20, 05, 2017

Kas slepiasi už spalvotų nuotraukų arba tikroji ilgų kelionių kaina.

“Svajonė, o ne gyvenimas”, “Ačiū, kad daliniesi savo kelionėmis su tais, kurie negali sau leisti taip gyventi”, “Kokia tu įkvepianti” – kas kartą nejaukiai susigūžtu, skaitydama žinutes savo pašto dėžutėje. Čia man?… Tikrai man?… Akivaizdžiai kažkur kažkam klaidingą įspūdį sudariau… Aišku, kai pradėjau rašyti šį blog’ą, žinojau, kad tai bus mano internetinė erdvė jaukioms istorijoms, gražioms mintims ir gerai energijai, tai niekada per daug ir nesidalinau nei rūpesčiais, nei dvejonėmis, nei baimėmis, nei liūdesiu ar ilgesiu. Dalinausi tik pozityviais dalykais, o dabar žiūriu, kad iš to kai kurie susidarote įspūdį, jog mano gyvenimas cukraus pudra storai nubarstytas. Oi ne… Tikrai ne… Senokai mano galvoje brendo noras išsklaidyti šią iliuziją, tačiau vis nerasdavau žodžių. Ir dabar sunku rašyti, nes, atrodo, noriu tiek papasakoti, kad nežinau nuo ko pradėti. Gal nuo pradžių?

Nuo ko viskas prasidėjo? Prieš gerus 10 metų, gyvenant lietuviškoje provincijoje, atrodė, kad pasaulis (tas pasiekiamas) baigiasi ties Vilniumi. Tas nepasiekiamas (iš geografijos vadovėlių) – gerokai toliau. Kol apie tolimus pasaulius tik pati sau tyliai svajojau, gyvenau tuo, kuo gyvena daugelis abiturientų: kuo geriau pabaigti mokyklą (baigiau gerais pažymiais), įstoti į kuo geresnį universitetą (tada apie studijas užsieny net minčių nekilo, tai įstojau į VU), į valstybės finansuojamą vietą ( pavyko), susirasti ofisinį darbą (vos baigusi pirmą kursą pradėjau dirbti televizijoje), o toliau patys žinote… Visos svajonės dėliojosi pagal standartinį “sėkmingo” gyvenimo suvokimo modelį. Tik štai, po trečio kurso, pasinaudojusi studentiška “Work&Travel” programa, išvykau 4 mėnesiams į JAV, kur pasijutau lyg iš tamsios olos išlindusi į dienos šviesą. Ta vasara taip pakeitė mano pasaulėžiūrą, kad tapo visiškai aišku, jog tas karjera/šeima/būsto paskola/atostogos kartą metuose ne man. Kad aš nenoriu kas rytą su aukštakulniais kaukšėti į ofisą, kur visą dieną praleisiu įnikusi į duomenų analizes, darydama ataskaitas ir ieškodama nesibaigiančiose excel’inėse lentelėse bei grafikuose kokių nors pokyčių… Smarkiai neišsiplečiant, tapo aišku, kad aš dar noriu pasaulį pamatyti, pagyventi dėl savęs ir pripildyti savo kuprinę nuotykiais, patirtimis ir įdomiomis istorijomis. Pabaigusi universitetą atsisakiau darbo pasiūlymo Vilniuje ir išskridau atgal į JAV. Nuo tada ilgesniam laikui nei pusei metų į Lietuvą ir nebegrįžau…

Kelionės. Nuo to laiko, kai palikau Lietuvą, prabėgo 5 metai. 5 metai kupini tiek patirčių, kiek, neabejoju, gyvendama sėsliai Lietuvoje, per gyvenimą nebūčiau patyrusi. Šiandien mano kelionių žemėlapyje pažymėtos 26 aplankytos šalys, 5-iose iš jų gyvenau (įskaičiuojant Australiją). Tai taip paprastai kalbant – 5 šalys per 5 metus. Plius 20 šiaip aplankytų. Skamba kaip nesibaigiantis nuotykis? Man tai skamba kaip nesibaigiantis stresas. Nes tai juk ne šiaip poilsinės kelionės. Pakeliui juk dar reikia naują darbą, naujus namus, draugų susirasti, prie kultūros prisitaikyti, kalbą pakeisti… O kur dar visi tokie reikalai kaip darbo leidimų/vizų susitvarkymas, sveikatos draudimai, banko sąskaitų atsidarymas, telefono kortelių pasirinkimas, interneto įsivedimas, transporto sistemų išsiaiškinimas ir dar koks milijonas dalykų, apie kurį žmogus tiesiog negalvoja, nes gyvenant vienoje šalyje tai atrodo savaime suprantami dalykai.

Namai. Nuolatinis kraustymasis – tai ne šiaip šmutkių susimetimas į lagaminą trumpai kelionei… Tai nuolatinis, niekad nesibaigiantis jausmas, kad neturi namų. Neturi tos vietos, kur sugrįžti po dienos darbų ir jautiesi, kad grįžai Namo. Turi kambarį ir lovą, kur miegoti, bet neturi Namų. Kai dabar galvoju, kur aš tik negyvenau per tuos kelionių metus! Nuo šviesių ir jaukių iki niūrių, prirūkytų butų ( kartą į tokį buvau papuolusi, vos kelias dienas ištvėriau) . Vienintelė vieta, kurią savo širdyje sugebėjau paversti namais, buvo Šveicarijoje, kur gyvenau paskutinius metus. Pamenu, išvažiuodama atidaviau buto raktus, palikau kalną daiktų pas draugę (dar turiu nuskristi atsiimti kažkada), ėjau su vienu lagaminu per miestelį į laivą ir galvojau, “Kad tik nieko nesutikčiau, nes pašnekinta turbūt akimirksniu apsiverkčiau”, kaip buvo liūdna. Ir liūdna ne tik dėl to, kad palieku miestelį, kurį pamilau. Liūdna ir dėl to, kad vėl jaučiausi benamė, žinodama, kad tokia būsiu bent jau artimiausius pusę metų.

Taigi taip iš vietos į vietą, iš šalies į šalį, iš žemyno į žemyną… Visada tik su vienu lagaminu pirmyn, ir kokiais dviem atgal, pakeliui vis tiek kažką išmetant, nes juk netelpa. O paskui palieki daiktų perteklių pas mamą ir vėl su vienu lagaminu į kelią. Ir taip vis iš naujo ir iš naujo. Visur trumpam, visur laikinai ir nežinant, kada tai baigsis. Kad jūs žinotumėte, kaip tai vargina! Tikrai nebesuskaičiuočiau, kiek kartų per pastaruosius 5 metus kroviau ir iškroviau savo daiktus. Žinau, kad vien per pastaruosius 8 mėnesius, nuo tada, kai atvykau į Australiją, gyvenu jau 5-oje vietoje, tai realiai tą lagaminą vos spėju iškrauti. Kiekvienas kraustymasis varo į neviltį vis labiau ir labiau, bet ir dabar nepanašu, kad kvepia ilgu ir laimingu gyvenimu čia, kur gyvenu. Žodžiu, bent jau kol kas tai pasaka be galo. Ar ji labai maloni? Ne.

Santykiai. Čia opi tema, kurios, tiesą sakant, visuomet sąmoningai vengiu. Turbūt ne vienas skaitydamas mano blog’ą nors kartą pagalvojo, kaip čia yra, kad visada visur viena? Kodėl nėra jokio vaikino šalia? Ar kas nors su manimi negerai? Ne, viskas su manimi gerai, tiesiog šia tema garsiai nešneku. Kodėl? Ogi todėl, kad tiek keliaujant yra siaubingai sunku užmegzti normalius, pastovius santykius. Susipažinti lengva. Mano gyvenime tikrai buvo šaunių, gerų, protingų vaikinų, tačiau kaip leistis į kokius nors santykius su ta, kuri, vos susipažinus, greičiausiai jau turi kišenėje bilietą į naują šalį?… Sunku. Iš pradžių dėl to labai jaudinausi. Vėliau numojau ranka ir džiaugiausi savo laisve bei nepriklausomybe. Dar vėliau supratau, kad nieko čia blogo leistis į trumpą romaną, net ir puikiai žinant, kada jis baigsis. Išmokau priimti žmogų, įžvelgiant visas geriausias jo sąvybes, išnaudoti turimą laiką maksimaliai ir paleisti, nuoširdžiai linkint visko, kas geriausia. Suktis apie šitą pseudo-santykių modelį man visai gerai sekėsi iki tol, kol mano gyvenime neatsirado žmogus, kurio nenorėjau po tų įprastų 4 mėnesių paleisti. O tada ir paaiškėjo, kiek pastangų reikia įdėti, kad tie santykiai būtų tvirti ir stabilūs… Kol kas sekasi sunkiai. Būna, kad klystu, ne laiku pykstu, būna, kad užmirštu, jog ne tik apie save turiu galvoti… Mokausi. Mokausi būti gera mergina, ir panašu, kad tai pati sudėtingiausia pamoka iš visų.

Šeima ir draugai. Dar vienas labai dažnai girdimas klausimas, ar nepasiilgstu šeimos ir draugų. Ar nepasiilgstu? Aš jų visų klaikiai pasiilgstu! Šį mėnesį man tai pati jautriausia tema. Vien apie tai galvojant jaučiu, kaip ašarų latakais spaudimas kyla į viršų. Už savaitės Lietuvoje ištekės mano geriausia draugė, sesė švęs jubiliejų, brolis krikštys savo mažylę, o aš sėdžiu kitame pasaulio gale ir negaliu grįžti pasidžiaugti kartu su savo brangiausiais žmonėmis. Pirmą kartą man taip, nes gyvenant Europoje, būdavo, šoku į lėktuvą, kelios valandos ir žiūrėk jau leidžiuosi Vilniuje. Kažkaip nesureikšminau, jog kitoje šalyje gyvenu. Kartais draugai aplankydavo, kartais užsimaniusi pati kelioms dienoms parskrisdavau. Visgi Australija pasirodė tam per toli. 🙁 Planavau parskristi gegužės gale, dabar atidėjau iki rugpjūčio vidurio, bet bilietų juk neturiu, dar neaišku, kaip čia reikalai susiklostys…

Darbas. Dar vienas galvos skausmas. Tuos, kurie tikisi kokios nors intrigos, nuvilsiu, nes nei mane kas nors išlaiko, nei mano keliones kas nors remia, nei aš aukso puodą kada nors laimėjau. Dirbu kaip ir visi mirtingieji. Ką dirbu? Tai, ką pakeliui lengva susirasti ir neskauda širdies palikti. Dažniausiai tai kavinės, restoranai, viešbučiai, barai, dabar bankas. Visur ta pati aptarnavimo sritis, nuo kurios, tiesą sakant, jau gerokai žaliuoju. Bet visus metus tai buvo būdas, kaip aš derinau savo finansus ir keliones: susirandi darbą kur nors Alpėse žiemos sezonui, 4 mėnesius paslidinėji, padirbi (dirbdama visuomet uždirbdavau gerokai daugiau nei išleisdavau, net ir labai netaupydama), sezonas baigiasi ir ką – turi laisvo laiko ir pinigų kelionėms. Iki kito sezono. Iš pirmo žvilgsnio skamba visai smagiai. Ypač, kai esi jauna ir niekam neįsipareigojusi. Tik štai kažkada ateina metas, kai atsigręži atgal ir pagalvoji, o tai kaip man dabar pastovų darbą susirasti? Kokius aš įgūdžius per tuos metus išsiugdžiau? Kurioje srityje aš patobulėjau? Ką man į savo LinkedIn įrašyti, kai nenoriu rašyti visos tos krūvos atsitiktinių darbų skirtinguose pasaulio kampuose? Ir tuo pačiu – aš juk tikrai nesiruošiu taip nugyventi viso gyvenimo! Vat tada ir paaiškėja, kas yra mano komforto zona. Pasirodo, per tiek klajonių metų taip pripratau prie laikinumo (nesakau, kad man jis patinka, tiesiog pripratau), kad dabar yra velniškai sunku sugrįžti į pastovų gyvenimo ritmą. Dar sunkiau išeiti iš tos aptarnavimo srities ir pradėti daryti kažką naujo, kažką, kas man patinka, kažką, kur jausčiausi realizuojanti save ir ko nenorėčiau mesti po 3 mėnesių. 5 metai po universiteto baigimo, kai tiesiog bimbinėji aplink pasaulį, yra labai daug. Aišku, būdavo, net ir dirbant kalnuose, kam nors internetu kokius atvirukus sumaketuoju, socialinius tinklus paadministruoju, pafotografuoju, t.y. nuveikiu kažką, kas man pačiai patinka, tačiau pagrindinis pajamų šaltinis visuomet būdavo tas pats – hospitality.

Na ir žiūrėkime, ką mes bendroje sumoje turime? Nuolatos nauja aplinka, nauji žmonės, su kuriais vos susidraugavus tenka atsisveikinti, nuolat besikeičiantys darbai, kuriuose nėra galimybių tobulėti (motyvacijos taip pat), nėra jokios namų užuovėjos, kur galėtum sugrįžti ir pasislėpti, kai sunku, ir net artimo pečio, į kurį galėtum atsiremti, kai liūdna. Vienintelis žmogus, kuris tave visose netikėtose situacijose supranta, kuris tau atsako į užduodamus klausimus, kuriame ieškai stiprybės ir įkvėpimo esi tu pati. Turi labai gerai sutarti su savimi ir būti gan stiprus žmogus, kad visame šiame chaose nepasimestum ir nepalūžtum…

Aš turbūt nesu tokia stipri, kokia save laikiau, nes atvykus į Australiją, po 5 metų klajokliško gyvenimo, palūžau… Taip, dabar, kai jau viskas liko praeity, galiu atvirai papasakoti. Atvykau į savo išsvajotą Australiją ir mane kaip lavina užgriuvo mintys apie visus šiuos aukščiau aprašytus dalykus. Tai nebuvo kažkas naujo ir netikėto. Visos tos mintys turbūt senokai kaupėsi galvoje, tiesiog čia, Australijoje, lyg koks pritvinkęs pūlinys sprogo, aptaškydamas viską aplinkui. Jaučiausi savyje labai pasimetusi ir nežinanti, ko aš iš tikro noriu iš savęs ir savo gyvenimo. Gerai žinojau, ko nenoriu. Nenorėjau dirbti hospitality.  Užsispyriau, kad nenoriu ir nedirbau. Kažkokio atsakingesnio darbo ieškoti taip pat trūko motyvacijos. Atrodė, na o kam, jei po 4 mėnesių vis tiek išvažiuosiu? O paskui ir vėl pradėsiu lygiai taip pat nuo to paties nulio? Neturėjau svajonės, kurios norėjau siekti. Neturėjau tikslo, verčiančio mane daryti daugiau. Ėmiau vengti žmonių, nes nebegalėjau prisiversti pasakoti visų tų šimtą kartų pasakotų ir pačiai seniai nusibodusių istorijų. Jaučiausi pats nykiausias žmogus žemėje. Daug verkiau ir nieko nenorėjau. Neberašiau blog’o (gal pastebėjote, kad buvo keletas mėnesių tylos. Tiesiog nenorėjau apsimetinėti nei prieš save, nei prieš jus, kad gyvenu gerai, o garsiai skųstis taip pat ne mano charakteriui), praktiškai nustojau bendrauti su draugais Lietuvoje (dėl tos pačios priežasties), o ir su šeima tuo metu bendravau tik tiek, kad nesijaudintų, jog sveika, gyva, pavalgius, turinti stogą virš galvos. Tuo tarpu iš tikro mano emocinė būsena ritosi vis žemyn ir žemyn…

Tai truko apie porą mėnesių, kol pasiekiau tą ribą, kai atrodė, blogiau būti nebegali. Pamenu, tą dieną nuvažiavau viena prie vandenyno, pasiėmiau iš kavinės kavos ir ilgai vaikščiojau pakrante, kol klausant bangų mūšos nusiraminau, mintys atsiskyrė nuo kūno ir kažkaip sugebėjau pažiūrėti į save į šono. Krūptelėjau! Tądien prie vandenyno vaikštinėjo bedvasė, liūdesio persmelkta žmogysta, be tikslų, be svajonių, be kibirkštėlių akyse. Buvo akivaizdu, kad man reikia didelių pokyčių gyvenime. Ir sakydama “pokyčių” turiu galvoje ne tai, kad man reikia vėl kažkur išvykti. Priešingai. Man reikia išmokti gyventi nebėgant. Nebėgant nuo santykių, nebėgant nuo vieno darbo prie kito, ir pagaliau susikuriant namus, kuriuose galėčiau išmesti inkarą, pargrįžus iš už jūrų marių. Patikėkite manimi, tai nėra taip lengva, kaip skamba! Man tai reiškia visiškai kitokį gyvenimą nei esu pripratusi. Bet žiūriu į tai kaip naują etapą, kuriam esu visiškai pribrendusi. Buvo metas, kuomet intensyviai keliavau po pasaulį, dabar atėjo metas, kai reikia užsiimti vidine kelione. Ir nors šis suvokimas atėjo labai skausmingai, dabar jaučiuosi motyvuota kaip niekad nuveikti daug naudingų dalykų vardan geresnės savęs. Ir žinote ką? Kai pati sau pripažinau, kad man blogai ir kad man reikia pasikeisti, gyvenimas kur kas prašviesėjo. Aišku, iššūkių gerokai padaugėjo, tačiau vėl pasidarė įdomu. 🙂

Jeigu dar liko iki šios vietos skaitančiųjų ir mintyse klausiančiųjų, kurių galų visko nepalieku ir negrįžtu į Lietuvą, jet jau taip blogai, tai noriu pasakyti, kad nėra viskas vien juoda ir balta. Apie geruosius dalykus jūs skaitote nuolat. Saulėtomis nuotraukomis žavitės taip pat! Ir tai yra tie dalykai, kurie man taip pat labai patinka. Aš mielai dalinuosi savo džiaugsmais ir atradimais, ir tie įspūdžiai niekada nėra sumeluoti. Jeigu man kažkas paliko įspūdį – parodau ir jums. Jei ne – nerodau. Aš niekada nerašau, kai man bloga nuotaika vien tam, kad rašyčiau. Niekada nerašau vien tam, kad turinio būtų daugiau, ir mano puslapis paspaudimų sulauktų daugiau. Ir niekada garsiai nesiskundžiu, kai sunku, nes visada galvoju “ai, praeis”… Tik štai, rašydama vien apie gražius dalykus turbūt truputį iškreipiu tikrovę, nes gali pasirodyti, kad toks gyvenimas – tai svajonių gyvenimas, kuriame niekada nesergi, dėl nieko nesirūpini, o pinigų turbūt nuo medžių pasiskini. Norėjau tą paneigti, primindama, kad visų gyvenime būna visko, ir tos šypsenos monitoriuje tėra viena istorijos pusė… 🙂

Ačiū, kad skaitėte.  🙂

***

Nuoširdžiai ir atvirai,



13 responses to “Kas slepiasi už spalvotų nuotraukų arba tikroji ilgų kelionių kaina.”

  1. Simona says:

    Vaida, aciu tau, kad taip atvirai pasidalinai savo mintimis. Zinau, kad kartais taip atvirai rasyti yra labai sunku… Ypac, internetineje erdveje, kuri yra prieinama visiems. Pilnai sutinku ir galiu, kaip anglai sako, relate su tavimi. Pati nuo 2012 metu nebegyvenu sesliai Lietuvoje (isvykau studijuoti i uzsieni) ir zinau, kaip kartais tas nuolatinis kraustymasis vargina… Noreciau ir daugiau savo isgyvenimu su tavimi pasidalinti (nes jie labai panasus) bet nenoriu issiplesti komentaruose… Anyway, laikykis! As su tavimi! Pati siuo metu esu labai panasioje busenoje… Jei kada noretum persimest kokia zinute, as visada cia ☺️. Dar karta aciu uz atviruma! xxx

  2. Vaida says:

    Iš Mintys materializuojasi psl.. Laimingai gyventi – tai turėti mažiau poreikių ir daugiau potyrių, daugiau svajonių ir mažiau lūkesčių. Nieko nepriimti asmeniškai. Rūpintis savo vidiniu gyvenimu ir suprasti, kad išoriniame – tik pasekmės. Padaryti daugiau, nei iš mūsų tikimasi ir mažiau tikėtis iš kitų. Išmokti dėkinga širdimi priimti viską, ką duoda gyvenimas ir dėkoti už tai, ko pavyksta išvengti. Daugiau juoktis iš savęs ir mažiau skųstis kitais. Dvigubai daugiau duoti ir neparduoti gyvenimo džiaugsmo nei už gerą darbą, nei už aprūpintą, saugią santuoką. Nuspręsti, į ką verta žiūrėti rimtai ir su sveika humoro doze žvelgti į visa kita. Suprasti, kad mums niekas nieko neskolingas ir vertinti brangiausią dovaną, kokią esame gavę – Gyvenimą..
    Viskas bus gerai! Naujas etapas, nauji suvokimai, išgyvenimai, o Tavo patirtys neįkainojamos. Sėkmės! Švytėk, žydėk, atrask ir tikėk :*

  3. Autarė says:

    Paskaičiau viską viską… Prisipažinsiu, sukėlė visokių minčių… aš esu iš tų kad kai negerai vadinasi reikia keisti, tad ir čia buvo kilusi mintis, kad pala, jei jau taip negerai vis kraustytis, vis keisti tai kodėl nepabandžius ilgiau pasilikti 🙂
    Taip.. tai nėra lengva, bet vis gi…
    Tu išvykusi 5metai, aš dar tik 3… keliauti savaitei ar dviems į kitą šalį yra paprasčiausios atostogos, kurios dažniausiai kelia net ir malonius rūpesčius, kur nueiti, ką aplankyti ir t.t. Visai kas kita yra persikraustyti į kitą šalį, per 3 metus gyvenau tik 2-jose… panašių minčių ir man yra kilę, tačiau skirtumas yra toks, kad NAMŲ neieškau, nebuvo jų tokių ir gyvenant Lietuvoje ir matyt nebereikia, šeimos taip labai nepasiilgstu, pokalbiai skype palengvina visa tai ir kartais kaip įmanydama stengiuosi išvengti, kad ir trumpo grįžimo į LT, draugai patys pasibarstę kas sau, tai dar viena gera proga aplankyti šalį kurioje nebuvau 🙂
    Taip, toks gyvenimas nėra 100% rožėmis klotas, o jei ir yra rožės turi spyglių. Tačiau jei mes to nenorėtume – nedarytume, vadinasi mums vis gi tai yra gerai, mums reikia pasikeitimų, tų interneto, būsto, darbo paieškų.
    Per daug jau čia išsiplėčiau – bet manau mintis mano aiški, dabartinė karta nėra tokia kaip mūsų tėvų/senelių jei mums netinka mes keičiame, tad jei norisi dabar kurį laiką sėsliai – drąsiau dramblį!!!
    Linkėjimai ir lauksiu tolimesnių pasakojimų 🙂

  4. La Pepa says:

    Koks atviras įrašas, Vaida! Labai suprantu tave, dėl to nuolatinio namų neturėjimo jausmo, nes aš labai mėgstu gyventi sėsliai, kurti jaukius namus. Labai mėgstu keliauti ir visada labai džiaugiuosi sugrįžusi namo.

    Kaip ir visur – savi pliusai ir minusai. Kas gyvena sėsliai, svajoja apie laisvę ir keliones, be prisirišimo prie vietos/darbo/žmonių, o kas keliauja, dažnai pasvajoja apie savo namus.. Mes su vyru dažnai pasvajojam apie tokį klajoklių gyvenimą, kuomet keliauju kur nori, naujos patirtys, kultūros, žmonės.. Gailimės, kad tik susitikę to nepadarėm, kol neturėjom vaikų 🙂 todėl dabar bandom atrasti viduriuką ir džiaugiamės tiesiog atostogų kelionėmis po svečias šalis, bei daug keliaujam pačioj UK. Svarbiausia, ko gero, gyventi atmerktomis akimis.

    Aš esu įsitikinusi, kad gyvenime viską reikia daryti tol, kol tai teikia malonumą. Jeigu jauti, kad jau norisi daugiau sėslumo – klausykis širdies. Gyvenime visuomet būna tokie lūžio taškai, kurie atneša pokyčius. Esu tikra, kad visi pokyčiai tau bus į gera. Nuoširdžiai linkiu sėkmės! 🙂

  5. Sima says:

    Eina aštunti metai, kai gyvenu taip pusiau sėsliai, metai šen, pusė- ten, pusantrų dar kažkur. Šįkart išbuvau beveik du metus vienoje šalyje. Pakankamai sėsliai. Buvau pavargusi gyventi iš lagaminų ir iš naujo kurti save, naujus santykius. Maniau gal šįkart jau paskutinis kraustymasis per pusę pasaulio. Tačiau vėl keliu sparnus ir net nesu tikra kur vėl nusileisiu ir kuriam laikui. Namus turėti noriu, bet juose būti visą laiką jau nebemoku. Toks gyvenimo būdas ir vargina ir įpučia neapsakomai gerų emocijų. Iš lėto mokausi per daug į ateitį neplanuoti, tas planavimas ir vėlesnis planų pasikeitimas dar labiau varo į neviltį, užtad išmokau mėgautis akimirka, būti čia ir dabar. Kas ten žino kur mane gyvenimo vėjai nublokš rytoj.
    Linkiu tau atrasti tą mistinį aukso vidurį.

  6. Brigita says:

    Vaida, labai nuosirdus rasinys ir aciu, kad isdristi apie tai garsiai rasyti. As gyvenu panasiai 8 metus ir tiesa sakant prie daug ko gali priprasti, prisitaikyti. Bet jei mes renkames toki gyvenimo stiliu, matyt kazkas tame yra, kad taip darome. Juk niekas nelaiko prie grandines prirakines:) Taigi, kiekviena patirtis reikalinga ir nei viena nebus ideali. Man asmeniskai sunkiausia tokio gyvenimo dalis buvo zmones, susirasti tikru draugu, bet ilgalaikiui ismokau buti viena ir tiesiog gyvenu taip, o vienatve uzpildau pavirsutinisku pabendravimu.

    Sekmes tau, Vaida, ir parasyk daugiau atviru rasineliu, labai smagu skaityti!

  7. Jūratė says:

    Ačiū už atvirumą, – jaudina. Ir linkiu gražios vidinės kelionės. Tegu ji būna svarbiausia, bent jau šiuo metu 🙂

  8. Monika says:

    Įdomaus ir pilno įspūdžių gyvenimo tamsioji pusė tokia – nebegaliu, noriu namų. Daryk ką sako širdis, o visa kita natūraliai susidėlios. Nuosirdziai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavimi, tu neprapulsi niekur, o visa patirtis, kurią įgyjai savo ,,klajonėse” išliks labai vertinga!

  9. miss_migla says:

    Vaida, vidinės kelionės pačios svarbiausios ir pačios sunkiausios. Ačiū, kad daliniesiu gerais dalykais ir kad pasidalinai liūdneseniais. Virsmas – tai nuolatinė mūsų, žmonių, būsena. Linkiu sėkmės ir su nekantrumu laukiu naujų tavo istorijų.

  10. D says:

    Vaida,
    Visi mes turime tureti ‘centra’ i kuri galetume sugristi…
    Linkiu ji susikurti, o tada gal pati situacija palengves?
    Laikas ir tik jis sudelios viska i vietas! Islauk! 🙂
    Tavo keliones-klajones nera bevertes!

    Dalija.

  11. Laura says:

    Ačiū už tokį atvirą ir nuoširdų įrašą. Atvirumas visada paperka. Tavo kelionė labai priminė mano pačios. Tavo blogo misija irgi tokia panaši kaip mano. Įkvėpti žmones ir rodyti gražų pasaulį. Anksčiau man be galo patiko keliauti. O dabar namų kūrimo etapas. Taip gera turėti savo pačios erdvę ir ją kurti taip kaip man norisi. Aišku ji nuomojama, bet šiuo metu itin jaučiu, kad ji mano. Supratau vos pamačius nuotraukas. Tai ir mano postai pasikeitė, nuo vaizdingų krioklių iki vos ne tų pačių Notting Hill gatvių. 🙂 Nors tiesą sakant daug daugiau laiko praleidžiu Anglijos kaime nei anksčiau. Man irgi buvo etapas, kai pajutau tą lūžį, kad ne išorinių noriu kelionių, bet vidinių. Kurios tiesą sakant tęsiasi visą gyvenimą.
    O ta dalis apie antrą pusę, tai irgi labai pažįstama. Aš tikrai labai suprantu tas įžymybes, kurios nenori, kad jų asmeninis gyvenimas būtų viešinamas ir aptarinėjimas. Nors mes net ne įžymybės… Mano įrašus pažiūrėjus galima pagalvot, kad išvis turbūt vyrais net nesidomiu. 🙂 O kiek visokių trumpalaikių romanų ir netgi didelė meilė yra paslėpta po jais visais. 🙂 Net nežinau kodėl nesinorėjo, kad kiti tai matytų. Gal dar nepasiekiau to 100 procentų atvirumo ribos,
    Iš savo patirties galiu pasakyti, kad viskam savas laikas. Gyvenimas turi įvairių etapų. Ir žinau, kad visada džiaugsies, jog turėjai šias patirtis ir tokius 5 metus, kokius nugyvenai. Nėra tokio taško nuo kurio negalėtum pakeisti krypties, nebet stovėtum ant kokios mažos platformos beribėje erdvėje. O kol taip nėra, vadinasi visada gailma kažką keisti taip kaip atrodo geriau. xx

  12. Eglė says:

    Skaičiau. Iki pabaigos… ir dar tarp kiekvienos eilutės.
    Sveikintina, kad pagaliau nusprendei savo šio laikotarpio skauduliais pasidalinti, nes viską nuolat kaupiant savyje gali ne tik pūliniai susidaryti, bet dar blogiau(!) nutikti.
    Kažkada, ne taip senai, pagalvojau (žiūrėdama instagram’e nuotraukas), kad tas “show of” gyvenimas, kai vien tik gražios nuotraukos, pozityvas ir šypsenos, o kur dar gėlės, vaikai ir nuolatinis džiugesys, turi savo kainą. Kiekvieno vis kitokią.
    tas pats su tinklaraščiais. Atrodo “WOW – KAIP ji(s) gyvena!”, o aš ką?! Akmenėlis šioj žemėj… Ir reikia stipraus vidinio kompaso, kad nenuklystum nuo savojo kelio. Nepultum ne tik instagram’e ir blogger’yje sekti tam tikro personų, bet ir realiame gyvenime.
    Kiekvienas turime savo, tad mokėkime džiaugtis būtent tuo.

  13. Edita says:

    Wow! Super geras straipsnis. Buvau uzmaciusi anksciau , bet neperskaičiau , nebuvo laiko, ir šiandien naktį prisiminiau. Aciu! Labai patiko!
    As siuo metu esu Australijoje , Sydnejuje. Gal kavos? Man jau po pirmo mėnesio viskas buvo blogai, ne tokia lova, ne tokia patalyne, ne tie kvapai, ne tokie paukščiu garsai. Man is viso pasirodė, kad Australijoje nėra harmonijos žmogaus su sita nuostabia gamta. Toks jausmas , kad mes emigrantai zavimes šia gamta, o vietiniai, tiesiog eikvoja, engia šia vieta. As asmeniskai cia taip išėjau is savo vidinio balanso, kad nesupratau kas man darosi. Apkaltinau kultūriniu šoku save. Nepadėjo. Ir tada pasimaišė straipsnis is “gyvenimas džiaugsmo gatvėje ” profilio, kad ir kokius baubus palikai bėgdamas i kita šalį , jie tave pasivys, ir pasivys su visu bagažu . Gal tai ir atsitiko ??sau dar neatsakiau. Man pasirodė , kad kažką panašaus perskaičiau šitam straipsnyje. ??..gero kelio!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: