstybės. Per metus laiko gali kasinėti kiek tik nori, o tada kasykla turi būti užpilta. Aišku, daugelis jas taip ir palieka išraustas. Būna, kartais žmonės randa opalų, tada atsiperka ištisų mėnesių vargas. Bet daug dažniau nieko neranda, o gyventi vis tiek reikia. Visgi, tas noras rasti lobį ir azartas turbūt daugeliui jau labai seniai tapo priklausomybe. Tai taip ir vargsta metai iš metų po žeme su plaktukais ir kūjais rankose. Su mažai oro, dulkėse, prietemoje. O vakarais eina į vieną iš trijų pub’ų. Dažniausiai tarpusavy pašnekėti ir bokalą kitą išlenkti, o kartais su netyčia užklydusiais turistais, tokiais kaip mes, pabendrauti.

Nebūčiau pagalvojusi, kad šis nuklydimas nuo maršruto taps tokia įdomia ir unikalia patirtimi. Gal kas nors skaitydami galvojate, kad “Ai, o kas čia tokio”, tačiau mano atmintyje tai liks kaip visiškai kitokios, iki šiol nematytos Australijos paveikslas. Tai šiuo pasakojimu turbūt ir noriu priminti, kad paliktumėte savo kelionėse erdvės netikėtumui, nes kas žino, į kokį nuotykį tai gali nuvesti. 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai,



2 responses to “Australiškos atostogos kelyje: Grawin opalų kasyklos.”

  1. Gabrielė says:

    Ačiū už šį įrašą! Taip šilta pasidarė beskaitant… Jausmas toks, lyg dabar Lietuvoje nera nei sniego, nei minusinės temperatūros…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Apie mane

Apie mane

***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: