06, 06, 2017

Gegužės reikalai.

Pradėdama šį įrašą norėčiau padėkoti. Padėkoti jums visiems, kurie skaitėte mano paskutinę išpažintį ir siuntėte tiek palaikymo. Pasakysiu atvirai, tikrai to nesitikėjau. Tik skaitydama jūsų komentarus supratau, kiek daug jūsų yra ten, už ekrano, kurie ne tik paskubomis prasuka nuotraukas, tačiau iš tikro mane skaito. Pradėsiu galvoti, kad kažką gerai darau su savo blog’u. 🙂 O jei rimtai, ačiū jums labai! Kartu ir kiekvienam atskirai!

Paskutiniame įraše pasakojau, kad bent jau kurį laiką keliones paliksiu nuošaly (nors, tiesą sakant, bent jau dienai iš miesto ištrūkti jau noooorisi ). Tyčia  ar netyčia, visą mėnesį nebuvau iš Sidnėjaus nosies iškišusi. Savaitės dienomis sukausi mieste, savaitgaliais – taip pat. Užsiverčiau darbais, mokslais, renginiais, savo asmeninias projektais, gegužė pasišokinėdama prašuoliavo. Visgi, kad ištisi mėnesiai neprabėgtų nepastebimai (ar bent jau, kad taip nesijaustų), vėl pradėjau sąžiningai kas vakarą į sasiuvinį rašytis, kągi aš per dieną nuveikiau. Tikiu, kad kažkam tai pasirodys beprasmiška, tačiau toks savęs stebėjimas, man asmeniškai, visai neblogai padeda prisiversti pajudinti sėdimąją labiau ir nuveikti per dieną kažką daugiau. Visai gerai turėti tokį savikontrolės įrankį, nes, kai suvoki, jog tą laisvą laiką po darbo iššvaistei betiksliam socialinių tinklų naršymui, tas faktas per pasididžiavimą savimi nepaglosto… 🙂 Prie šio savo laiko stebėjimo pridėjus savaitines/mėnesio/ketvirčio ataskaitas, galima matyti aiškesnį vaizdą, kur investuojama ( o gal iššvaistoma?) energija. Tikiu, kad tik tada, kai silpnosios vietos aiškios, galima imtis kažkokių veiksmų. Tai štai, ilgai nepostringavus, pati apibendrinu, ką veikiau, kaip ir kuo gyvenau pastarąjį mėnesį.

Nauji namai. Kartais atrodo, kad jeigu tokiais tempais ir toliau namus keisiu, tuoj galėsiu daryti asmenine patirtimi paremtas analizes, kuriame Sidnėjaus rajone geriausia gyventi. 5 namai per 8 mėnesius tai čia jums ne šuns papai, kaip sakydavo mano lietuvių kalbos mokytoja. Tikiuosi, šiame bute pagyvensiu nors per žiemą, nes pagaliau namai patinka. Šviesu ir tvarkinga, dideli langai, ramus rajonas, protinga kaina, o ir su gyventojais viskas gerai. (Ta prasme nebėra jokių nelegalų rūsy ar pastogėje, kaip kad buvo dviejuose butuose, kuriuose gyvenau anksčiau.) Gyvename tryse: aš ir lietuvis vaikinas su filipiniete mergina. Vienintelis dalykas, prie kurio visą mėnesį pratinausi, – į centrą reikia važinėti traukiniu. Nėra tas centras labai toli, traukiniu pasieki jį per 25 minutes, tačiau laiką planuoti jau reikia atsargiau. Seniau, kai gyvenau centre, visur vaikščiodavau pėsčiomis ( būdavo, iki 14 km per dieną prasuku), o dabar atbėgi į stotį, galvoji, kad laiko dar kaip ir turi, o traukinys kątik nuvažiavęs, kitas tik už 15 minučių… Na, bet pažvelkime į teigiamą pusę – vėl pradėjusi kasdien važinėti traukiniais, pradėjau daugiau skaityti, o skaityti man patinka!

Mėnesio skaitiniai. Lisa Messenger “Daring and Disruptive”. Iš pradžių šią knygą pamačiau vieno oro uosto parduotuvėje, vėliau pačią Lisą išgirdau kalbančią Sidnėjuje konferencijoje, o per gegužę beveik perskaičiau ir knygą (liko visai visai nedaug, turbūt vienos kelionės metu į miestą ir atgal įveiksiu 🙂 ). Ši knyga man toks įkvėpimas! Lisa – žurnalo redaktorė, knygoje pasakojanti, kaip keliaujant gimusi svajonė įsikūrė jos galvoje ir plėtojosi tol, kol tapo kūnu – vienu populiariausiu žurnalu Australijoje, taip pat parduodamu 37 valstybėse. Kaip perlipti per savo baimes, kaip tikėti savimi, kaip užsispyrusiai siekti ir pasiekti savo? Žinau, sakysite tokių knygų daug prirašyta, bet Lisa taip moteriškai, paprastai ir įkvepiančiai pasidalinusi savo istorija tikrai sugebėjo paliesti. Su didžiausiu malonumu perskaičiau ir jums rekomenduoju! Beje, turiu ir knygos papildymą – namų darbus. Tai užduočių knyga, skirta giliam pasikapstymui po save (mano pomėgiai, sugebėjimai, savęs vertinimas, silpnybės, baimės, stiprybės, idėjos, kurias norėčiau plėtoti, kaip save matau dabar, kaip matau ateityje ir daugybė kitų dalykų savianalizei). Bus ką veikti birželį! 🙂

Knyga beveik baigta, dar laukia namų darbai. Bus įdomu!

Mėnesio vieta. Visą mėnesį praleidusi mieste darbo dienomis daug dirbau, o savaitgaliais su draugėmis stengiausi atsigriebti ir prasiblaškymui šaunių vietų aplankyti. Apie vieną iš jų pasakojau gegužės pradžioje – Carriageworks Farmers Market.

Carriageworks Farmers Market. Mieliausias turgus Sidnėjuje ir šauni kavinė šalia.

Studijos. Kas ten sakė, kad Australijoje studijos tik dėl vizos? Kad užtenka į paskaitas kada ne kada nueiti ir viskas?… Kur gi ne, studijuodama marketingą ir komunikaciją per praeitą mėnesį atsiskaitymui turėjau įkelti į duomenų bazę 10 darbų (vieni ilgesni, kiti trumpesni, bet vis tiek – 10). Neatsidžiaugiu, kad kas semestrą turime 3 savaičių atostogas! Net tyliai tyliai, pasinaudojus ta proga, apie trumpas TIKRAS atostogas svajoju, ne tik nuo studijų. Pažiūrėsim, kas čia iš to išeis ar neišeis.

Mėnesio projektas. Visiškai netikėtai ir visai neapgalvotai įsitraukiau į filmo kūrimą. Vieną dieną paklausė draugas, ar noriu savanoriauti, o aš ir sutikau! Ką ten reikės daryti – neaišku. Technologijos, kurias jie naudoja – visiška naujovė, nesusigaudau nieko! Bet vis tiek įdomu. Per pirmąjį filmavimą jaučiausi mažiausiai reikalingu žmogumi komandoje, tačiau dabar atsiranda darbų, kurios galiu ir aš padaryti. Nekantrauju pamatyti galutinį produktą! Mano pasirašyta sutartis neleidžia nieko daugiau pasakoti, tačiau, kai šis filmas išplauks į platesnius vandenis ( tvirtai tikiu, kad išplauks), papasakosiu apie jį daugiau. 😉

Savanoriauti smagu 🙂

Serialas. Šiaip jau nesu serialų žiūrovė (iš manęs jie pavagia per daug laiko, nes nemoku žiūrėti po truputį), tai serialų rekomendacijų iš manęs  dažnai nesulauksite. Visgi “Narcos” pasirodė vertas dėmesio. Pradėjau jį žiūrėti kur kas seniau, pabaigiau prieš kelias dienas. Ką galiu pasakyti? Wow! Serialo kūrėjai sako, kad jis paremtas tikra istorija apie Kolombijos narkomafijos lyderį Pablo Escobar. Nežinau, kiek iš tikro ten tos tiesos yra, bet žiūrint filmą, į kurį įtraukti tikri televizijos reportažai bei nuotraukos, kažkur nuolatos kirba jausmas, kad žiūri įtempto siužeto dokumentiką. Tiesa, mano kolumbiečiai kolegos sako, kad tai tik filmas, kuriuo tikėti visiškai neverta. Nežinau, verta ar neverta, bet aš jau labai seniai taip kovojau su savimi, kad prieš miegą nespausčiau kito epizodo!

Iššūkis sau. Tiesą sakant, šis iššūkis ne šiaip sau mažutis iššūkis. Man pačiai jis atrodo milžiniškas, tačiau…pasiekiamas. Kaip paskutinį kartą rašydama jums pasakojau, jau kurį laiką mane kamavo nepasitenkinimas savo darbais ir savirealizacijos trūkumas. Labai seniai galvojau, ką čia tokio gyvenime veikus, kad būtų įdomu ir dinamiška, kad darbas būtų su žmonėmis ir kad nepririštų manęs prie vienos darbo vietos. Daug galvodama apie tai, ką aš sugebu ir kas man patinka, galų gale nutariau išbandyti save fotografijoje. Kaip uždirbti iš kelionių fotografijos, nesugalvoju, tai pradėjau nuo maisto. Nuo metų pradžios išsiunčiau beveik 100 e-mailų restoranams, siūlydamasi jiems fotografuoti (pirma priežastis, kodėl tai dariau, – man reikėjo praktikos, antra – kažkaip reikėjo portfolio susidaryti, o pati į restoranus tiek neprivaikščiosiu, trečia – kai kurie, kurie mane įsileido, vėliau pradėjo samdyti nuolat, tai iš tikro man reikėjo susipažinti su mažų verslų savininkais). Žodžiu, didžiausias asmeninis iššūkis – iki metų galo paversti fotografiją vienu pagrindinių savo pajamų šaltiniu. Pradėjusi į tai žiūrėti rimčiau, matau, kad tikrai yra ko išmokti, tačiau kalu sau į galvą, kad, kai labai nori, viskas yra įmanoma. 😉 Čia tokia nedrąsi mano svajonė, bet garsiai pasakoju apie ją todėl, kad žinau, nepasidalinti planai būna, kad kažkur užsimiršta, tuo tarpu papasakojus apie juos garsiai, nori nenori labiau pasistengi. Kodėl būtent šį mėnesį apie tai prabilau? Nes pagaliau pabaigiau kurti savo svetainę! (Taip, neškite šampę ir šaukite fanfaras!) Aš taip ilgai ir pedantiškai ją stumdžiau ir dėliojau, kol man pagaliau patiko rezultatas, kad  tikrai bus gaila keisti, kai reikės. 🙂 O keisti reikės, ten tokia bandomoji versija, kuri turės būti redaguojama pagal poreikius. Žodžiu, pagaliau svetainė yra, Facebook puslapis paleistas, Instagram sėkmingai sukasi, beliko išsiaiškinti, kaip efektyviai Google Adwords paleisti, neišmetant pinigų į orą, tada reikalai gal pajudės į priekį. Papasakosiu eigoje, kaip man sekasi. O kol kas, jei norite paganyti akis į skanų maistą, kviečiu į savo darbinį Instagram – www.instagram.com/vaida_photography  

Praktikuojuosi maisto fotografijoje

Apie mane kitur. Labai smagu, kai tave kažkas pastebi ir įvertina. Šį kartą dėkoju Ieskaukeliones.lt komandai, įtraukusiai mano blog’ą į rekomenduojamų kelionių blog’ų dešimtuką. Ačiū labai! Pažiūrėkite, gal rasite ką nors dar nežinomo ir jūs. 😉

Mėnesio renginiai:

“Night Photography Workshop”. Kad jau nusprendžiau save išbandyti profesionalioje fotografijoje, tuo pačiu nutariau aplankyti kiek įmanoma daugiau paskaitų, kūrybinių dirbtuvių ir renginių Sidnėjuje, kuriuose galima sutikti ta sritimi besidominčių žmonių. Sakau, gal išmoksiu kažką naujo, gal susipažinsiu su kuo nors, kas pasidalins naudinga informacija, gal išgirsiu kokį įkvepiantį pranešimą ir pačiai palaidi galai galvoje susives? Vienas iš tokių renginių buvo naktinės fotografijos workshop’as Cockatoo saloje. Tą vakarą mūsų susirinko gal apie 10 žmonių, rengėjai buvo du fotografai, fotografijai paskyrę pastaruosius 30 metų, visi kiti daugiau ar mažiau pažengę mėgėjai. Tą vakarą žaidėme su šviesomis ir ilgais išlaikymais. Sužinojau vieną šaunų techninį dalyką apie savo fotoaparatą, tai dabar laukiu, kada naktį kur nors iš miesto ištrūksiu. Mokysiuosi fotografuoti žvaigždėtą dangų! 🙂 Ai, dar susipažinau su tokio indu, nuolat visur dalyvaujančiu, tai dabar jis ir man vis siunčia kvietimus į renginius Sidnėjuje. Visai naudingas ir įdomus vakaras buvo!

Žaidžiame su šviesomis

“Don’t look away”. Čia man buvo viena iš pamokų, kad kitą kartą skaityčiau atidžiau apie renginius, į kuriuos einu. O buvo taip… Pasižiūrėjau, kad Vivid ( past. Vivid yra didžiausias Sindėjaus festivalis, vykstantis kaip tik šiuo metu. Papasakosiu apie jį plačiau atskirame įraše) metu yra daugybė renginių. Nemažai jų organizuoja Canon. Žodžiu, pasižiūrėjau programoje, kad organizatorius Canon ( ta prasme rimtas), renginys nemokamas, laikas man tinkamas, sakau, užbėgsiu, nors pats konceptas kažkoks truputį neaiškus… Panašu, kad tai daugybe apdovanojimų įvertinto fotografo pasirodymas/mono spektaklis su kažkokiais multimedijos elementais, bus dalinamasi istorijomis iš Vietnamo, Afrikos, Afganistano, kitų šalių. Tiesą sakant, nežinojau tiksliai, kur einu. Naiviai tikėjausi, kad gal bus kelionių istorijos, gražūs paveikslėliai… Tai nuėjau taip lengvai nusiteikusi, o išėjau smarkiai sukrėsta ir šokiruota.

Stephen Dupont – garsus australų fotožurnalistas, daugiau nei du dešimtmečius praleidęs karo, bado zonose, stichinių nelaimių ir socialinių konfliktų apsupty. Jis kone pusę savo gyvenimo praleido mirties ir kančios pašonėje, viską fotografuodamas. Renginio metu jis skaitė savo dienoraštį, sėdėdamas prie rašomojo stalo, o tuo tarpu ekrane viena kitą keitė nuotraukos iš skirtingų pasaulio kampų. Buvo baisu, tikrai ne kartą norėjosi nusisukti ar užsimerkti, tačiau tokia ir buvo renginio esmė: šokiruoti ir priversti žiūrėti į realybę. Nenusisukti, matant, kokia ji baisi. Beveik pusantros valandos įsitempę savo kėdėse buvome priversti žiūrėti į tai, ką žiniasklaida paprastai cenzūruoja.

Tarp nuotraukų buvo įterptas ir interviu su Stephen Dupont mama. Ji sako:”-Kodėl jis nefotografuoja mielų koalų ar gražios gamtos?… Ne, tai ne jam. Jis fotografuoja tai, ką sako jo pašaukimas”. Tai aš taip išėjau po renginio ir galvoju… Geriau jau aš fotografuosiu mielas koalas ir atvirukinius peizažus, tai nors miegu ramiai. Nes kaip gi galima miegoti, kai visą gyvenimą mirtis alsuoja į nugarą? Aišku, kiekvienam savo.

Jei kas nors susidomėjote šiuo projektu, tai šioje nuorodoje rasite vieną iš jo interviu. O čia, meniu skiltyje, ir nuotraukas, apie kurias kalbu.

Stephen Dupont fotografija

“National Achievers Sydney 2017”. Dabar apie liksmesnius dalykus. Praeitą mėnesį turėjau galimybę sudalyvauti puikioje konferencijoje. Nors iš tikro tai tą progą susikūriau pati. Padovanojau draugui gimtadienio proga bilietus, o jis mat į Vietnamą išskrido. Na tai ką, sakau, pati nueisiu. Ir nepasigailėjau nė trupučio (cha, gerą dovaną buvau išrinkusi)! Konferencija Sidnėjaus olimpiniame miestelyje vyko dvi dienas, tačiau aš nuėjau tik antrą dieną. Pabaiga buvo skirta didžiausiai renginio žvaigždei, vienam geriausių pasaulyje kalbėtojui, amerikiečiui Tony Robbins. Labai daug aš ten kažkaip nesitikėjau. Maniau, pakalbės kokią valandą, paklausysiu, gal ką nors nadingo išgirsiu, tada dar pusvalandį pareklamuos savo kursus ir balius baigtas, visi namo. Kur tau! Tony pranoko visus mano lūkesčius. Aš buvau visiškai apžavėta jo energija. Vien tas faktas, kad salėje esančius 2 tūkstančius žmonių jis sugebėjo 4 val (!) išlaikyti aktyvius, plojančius, besijuokiančius, dalyvaujančius užduotyse, aktyviai besidalinančius įspūdžiais su šalia sėdinčiais auditorijoje, ši tą pasako… Žinokite tvyrojusios atmosferos nepapasakosiu, bet dabar man visiškai aišku, kodėl tiek daug žmonių jo klauso, jį seka ir juo tiki. Per tas 4 valandas kalbėdamas be jokių skaidrių jis apžvelgė labai daug temų ir labai daug teigiamų minčių į galvą įpūtė. Privertė aiškiai sau įvardinti, kur slypi didžiausi mano nusivylimai. Paskui susirašyti sąrašą, ką aš noriu pasiekti, kad jausčiausi savimi patenkinta. Galiausiai paieškoti būdų KAIP tai padaryti. O tada viską papasakoti svetimam žmogui, sėdinčiam šalia, nes, kai garsiai pasidalini idėjomis ir ryžtu jas įgyvendinti, tai jau lieka ne tik tavo galvoje. Tada labiau norisi paversti jas realiais darbais. Daug jis ten prišnekėjo, labai gal neišsiplėsiu. Perskaitysiu jo knygą, o jei bus bent per pusę tiek gera kiek gyva kalba, parekomenduosiu ir jums. 😉

Tony Robbins. Nuotrauka ne mano. Be šaltinio Google klaidžioja.

Sportas, mityba, miegas. Už šiuos tris dalykus savęs negiriu. Praeitas mėnuo buvo visiškai be balanso sporto, miego ir mitybos atžvilgiu. Sporto klube nelabai atsimenu kada buvau, valgau amžinai paskubomis, kur nors take away prigiebus, o į lovą irgi anksčiau 01:00 retai kada susiruošiu, kai tuo tarpu keliuosi anksti… Vaizdelis veidrody nedžiugina, dedu sau didelį minusą aš savęs nepriežiūrą. Bet susitvarkysiu ir tuoj grįšiu į vėžes, pažadu sau!

Pamoka. Na ir pabaigai. Mėnesio pamokėlė ir trumpa kasdieniška istorija. Paskambino man praeitą savaitę vieno restorano vadybininkas. Daugmaž, “-Vaida, mes čia naujam meniu maistą degustuosim, gal gali atvažiuoti pafotkinti?” “-Sure!“ Tik vienas dalykas. Iš jų turiu išvažiuoti bent jau 11 val, nes jie tolokai nuo centro įsikūrę, o man 12 val reikia būti darbe, miesto centre.

Fotosesija aišku užtruko ilgiau negu planavau. Aš jau truputį trypiu, kad greičiau, man į darbą reikia, kai vadybininko mergina sako: –“Don’t worry, I’ll drive you to work. Anyway I have to pick up some flyers from the city”. Gražu iš jos pusės. Padėkoju, išvažiuojam taip, kad man Google sako, darbe būsiu lygiai 12 val. Paprastai stengiuosi būti anksčiau, bet bala nematė, kad tik nevėluotume. Alia įsivedė į Google adresą ir išvažiavome. Važiuojame, plepame, tada ji kažkuriuo metu sako: “- Hmm, it’s a funny way… But it’s a highway, google says it’s the fastest way…” Aš žvilgt į savo GPS – rodo man, kad darbe būsiu 12:10. Negerai, pas mane vėlavimai nelabai toleruojami. Rašau savo vadybininkui žinutę iš anksto, atsiprašau, kad vėluosiu 15 minučių. Važiuojame toliau, navigacinė pasakoja kelią, mes šnekame, į telefoną visai nežiūriu, to miesto kaip nesimato taip nesimato…Kai staiga Alia siaubo pilnomis akimis suka į šalikelę. Žiūri į telefoną ir, atrodo, patikėti negali. “-Shit, I’m such an idiot! You gonna hate me!” Tada jau ir aš nieko nelaukdama traukiu telefoną su savo GPS iš rankinės – iki Sidnėjaus – nei juoktis nei verkti – 53 km…  Tai čia panašiai kaip iš Lentvario išvažiuoti į Vilnių ir ties Rumšiškėmis suprasti, kodėl tas Vilnius niekaip nepriartėja. Alia visą kelią atsiprašinėjo, žadėdama, kad jei mane atleis, galėsiu ateiti pas juos dirbti. Aš juokiausi, nes nelabai ką daugiau beliko tokioje situacijoje daryti. Mano vadybininkai, išgirdę istoriją, iki šiol per dantį traukia, kad nepasiklysčiau pakeliui į darbą.  Na, o mėnesio pamokėlė aiški – kai vedi adresą į Google, pasitikrink, ar tame mieste jis, kur nori vykti. 🙂

Tai vat, tiek čia gegužės reikalų. Birželis irgi bus aktyvus. Labai gerai! Papasakokite, ką jūs veikiate? 🙂

***

Bučkiai ir linkėjimai

.



10 responses to “Gegužės reikalai.”

  1. Ruta says:

    Labai ikvepiantis blogas! Knyga butinai paskaitysiu!
    Linkejimai,
    Ruta

  2. Dovilė says:

    Labas Vaida! Ačiū už įrašą 🙂
    Norėčiau paklausti poros klausimų; atsakysi smagu, ne tai ne 🙂 dėl ko tenka taip daž kraustytis? Ir ką dirbi šiuo metu? 🙂

    Sveikinu labai išsikėlus sau iššūkį fotografuoti! Manau, labai puiku, jog savo gebėjimų portfelyje turi tokį amatą kaip fotofrafija! Tavo nuotraukos ne šiaip gražios, jos gyvos, širdingos, parodo tas toje akikirkoje buvo gražiausia 🙂
    Linkėjimai!

    • Vaida says:

      Sveika, Dovile! Oi, su tais kraustymaisis tai ilga ir atskira istorija pas mane… 🙂 Bet pabandysiu trumpai:
      Namai nr 1: manęs atvykstančios į Australiją niekas nelaukė nei šiltam pokalbiui, nei pirmai nakčiai ant sofos. Kadangi čia atvykti susiruošiau vos per kelias dienas (šeštadienį gavau vizą, antradienį jau sėdėjau lėktuve į Raudonąjį žemyną), paskutinę minutę pagalbos ranką man ištiesė mano studijų agentas Artūras, pasiūlęs apsistoti jo tuščiame bute. Pragyvenau ten dvi savaites, o tada turėjau išsikraustyti. Naujų namų paieškos labai nesisekė, tai griebiau tą, kas papuolė.
      Namai nr 2: kaip greitai aš ten įsikrausčiau, taip greitai norėjau išsikraustyti. Labai geras rajonas (mielai ir dabar ten gyvenčiau!), bet pats butas šaltas, tamsus, nykus, langai pirmame aukšte į gatvę, o po langais konteineriai. Ai, tarakonai naktį taip pat gan dažnas svečias buvo. Mes nė vienos šiukšlinės namie negalėjome turėti! Jau pirmą savaitę ten gyvenant buvo aišku, kad progai pasitaikius kraustysimės su drauge lauk. Proga pasitaikė už mėnesio.
      Butas nr 3: viena lietuvių pora išvažiavo porai mėnesių į tėvynę ir ieškojo, kam perleisti tam laikui savo namus. Kadangi labai norėjome pabėgti iš to Džo buto, ilgai nesvarstėme. Tie namai buvo faini, deja, tik porai mėnesių 🙂 nepastebėjau, kaip jie prabėgo ir vėl reikėjo ieškotis, kur gyventi.
      Namai nr 4: mano paieškos vyko Naujųjų metų išvakarėse, tai sakyčiau vėlgi ne pats geriausias metas išpuolė. Vėl ėmiau geriausią variantą iš blogų ir vėl žinojau, kad neilgam. Tiesiog tada atrodė, kad turiu didesnių problemų nei gyvenamoji vieta, tai dėl to labai nesijaudinau. Kai kitos problemos pradėjo tvarkytis, kai dar atsirado papildomų veiksnių, buvo aišku, kad laikas susirasti kampą, kuriame turėčiau savo asmeninę erdvę, ramybę ir kuriame jausčiausi gerai. Taip persikrausčiau į naujus namus.
      Namai nr 5: dabar viskas gerai. Na, gal kartais galvoju, kad kambarys galėtų būti didesnis, gal pasvarstau, kad vasarą kur nors arčiau vandenyno norėčiau gyventi… Bet kol kas lieku čia ir nesiskundžiu 😉

      • Dovilė says:

        Ačiū už istorijas 🙂 Atleisk, jei klausimai kiek per asmeniški atrodo, tiesiog bent keletą kartų lankiausi tuose seminaruose apie Australiją ir vis nepametu minties, kad jai nepavyks gyvenimo planas čia, reikia mauti ten 😉 tai teiraujuosi to, kas aktualu! 🙂

        • Vaida says:

          Žinoma, klausk! Tik neužmiršk, kad kiek žmonių, tiek istorijų. Jei man čia nesiseka įsikurti vienoje vietoje, tai nereiškia, kad visi atvažiavę čia taip “ant lagamino” gyvena 🙂

  3. Dovilė says:

    Atsiprašau, *dažnai. *fotografija. *akimirkoje

  4. Laura says:

    Kiek laiko truksta tavo marketingo studijos?

  5. Laura says:

    Kiek laiko truks tavo marketingo studijos?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: