• Verzasca slėnio turtai: kalnai, kriokliai ir archajiški kaimai.

    Viena iš gerųjų pamokų, kažkada išmokta gyvenant Šiaurės Airijoje, – „If you wait for perfect conditions, you’ll never get anything done“. Ir aš tikrai nežinau, kaip čia taip nutiko, kad pastarąsias kelias savaites leidausi atkalbėjama nuo savo planų vien dėl to, kad oras buvo prastas. Nesąmonė, pati žinau. Laimei, greitai grįžau į protą. Kai pirmadienį vakare patikrinau orų prognozes, jos nežadėjo nieko gero, bet dar vieną laisvadienį sėdėti namie?… Ne, ačiū. Antradienį ryte atsikėliau anksti, susikroviau kuprinę ir pajudėjau traukiniu į ten, kur jau kuris laikas norėjau. Pamenate, kai prieš mėnesį keliavau su mama į itališkąjį Locarno ir minėjau jums, kad prisirinkau informacijos apie Tičino (it. Ticino) kantone esančius slėnius su senais kaimais?… Tai štai, dabar jiems ir išaušo valanda!

    Nors prieš kelionę truputį nerimavau ir naiviai vyliausi, kad lietus lis nesmarkiai ar bent jau ne visą dieną, ir nors visą rytą kartojau sau, kad tik nepamirščiau pasiimti skėčio, po 3 valandų kelionės išlipau Locarno traukinių stotyje pliaupiant lietui ir aišku be skėčio. Autobuso reikėjo laukti beveik valandą, tad paskubomis patraukiau į netoliese esančią jaukią kavinukę. Kol šiltai ir sausai sėdėjau ten atsirėmusi į šviesias pagalvėles, ir kol pro didžiulius langus stebėjau gatvių grindiniais it upeliais tekantį lietų, nuoširdžiai sudvejojau, ar nereikėtų man visgi apsisukti ir patraukti, kur nors, kur oras geresnis… Bet tada kažkas viduje užprotestavo: „- Ne cukrinė, neištirpsi. Kad jau atsibeldei tokį galą, tai eik tų savo kaimų ieškoti, daugiau šią vasarą čia juk nebegrįši“. Taip, kad nieko kito nebeliko kaip tik užsimesti striukės gaubtuvą ant galvos ir eiti autobuso gaudyti.

    Verzasca slėnis gan paprastai pasiekiamas automobiliu ir gan sudėtingai autobusu. Aišku, užpūškuoja jis tais serpantinais į kalną be problemų, tačiau grafikas gerokai nuvilia. Pirmoje savo stotelėje (Corippo) išlipau truputį per klaidą, tad iki kito norimo aplankyti kaimo ( beveik 4 km) teko nupėdinti per kalnus kojytėmis… O ką daryti, kai kitas autobusas tik už 2 val?… 🙂 Bet žinote ką? Nė minutės nepasigailėjau ten nuvykusi. Tie debesys, plaukiantys tarp kalnų – kažkas magiško! Tyras oras kviepia vasarine gaiva. Slėnyje per slenksčius galingai šniokščianti upė atima amą. O nuo stačių kalnų, kur dairaisi, krenta didesni ar mažesni kriokliai. Jei reikėtų per tą slėnį dar kartelį eiti pėsčiomis, nė akimirkos nesudvejojusi mielai pakartočiau! Kad ir per lietų.

    25 kilometrų slėnyje ant šlaitų yra įsikūrę 8 kaimai: Mergoscia, Vogorno, Corippo, Lavertezzo, Brione, Gerra, Frasco ir Sonogno. Siauru serpantinu vingiuojant į kalną, pirmas objektas, vertas sustojimo, – Contra užtvanka ( dažniau žinoma kaip Verzasca arba Locarno užtvanka), užtvenkianti Verzasca upę ir taip padėdama suformuoti 2 km ilgio nuostabų Vogorno ežerą ( it. Lago di Vogorno). Drąsuoliai, norintys kilstelti adrenalino kiekį kraujyje, gali išbandyti ten savo drąsą šuolyje nuo užtvankos su guma, čia ši pramoga populiari ( Jei kam aktualu, nuoroda čia).

    Toliau važiuojant keliu, kitoje slėnio pusėje aukštai ant kalno šlaito įsikūręs mažas Corippo kaimukas, kuris turi mažiausios savivaldybės statusą Šveicarijoje. Iki Corippo galima užlipti pėsčiomis arba užvažiuoti ( tiesa, ne viešuoju transportu). Taip pat nuo tilto, kertančio Verzasca upę, prasideda pėsčiųjų takas, vingiuojantis per mišką palei skubančią upę iki pat Lavertezzo, o gal ir toliau. Labai apmaudu, kad buvo taip šlapia ir slidu, man pačiai teko tuos kelis kilometrus eiti keliu. Neabejoju, kad palei upę būtų dar gražiau!

    Lavertezzo pasitiko atvirukiniu vaizdu, jau daug kartų matytu anksčiau Instagram’e: senas kaimas su akmeninėmis trobomis, XVIII amžių menanti koplyčia ir ta pati Verzasca upė, šokanti per slenksčius ir šonais glostydama iki švelnumo nugludintas uolienas. Atrodo, žiūri ir savo akimis negali patikėti: ar taip tikrai gali būti? Pasirodo, dar ir kaip gali! Lavertezzo populiarus vasarą, iš nuotraukų Google susidaro įspūdis, kad žmonės mielai čia maudosi, taip pat tai populiari nardymo vieta. Turiu tokią tylią svajonę kada nors čia panardyti, hmm, gal kada ir pavyks susiorganizuoti. 🙂 Tuo tarpu kol kas ten gan tuščia ir ramu, be manęs vos keletas žmonių aplinkui vaikštinėjo.

    Dar vienas Lavertezzo skiriamasis ženklas – akmeninis arkinis romėnų tiltas (Ponte dei Salti). O už jo ir vėl viniguoja takai takučiai, kuriais taip norisi pasivaikščioti, neabejojant, kad kažkas gražaus slepiasi ten toliau. Deja, bažnyčios varpinė mušą pusę penkių, kas reiškia, pamažu reikia judėti link autobusų stotelės, kitaip teks ieškoti nakvynės kur nors šiuose atokiuose kaimuose…

    Labai norėjau nukeliauti iki slėnio gale esančio Sonogno ir aplankyti krioklį, esantį šalia Frasco, tačiau akivaizdu, ne šį kartą ir ne su tokiu autobuso grafiku… Nieko, bus dėl ko sugrįžti! O jeigu jums pavyks tai padaryti greičiau už mane, labai lauksiu įspūdžių! 😉  Trumpai apibendrinant šią dienos išvyką, sakyčiau, kad ji buvo daugiau negu vykusi! Ir visiškai nesvarbu, kad diena buvo tokia apniukusi, juk visą dieną lietus nelijo, tie debesys grožio nepaslėpė, o nuotraukoms, manau, taip pat nepakenkė. 😉 Keliaujantiems smulkesnės informacijos reikėtų ieškoti Tičino oficialioje turizmo svetainėje, tuo tarpu aš drąsiai rekomenduoju visiems, kas važiuos pro šalį arba ieškos dienos išvykos krypties vasarą.

    ***

    Gerų kelionių ir geros vasaros linkinti

    Vaida

    7 Comments

    1. Eglė
      2016 June 3 / 17:11

      Dievulėliau koks grožis! 🙂 Sakyčiau, tas lietus ir niurumas tik šarmo ir magijos prideda vaizdams!

      • Vaida
        Author
        2016 June 3 / 17:57

        Taip! Ir aš iš pradžių lyg truputį skeptiška buvau (“Na ką aš čia veikiu viena tokiu oru?”), tačiau, kai tik pradėjome kilti į kalnus, akys išsiplėtė ir žandikaulis atvipo. Ir tie debesys, manau, dar daugiau žavesio pridėjo 🙂

    2. 2016 June 11 / 12:33

      Koks puikus įrašas. Nuotraukos, kaip iš pasakos!

      • Vaida
        Author
        2016 June 12 / 16:40

        Ačiū, Simona! :)*

    3. Silvija
      2016 July 13 / 14:42

      Koks jausmas keliauti vienai? 🙂 Kad ir tuos 4 km, kai nėra autobuso …
      Puikus reportažas. Ačiū 🙂

      • Vaida
        Author
        2016 July 14 / 15:58

        Koks jausmas keliauti vienai?.. Ai nežinau, geras! Šiaip jau aš visai mėgstu keliauti viena. Eiti, kur noriu, užtrukti ten, kiek noriu, stabtelti, kada noriu 🙂 Jeigu tai tokia trumpa dienos išvyka, man nekyla absoliučiai jokių problemų įšokti į traukinį ir keliauti ten, kur akys veda! Poros dienų pažintinei kelionei taip pat nesijaudindama išsiruošiu viena, nes tuomet tampu kur kas pastabesnė aplinkai, užmezgu pokalbius su daugybe žmonių kažkur pakeliui, atveriu akis pasauliui kur kas plačiau nei tai darau, kai keliauju su kažkuo. Vat kol kas vienintelis dalykas, ko tikrai nedaryčiau viena – tingios paplūdimio atostogos kokioje nors labai romantiškoje vietoje. Įsivaizduoju, kad tuomet jausčiausi vieniša. O štai tokios pažintinės kelionės – no problem! 😉

        • Silvija
          2016 July 14 / 19:14

          Puiku!

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?