Lyg Viduramžių pasakų knygą atvertus. Colmar.

Gan dažnai internete žiūrint kelionių nuotraukas gali pasirodyti, kad tokios vietos realybėje neegzistuoja. Tikrai ne vienas ir ne kartą keliaudami esame atsidusę:

– O aš tikėjausi, čia bus gražiau/didingiau/įspūdingiau…

Tačiau yra ir tokių vietų, kurios net realybėje atrodo kaip atvirukuose. Viena iš jų – lyg Viduramžių pasakų knygą atvertus – Colmar miestelis Prancūzijoje, Elzaso (Alsace) regione.

Aplankyti Colmar norėjau dar žiemą, tačiau vis atidėliojau kelionę pavasariui, laukiau, kol atšils oras ir viskas sužaliuos. Panašu, kad truputį palaukti buvo verta: iš balkonų svyrantys gėlynai, moliniuose vazonuose pūpsantys gražiausi žiedai ir gaivia pavasarine žaluma alsuojantys parkeliai taip ir prašėsi nufotografuojami. Ši trumputė kelionė į Colmar buvo lyg kelionė į praeitį. Jei ne siauromis gatvelėmis šmirinėjantys turistai, turbūt nebūtų sunku patikėti, kad patekai į gražiai iliustruotą, spalvotą pasaką. Mažas miestelis su miniatiūriniais fachverkiniais namukais, juos puošiančios spalvotos langinės, tarp namų – siauros gatvelės, kurių akmeniniais grindiniais taip norisi pasivaikščioti. Tose gatvelėse mažos kavinukės ir krautuvėlės, viliojančios lankytojus dailiomis vitrinomis. Visa tai taip puikiai tarpusavy dera, kad turbūt neįmanoma nesistebėti ir nesigrožėti!

Šiaip jau Colmar nedidelis miestelis, o gražiausia jo dalis, be abejonės, senamiestis. Tas mažutis senamiestis padalintas į dar kelis mažesnius kvartalus. Visų jų neapibūdinsiu, bet vienas gražiausių – Mažoji Venecija (Quartier de la Krutenau). Kaip ir didžiojoje dalyje senamiesčio, čia uždraustas automobilių eismas, per kvartalą vingiuoja kanalas, juosiamas mažučių tiltų, o šalia – „išvirkščiais“ karkasais stebinantys kreivi, spalvoti namai. Kanalu prancūzai turistus plukdo medinėmis valtimis, o pakeliui pasakoja, kad tie namukai ne šiaip sau nudažyti tokiomis spalvomis, kokiomis nudažyti. Truputį stebina, tačiau seniau namo spalvo rodė, ką tu veiki gyvenime. Esi ūkininkas? Tavo namas bus žalias. Žvejys? Tuomet mėlynas. Prekybininkas? Teks dažyti baltai. O jeigu name gyvena netekėjusių merginų, ieškančių jaunikaičių, apie tai netiesiogiai galima pranešti taip pat ant namo. Pasidairykite širdelėmis raižytų langinių, jei ten vaikštinėsite 😉 Beje, pats turas valtimi nuvylė, nes nieko įdomaus daugiau nesužinojau… Jei paklaustumėte mano patarimo, ar verta, sakyčiau, kad miestą apžiūrėti kur kas patogiau pėsčiomis.

Dar vieno kvartalo gatvelės iš visų pusių juosia vieną svarbiausių statinių mieste – šv. Martyno (Saint Martin) katedrą. Pačioje miestelio širdyje esantys maldos namai – XIV amžiaus statinys, savo dabartinę išvaizdą įgavę po rekonstrukcijos XVIII amžiuje. Aplink katedrą vingiuoja siaurų gatvelių labirintas, netrūksta aikščių su jais puošiančiais fontanais bei statulomis, taip pat skverų su mielomis, elegantiškomis kavinėmis ir mažais restoranėliais. Šiaip jau tas senamiestis nedidelis, tikiu, kad per 2-3 valandas galima jį visą apžiūrėti, tačiau kaip smagu, kai gali niekur neskubėdama iš lėto žioplinėti, vienur prisėsdama taurei vietinio Riesling’o ir traškaus, plono pado picos gabalėliui ( vok. Flammkuchen, pranc. Tarte Flambé), kitur ledų porcijai, dar kitur espresso puodeliui.

Ši trumputė kelionė į Colmar buvo mano pirmoji pažintis su Prancūzija ( net truputį keista, bet nesu buvusi Prancūzijoje anksčiau). Įspūdis? Labai labai geras! Tiesa,  nepasakyčiau, kad šiame miestelyje galima rasti daug aktyvios veiklos, tačiau pusdienio pasivaikčiojimui tai tobula vieta. Jei šią vasarą keliausite automobiliu po Europą ( arba šiaip būsite kur nors netoliese, kaip kad aš, Šveicarijoje) drąsiai rekomenduoju užsukti ir patiems įsitikinti, kaip ten gražu! 😉

***

Bon Voyage!