Gyvendama Australijoje aš jau seniai pripratau, kad Kalėdos – ne visai Kalėdos. Be šeimos, be sniego, be įprastų tradicijų… Čia pats vasaros įkarštis, kurio metu užsidaro didžioji dalis verslų, ir visi patraukia pas šeimas, pas draugus, prie vandens, užpildo visus kempingus ir atostogų namelius. Taip ir mes jau metai iš metų per Kalėdas susikraunam palapines ir leidžiamės į 2-3 savaičių kelionę per Australiją.
Praėjusią vasarą kelionės planas buvo Queensland valstija. Seniai buvome, be to, norėjome aplankyti mano draugę Karoliną su šeima Brisbane, tai aš ten ir ruošiausi: dėliojau maršrutą, žymėjausi žemėlapyje vietas, kurias noriu aplankyti, veiklas, kurias būtų smagu išbandyti… Ir tik visai prieš pat kelionę šmėstelėjo abejonė, ar tai geriausia atostogų kryptis, nes kaip tik tada iš šiaurės žemyn slinko stiprus ciklonas. Iki pat paskutinio ryto dvejojome, kol galiausiai apsisprendėme nerizikuoti (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo geras sprendimas, nes per regioną praslinko didžiulės audros, atnešusios potvynius, nuplėšusios namų stogus, išvarčiusios krūvas medžių). Na, bet ką – namai savaitei išnuomoti, mašina su visais daiktais paruošta, maisto atsargomis pasirūpinta, nori nenori reikia į atostogas važiuoti. 🙂
Pagalvoję, pasitarę, oro prognozes įvertinę patraukėme visai į kitą pusę – link Pietų Australijos. Be jokio išankstinio pasiruošimo, be jokio sudėlioto plano. Mano draugas vylėsi pasiekti Streaky Bay, aš sakiau, kad man užteks, jei iki Adelaide nuvažiuosime. Abu sutarėme, kad keliausime taip, kaip jausimės: važiuosime, kiek norėsime, stosime kur norėsime, bet kokiu atveju, svarbiausia juk pati kelionė ir laikas kartu, o ne galutinis kelionės tikslas. 🙂 Su tokiu nusiteikimu ir pajudėjome į kelią, važiuojam!
1 diena. Sydney (Maroubra) – Dubbo (428 km). Paskutinę darbo dieną, gerokai popiet, užvertę kompiuterius, šokome į mašiną ir leidomės į kelią. (Čia mūsų seniai atrastas kelionių triukas: išvažiuoti iškart po darbų ir palikti miestą vakarop, tai kitą rytą jau atsikeli kažkur gamtoje, kupina atostogų nuotaikos. Tuo tarpu jei ruošiamės išvažiuoti ryte, tai žiūrėk čia kava, čia pusryčiai, čia dušas, čia dar kažką užmiršau įsidėti… Tada dar visas miesto eismas, galiausiai gaunasi, kad miestą užnugary palieki tik po pietų, ir taip jau pusę dienos prarasta.)
Pirmąją naktį norime pasiekti Dubbo – kone paskutinį miestą prieš įvažiuojant į tikrą australišką outback’ą. Čia vakarienei prigriebiame po picą išsinešimui, pasipildome degalų atsargas. Jei liktume šiame mieste ilgiau, tikriausiai aplankytume zoologijos sodą, kalėjimą – muziejų, vieną iš botanikos sodų, galbūt naktinę observatoriją, išbandytume vieną kitą kavinę. Bet mes čia tik nakvynei, ryte vėl leidžiamės į kelią.
Kempingas – Terramungamine Reserve. Nemokamas, be dušų, tik su tualetu ir keliais pikniko stalais.
2 diena: Dubbo – White Cliffs (661 km). Antra diena kelyje. Kraštovaizdis akivaizdžiai keičiasi, darosi vis sausiau, atšiauriau, dulkėtas plynes ima keisti raudona, išdžiūvusi žemė, besitęsianti iki horizonto. Miestelių pakeliui pravažiuojame vis mažiau, kitus automobilius sutinkame vis rečiau (tuo tarpu visi sutikti vairuotojai kilsteli ranką ir pasisveikina, turbūt outback’o kelių etiketas toks).
Pirma stotelė – Nyngan. Tipiškas Australijos outback’o miestelis, galėtum pagalvoti, kad jau esi čia lankiusis anksčiau: pagrindinė gatvė su pub’u, kuris greičiausiai vadinasi Royal, tie patys kolonijinės Australijos pastatai (jau daug kartų kituose miesteliuose matyti, kartais atrodo, kad to paties architekto suprojektuoti), kelkraščiuose priparkuoti masyvūs ūkininkų automobiliai su atviromis bagažinėmis, kuriose neretai uodegas vizgina Australijos aviganiai.
Nyngan netikėtai randame fainą kavinę su gera kava, užkandame, šiek tiek pasivaikštome po miestelį. Pats miestelis atrodo ištuštėjęs, visos parduotuvės uždarytos Kalėdų laikotarpiui, muziejus taip pat. Kiek pailsime, pramankštiname kojas ir važiuojame toliau.
Kita stotelė – Cobar. Cobar suklestėjo aukso karštinės metu, apie 1870-uosius, vėliau atradus ir didelius vario išteklius (kažkuriuo metu tai buvo didžiausia vario kasykla Australijoje), kurių dėka miestelis įgavo Vario miesto (angl. Copper City) pravardę. Tiek auksas, tiek varis čia kasamas iki šių dienų, nors savo gavybos kiekiais gerokai nusileidžia Vakarų Australijoje ir Pietų Australijoje esančioms kasykloms.
Pamatyti atvirą kasyklą galima iš Fort Bourke Hill apžvalgos aikštelės, iš kurios visa ta milžiniška mineralų kasybos aparatūra atrodo lyg miniatiūrinės figūrėles. Įspūdis neblogas, nesu mačiusi tokios didelės kasyklos!
Važiuojame toliau. Sekantis sustojimas – Wilcannia. Šis mažas miestelis, įsikūręs Darling upės krante, XIX amžiuje garsėjo kaip pagrindinis vilnos ir kviečių prekybos uostas. Šiandien tuos laikus primena tik išlikusi kolonijinė architektūra: paštas, teismo rūmai, policijos nuovada, vilnos parduotuvės.
Sustojame šiek tiek pasivaikščioti, iš karto į akis krenta, kad čia gyvena didelė aborigenų bendruomenė. Iš vietinio baro sklinda juokas, tačiau šį kartą į vidų neužeiname. Pasipildome degalų baką, atsigaiviname ledais ir vėl į kelią.
Kuo toliau važiuojame, tuo labiau laukinė Australija pro langus slenka: ant kelio vis išbėga tai po kokį pulką ožkų, tai emu paukščių šeimynėlė, tai sustoji kokį didelį driežą, besišildantį ant asfalto, praleisti.
Vakarop pasiekiame White Cliffs– opalų kalnakasių miestelį. Nors “kalnakasių” gal ir ne visiškai tinkamas žodis, mat opalai grūdi po žeme, ne kalnuose.
Pirmieji laimės ieškotojai čia pradėjo traukti dar apie 1800-uosius, ir jeigu šiandien Australijoje išgaunama apie 90 proc pasaulio opalų, tai White Cliffs yra vienas iš pagrindinių taškų. Buvau skaičiusi, kad čia yra kasyklų, kurias galima aplankyti, tačiau akivaizdu, jog ne vidurvasarį…
White Cliffs yra įsikūręs giliai outback’e, kur vasaros karštos, sausos ir negailestingos. Kur vietiniai sėda į savo kemperius ir išvažiuoja prie jūros keliems mėnesiams, kol orai šiek tiek atvės. Vasarą čia užsuka mažai tokių bepročių, keliaujančių per laukinę Australiją, tai ir visos turistinės atrakcijos uždarytos.
Be opalų, White Cliff garsus savo požeminiais viešbučiais, moteliais ir AirBnb. Visai norėjau išbandyti tokią unikalią nakvynę ir praleisti naktį po žeme, bet spėkite, ar pavyko?… Aha, viskas buvo uždaryta. Panašu, kad vienintelė dirbanti vieta tomis dienomis buvo vietinis baras, kuriame kaip tik vyko miestelio Kalėdinis vakaras. Žinoma, nepraleidome progos ir mes užsukti. Kaip ir tikėtasi, sulaukėme smalsių žvilgsnių, tačiau visi buvo užsiėmę savo reikalais, niekas per daug į mus nekreipė dėmesio, tai mes tik po šaltą gėrimą išgėrėme ir pradėjome ieškoti nakvynės. (Visiškai kitokia patirtis buvo prieš keletą metų Grawin, kitoje NSW pusėje, kitame opalų miestelyje, kur toks užsukimas į barą baigėsi privačios opalų kasyklos lankymu. Smagus nuotykis, pasakojau čia, kas norite paskaityti ;))
Nakvynei pasirinkimų irgi daug neturėjome. Miestelyje tebuvo vienas kempingas, iš pirmo žvilgsnio ir tas uždarytas. Tąnakt ten nebuvo nė gyvos dvasios, visiškai tuščia aikštelė vidury miestelio… Kiek pasitrynę aplinkui, radome prižiūrėtojo telefono numerį, dėžutę su vokeliais, kur įmesti pinigus, jei būdelėje nieko nėra, ir tualeto/dušo vagonėlio durų kodą. Tai savarankiškai susimokėjome ir nuėjome statyti palapinės. Nepasakyčiau, kad tai buvo pati jaukiausia vieta praleisti naktį, tačiau žvelgiant iš geros pusės, gavau pasidžiaugti neįtikėtinai žvaigždėtu dangumi vakare ir karštu dušu ryte. 🙂
Kempingas – White Cliffs Opal Pioneer Reserve. $20 vieta be elektros plius $1 karštas dušas kelioms minutėms.
3 diena: White Cliffs – Broken Hill (394 km).
Trečiąją dieną vėl laukė šiek tiek kelio, bet sustoti pakeliui nelabai buvo kur: aplinkui tik sausos dykynės, besidriekiančios iki pat horizonto, raudonos dulkės ir ilgas, tiesus kelias. Taigi įsijungiam muziką ir važiuojam!
Broken Hill pasiekiame šiek tiek po pietų. Jau esame čia lankęsi prieš keletą metų, tai žinau, ko tikėtis. Ir jeigu pirmą kartą nustebau išvydusi visai nemenko dydžio miestą vidury dykumos, dabar jau žinau, kad yra čia ir muziejų, ir galerijų, ir parduotuvių, ir kavinių.
Nakvynių pasirinkimo didelio neturime ir renkamės arba iš didelio komercinio kempingo šalia Broken Hill, arba mažesnio ir pigesnio šalia Silverton miestelio (dalis esančių kempingų buvo uždaryta Kalėdų laikotarpiui). Kad jau apsistojame šalia Silverton, tai aplankome ir jį.
Silverton mus pasitinka su legendiniu baru ir keletu atidarytų galerijų, ką ir aplankome. Šaltas limonadas gaivina po ilgo kelio, o galerijos visai maloniai nustebina. Šiame miestelyje ir jo apylinkėse buvo filmuotas ne vienas filmas, populiariausias – Mad Max 2, tai visai nemažai užuominų į jį. Tiesa, pats Mad Max muziejus ir vėl uždarytas (kaip ir pirmą kartą čia lankantis), tai juokiamės, ar neteks trečią kartą ten kada nors grįžti.
Prieš saulėlydį patraukiame į skulptūrų galeriją po atviru dangumi – The Living Desert and Sculptures. Parkas įsikūręs ant kalvos, nuo kurios į visas puses driekiasi nesibaigiančios platybės. Stebint, kaip saulė nyra už horizonto, nesutikdama jokio miestelio, jokio didesnio objekto pakeliui, vidų užpildo keista ramybė. Australija tokia didelė. Ir taip retai apgyvendinta. Tokia laukinė. Reikia gerokai nusibelsti į žemyno gilumą, kad tą iš tikro suvoktum.
Kempingas – Penrose Park – Recreation and Campground. Yra įrengtos pastogės su stalais, kuriose galima pasikrauti telefonus, jei neužsisakei kempingo vietos su elektra. Šalti dušai, $20/nakčiai
4 diena: Broken Hill – Kimba (654 km). Ketvirta diena kelyje, kurios tikslas – pasiekti Pietų Australiją. Čia strategiškai svarbu susiplanuoti savo maisto atsargas taip, kad kertant valstijos sieną neturėtum su savimi šviežių vaisių ir daržovių. Pietų Australijoje nėra vaisių musyčių ir kitų kenkėjų, tad atvažiuojant iš kitos valstijos, biologinio saugumo sumetimais, daugelį daržovių ir vaisių tenka išmesti karantino zonoje, specialiai tam įrengtose šiukšliadėžėse. (Visą galimų ir draudžiamų daržovių ir vaisių sąrašą galima rasti čia).
Kad jau šviežio maisto neturime, o visos parduotuvės uždarytos (pirma Kalėdų diena!), vakarienės tenka ieškoti pakeliui. Sustojame Port Augusta miestelyje ir čia patraukiame į vieną iš trijų dirbančių indų restoranų (paprastai indai Kalėdų nešvenčia, tai čia jau daug metų patikrinta taisyklė, kad jeigu kas nors šią dieną ir dirba, tai nebent indai 🙂 ). Restoranas labai paprastas, tačiau maistas toks skanus, kad vėliau grįžtame dar du kartus, ir draugams rekomenduojame. Pailsėję, atsigavę, sočiai pavalgę, kojas pramankštinę ir degalų baką užsipildę nutariame, kad iki dienos pabaigos dar turime keletą valandų, tai kad jau šiandien ar taip ar taip visa diena kelyje, važiuojame tolyn. Rytoj mažiau reiks.
Taip, saulei jau nusileidus, pasiekiame Kimba.
5 diena: Kimba – Pildappa Rock (162 km). Atvykus į Kimba tenka gerokai susigūžti. Na kodėl kiekvieną kartą atvažiavus į Pietų Australiją čia taip šalta?! Per vasaros atostogas į Pietų Australiją mes važiuojame jau trečią kartą, ir visus kartus teko patirti tą patį šoką, kai visą dieną kelyje kokie 36 laipsniai šilumos, o atvažiuoji, išlipi iš mašinos, ir čia pasitinka +16 bei kiaurai pučiantys lediniai vėjai… Gerai, kad vakarienė neberūpi, tai susiradę šiokią tokią užuovėją greitai pasistatome kempinge palapinę, išsivalome dantis ir miegoti. Ryte užtat miegame šiek tiek ilgiau nei įprastai, nes apsiniaukę, nebekaršta, o ir skubėti nėra kur.
Kempingas – Kimba Recreation Reserve. Kaina – savanoriška auka (palikome dėžutėje $10) plius $1 karštas dušas kelioms minutėms )
Šiaip jau Kimba mažas, kelių gatvių miestelis, bet turi jis keletą dalykų, vertų dėmesio:
- Didelė Galah (rožinė papūga) – vienas iš tų keistų didelių objektų, išsibarsčiusių po visą Australiją. (Australai juos mėgsta 🙂 )
- Didžiulės grūdų saugyklos, it kokios freskos, ištapytos gatvės menininkų (Šis judėjimas prasidėjo 2015 metais Vakarų Australijos valstijoje, šiandien plačiai paplitęs po visą Australiją (2024-aisiai visoje šalyje yra apie 60 ištapytų grūdų talpyklų ir apie 100 vandens bokštų, bet šis skaičius nuolat kinta. Daugiau apie tai galima paskaityti čia).
- Ir, pasirodo, tai yra pusiaukelė, kertant visą Australiją skersai! Truputį juokavome, kad važiuodami tolyn, būsime arčiau Perth negu Sidnėjaus. Būtume greitai sugalvoję, kaip parsivaryti mašiną, jaučiu būtume tęsę kelionę iki pat vakarinės Australijos pakrantės ir parskridę namo, bet čia reikėjo planuoti anksčiau, o ne paskutinę minutę. Teko nusiteikti, kad dar kelios dienos ir suksimės namų link (tuo metu nuo Sidnėjaus buvo nutolę apie 1700 km).
Nakvynei pasirinkome paprastą kempingą, nieko per daug nesitikėdami, tačiau atvykus teko išsižioti – prie kokios jis uolos vidury laukų! Stovyklavimui buvo pritaikytos dvi mažos aikštelės: vienoje jau stovėjo pora kemperių, kita buvo visiškai tuščia. Ten ir įsikūrėme. Šalia turėjome pikniko stalą, elektrinį BBQ, lauko tualetą. Nei elektros, nei dušų, nei kitų patogumų šįkart nebuvo. Bet užtat kokia vieta! 🙂
Pildappa uola visų pirma palieka įspūdį savo bangos forma, kuria galima pasivaikščioti. Tada sužavi vaizdais, užlipus ant viršūnės. Galiausiai pakeri savo ramybe. Puiki vieta nakčiai!
Kempingas – Pildappa Rock Campground. Nemokamas. Be dušo, tik lauko tualetas, pikniko stalas, nemokamas BBQ
6 diena: Pildappa Rock – Cactus Beach (288 km). Pasiekę Eyre pusiasalį pagaliau jautėmės, kad galime nustoti skubėti, mažinti nuvažiuojamus atstumus, po ilgo kelio atsipūsti. Dienos tikslas – Cactus Beach.
Pirmoji stotelė pakeliui – Penong. Šiame mažame miestelyje keliautojai sustoja dėl keletos priežasčių. Viena iš jų – vėjo malūnai. Apylinkės čia labai sausos, tad nuo senų laikų vėjo malūnai naudojami, norint išgauti vandenį iš dirvožemio. Prieš 10 metų keletas vietos entuziastų nutarė surinkti skirtingus malūnus į krūvą ir atidarė nemokamą, visiems laisvai prieinamą muziejų po atviru dangumi.
Penong yra paskutinė parduotuvė atsargų papildymui, leidžiantis garsiuoju Nullarbor keliu. Nullarbor – tai lyguma, besitęsianti apie 1100 km skersai ir 250 km išilgai, kur beveik nelyja, augalija labai skurdi, o palei kelią tęsiasi didžiausias pasaulyje golfo laukas – 1365 km ilgio. Taip pat čia yra garsioji “90 mylių” atkarpa – 146.6 km visiškai tiesaus kelio. (Ilgesnis toks tiesus, be jokių vingių kelias yra tik Saudo Arabijoje). Iki šiol mums neteko šios atkarpos įveikti, bet vis turime svajonę nuvažiuoti iki pat Vakarų Australijos, tai gal kada nors.
Pasukę iš pagrindinio kelio žemyn link pakrantės, pravažiuojame rožinį Point Sinclair ežerą (angl. Pink Point Sinclair Lake). Daugiausia tokių ežerų yra Vakarų Australijoje, tačiau galima rasti ir Pietų Australijos bei Viktorijos valstijose. Šie ežerai nėra tikri ežerai, juose nepasimaudysi, bet daug ant jų taip pat nepasivaikščiosi – paprastai juos dengia plonas sluoksnis vandens. Rožinę spalvą suteikia didelė druskų ir dumblių koncentracija, kurių prisotintas vanduo, atspindėdamas šviesą, suteikia rožinę spalvą . Dabar klausimas – ar tie ežerai iš tikro tokie rožiniai kaip nuotraukose? Ir taip, ir ne, labai priklauso, kuriuo dienos metu lankysi, kuriuo kampu saulės šviesa kris ir kiek vandens ten bus. 🙂 Pavyzdžiui, šį ežerą pravažiavome keletą kartų: vakarop aš ten būčiau net nesustojusi, nes neatrodė nieko ypatingo, tuo tarpu vidurdienį ežeras tikrai buvo rožinis!
Pavažiavę kiek toliau matome kempingą, tačiau prieš įsikurdami nutariame pasiekti patį iškyšulio galą, Point Sinclair Jetty. Internete aiškiai rašoma, kad stovyklauti ten negalima, tačiau aikštelė pilna kemperių ir karavanų, toks jausmas, kad žmonės ten net ne mėnesiais atostogauja, o nuolatos gyvena.
Nueiname iki tilto galo, pasivaikštome pakrante, apžiūrime sudužusį laivą, grįžtame į kempingą.
Cactus Beach kempingas nudžiugina. Labai graži gamta aplinkui, šalia nuostabios pakrantės, jauki atmosfera. Akivaizdu, kad tai labai populiari banglenčių sporto mylėtojų vieta. Kone prie kiekvienos palapinės ar autobusiuko matai banglenčių ir džiūstančių hidro kostiumų, o stovyklautojų dauguma lyg iš kokių Billabong žurnalo puslapių nulipę – jauni, tvirtais kūnais, saulės nugarintais veidais ir plaukais. Čia buvo ta vieta, kur mano draugas graužėsi nagus nepasiėmęs banglentės iš namų, bet mes tiek kartų tą jo banglentę vežiojomės po kelias savaites vis pakraudami ir iškraudami iš mašinos, o ji taip ir likdavo nepanaudota, tai šį kartą neėmėme ir panašu, kad praleidome puikią progą jam pasidžiaugti tobulomis bangomis. Ką dabar.
Kempingas – Point Sinclair Campground. Privatus kempingas, ryte savininkai apvažiuoja ratą ir susirenka pinigus. Mokėjimas tik grynais. $35/nakčiai, yra šaltas dušas. Šiaip jau vienas labiausiai patikusių kempingų visos kelionės metu.
7 diena: Cactus Beach – Streaky Bay (249 km). Septintąją dieną kirbėjo mintys tęsti kelionę tolyn, tačiau kaip sakiau, taip spontaniškai neradome, kas norėtų parvaryti mums mašiną iš Perth į Sidnėjų (4000 km), jei patys parskristume (pasiimti papildomą laisvą savaitę ir parvažiuoti irgi neišėjo, reikėjo į darbus grįžti). Taip praleidę dieną Cactus Beach, savo tolimiausiame kelionės taške, apsisukome atgal.
Prieš keletą metų esame buvę Streaky Bay, tada išgyvenome siaubingą audrą palapinėje, labai norėjome grįžti atgal, geresniu oru. Apsistojome kempinge, kuriame pirmą kartą nebuvo vietų, pažiūrėjome nuostabų saulėlydį, susiradome savo suoliuką ant uolos, kur jau esame kažkada buvę, abu nutarėme, kad tai vienas mylimiausių mūsų Australijos paplūdimių, nors nė pavadinimo nežinome. 🙂
Kempingas: Tractor Beach Campground. $15/nakčiai. Nei dušo, nei pikniko stalų, tik primityvus tualetas. Bet saulėlydžiai iš ten fantastiški.
8 diena: Streaky Bay – Baird Bay (113 km). Kitą dieną niekur važiuoti neskubėjome. Didelę dienos dalį praleidome ilsėdamiesi paplūdimyje, kitą dalį leisdamiesi Eyre pusiasalio pakrante žemyn, vis sustodami gražiose vietose.
Tik vakarop atvažiavome į Baird Bay, kuri garsėja savo turais – nardymu atviruose vandenyse su delfinais ir jūros liūtais. Turo iš anksto buvome neužsisakę, tyliai tikėjomės, kad bus vietos, tačiau mums pasiūlė sugrįžti po10 dienų – iki tol viskas užsakyta. Tiek laiko laukti, aišku, neturėjome, tai šiek tiek nusivylę naktį praleidome kempinge ir judėjome tolyn.
Kempingas: Baird Bay Campground. $15/nakčiai. Dar vienas paprastas kempingas be dušo, tik su tualetu, nemokamu elektriniu BBQ. Susimokėti grynais, savarankiškai užsipildžius mokėjimo lapelį ir voką įmetus į specialią dėžutę.
9 diena: Baird Bay – Kiana Park (210 km). Buvo devinta kelionės diena ir trečia diena be dušo. Aš jau buvau šiek šiek pavargusi po visos kelionės, dariausi irzli, tai savo poreikius komunikavau aiškiai – man reikia šiek tiek pailsėti ir išsiplauti galvą po karštu dušu, nebenoriu niekur toli važiuoti. Taip sustodami tai šen, tai ten pasiekėme kempingą, kur gavau viską, ko tądien norėjosi: ir karštą dušą, ir laiko sau paskaityti knygą, ir draugo pagamintą vakarienę. Mes esame patikrinę save daugybėje kelionių kartu, tai čia jau abu žinome, kad leidžiant laiką kartu 24/7 kažkuriuo metu ateis ta akimirka, kai man reikės trupučio poilsio ir laiko sau. Nors pusdienio, kad pasikraučiau vidines baterijas, tada vėl galėsiu keliauti toliau. Taip ir padarėme. 🙂
Kempingas – Kiana Park. Privatus kempingas avių ūkyje. $20/nakčiai, karšti dušai, bendro naudojimo virtuvė, laužavietės.
10 diena: Kiana Park – Catninga Station (509 km). Dešimtą dieną praleidome keliaudami po Eyre pusiasalį. Esame čia buvę anksčiau (pasakojau čia), tai šį kartą tose pačiose lankytinose vietose nestojome. Tikėjausi, kad skirsime kažkiek laiko aplankyti kokį austrių ūkį, kurių ten daug, paragauti šviežių jūros gėrybių, tačiau šios kelionės metu sužinojau, kad laukiuosi, tai visas austres teko išmesti iš meniu beveik metams. 🙂
Geriausias dienos įvykis buvo, kad pavyko susitikti su draugų pora, kurie prieš keletą metų paliko Sidnėjų ir išsikraustė į Adelaidę, o dabar taip pat atostogavo Eyre pusiasalyje. Papietavę kartu su jais dar pasvarstėme, ar pasilikti čia ilgiau ir tada traukti tiesiai namo, ar išvažiuoti dabar ir užsukti į Flinders Range nacionalinį parką, kuris yra keli šimtai km į šoną. Apsispręsti padėjo apniukęs ir staiga atvėsęs oras. Pajudėjome į kelią.
Kempingas – Catninga Station Stay. $30/nakčiai, karšti dušai.
11 diena: Cantinga Station – Ikara – Flinders Range National Park (238 km). Noras aplankyti Ikara – Flinders Range nacionalinį parką kirbėjo senokai, tačiau jis gan nuošalus (mums reiktų skristi į Adelaide, o tada dar važiuoti 450 km į šiaurę). Be to, paprastai vasarą ten per karšta. Geriausia būtų važiuoti rudenį ar pavasarį, o mes nei rudenį, nei pavasarį į Pietų Australiją niekada neišsiruošiame. Šį kartą turėjome kelionėje kelias laisvas dienas, pažiūrėjome oro prognozes, įsivertinome, kad per karšta nebus, ir nutarėme, kad puiki proga. 🙂
Pekeliui stabtelėjome Quorn. Pagrindinis tikslas buvo kur nors pavalgyti, o paskui dar ir po patį miestelį pasivaikščiojome. Bene labiausiai miestelį garsinantis dalykas – istorinis traukinys (Pichi Richi Railway), nuo pat XIX amžiaus pukšintis vaizdingu maršrutu iš Port Augusta į Quorn ir atgal. Šiandien, aišku, tai grynai turistinė pramoga (galima rinktis maršrutą pusdieniui arba pilnai dienai), tačiau turbūt pritraukia nemažai istorijos entuziastų.
Pačiame miestelyje išlikę šiek XVIII – XIX amžiaus architektūros, tai visai verta sustoti, važiuojant pro šalį. Dauguma parduotuvių buvo uždarytos (kas jau nebestebino šios kelionės metu), tačiau radome vieną atidarytą galeriją, kurią aplankėme ir jos savininkę gerokai nudžiuginome. Pasirašėme jos svečių knygoje, ji dar nebuvo sulaukusi nė vieno lankytojo iš Lietuvos. 🙂
Toliau kelias vingiavo per kalnus, aplinkui atsiveriant saulės nugarintiems slėniams. 11-ta diena kelyje, tai mūsų akys jau pripratusios prie šio laukinio ir unikalaus Australijos grožio, tačiau vis tiek kiekvieną kartą pradžiugina tiek kengūrų būriai, tiek emu paukščiai, kurių ten nemažai.
Ikara – Flinders Range nacionalinis parkas lankytojus vilioja savo žygių takais (jų ten virš 200 km), turtinga aborigenų kultūra (Adnyamathanha gentis ten gyvena tūkstančius metų. Parke gausu išlikusių raižinių ant uolų, galima užsisakyti pažintinius kultūrinius turus). Taip pat čia nemažai stovyklaviečių, siūlančių nakvynę nuo civilizacijos pailsėti norintiems lankytojams.
Mes atvykome į savo kempingą po pietų, o pasigaminę vakarienę patraukėme į netoliese esančią ikoninę parko apžvalgos aikštelę – Razorback Lookout. Pakeliui lažinomės, kiek mašinų ten rasime. Aš sakiau daugiau nei 5, mano draugas tikėjosi, kad bus mažiau. Buvome ten absoliučiai vieni, neskaitant kengūrų. 🙂
Kitą dieną praėjome vienu iš lengvesnių žygio takų, šalia turizmo informacijos centro esančiame kempinge išsimaudėme, ir pajudėjome link Adelaidės.
Kempingas – Acraman Campground. Paprastas kempingas su laužavietėmis, tualetu. $24/nakčiai, įskaičiuojant nacionalinio parko mokestį. Rezervuoti iš anksto internetu.
12 diena: Flinders Range National Park – Gulnare (432 km). Dienos tikslas – nuvažiuoti bent jau pusę kelio iki Adelaidės. Pakeliui suradau, ką aplankyti ir pati nustebau, kaip čia gerai pavyko. Sustojome Aligator Gorge, Mount Remarkable nacionaliniame parke. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pačio tarpeklio teko šiek tiek paeiti taku ir nusileisti nuo kalno žemyn, bet sakyčiau, į vieną pusę gal koks pusvalandis kelio. Pekeliui sutikome tik vieną šeimą jau lipančią į viršų, o pasiekę tarpeklį apačioje buvome visiškai vieni. Labai graži, įspūdį paliekanti vieta!
Kempingas – Gulnare Sports Ground. Kaina – savanoriška auka (palikome dėžutėje $10) plius $1 karštas dušas 2 minutėms )
13 diena: Gulnare – Adelaide Hills (250 km). Mūsų kelionė jau ėjo į pabaigą. Beveik dvi savaitės kelyje, kasdien statant palapinę, gaminant maistą minimaliomis sąlygomis, tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų, daug įspūdžių, vasaros karštis ir mano antras nėštumo mėnuo – visko buvo šiek tiek per daug. Norėjau sustoti ir porą dienų atsipūsti, juo labiau, kad iki namų dar laukė ilgas kelias.
Savo lėtam poilsiui pasirinkome Adelaide Hills ir jame esantį jaukų namelį – Pickers Hut. Tas namelis pasirodė visiška atgaiva po dviejų savaičių, praleistų kelyje. Staiga atrodė, kad tokie paprasti malonumai kaip miegojimas plačioje, patogioje lovoje, veikiantis šaldytuvas, kai nereikia rūpintis ledukais, graži vonia su baltais, minkštais rankšluosčiais ir galimybė įsijungti ventiliatorių, kai karšta, ne šiaip sau paprasti patogumai, o patys geriausi išradimai. 😀
14 diena: Adelaide Hills (0 km). Sekančią dieną niekur toli nevažiavome. Gal tik kažkur kavos išgerti, šviežių vaisių tiesiai iš sodų įsigyti, džemo, medaus ir šiaip vietinės produkcijos nusipirkti. Šiaip jau Adelaide Hills garsėja savo sodais ir vynuogynais. Buvome nusiteikę vieną kitą aplankyti, bet vėlgi – kai sužinojau, kad laukiuosi, visos vyno degustacijos buvo akimirksniu iš planų išbrauktos.
Nakvynė – Pickers Hut. Mes už nakvynę nieko nemokėjome. Pažinojome savininkus iš anksčiau, fotografavome jų kitą namelį mūsų valstijoje (pasakojau čia). Kaip ir pirmąjį kartą, už nakynę atsilyginome nuotraukomis.
15-16 dienos: Adelaide Hills – Sydney (1400 km). Atsipūtę Pickers Hut patraukėme Sidnėjaus link. Iki jo buvo apie 1400 km. Tą atstumą galėjome įveikti per dvi arba tris dienas, bet įvertinę, kad šiuo keliu jau esame ne kartą važiavę, nutarėme daug nestoviniuoti ir važiuoti namo. Pirmąją dieną pasiekėme Wagga Wagga (916 km), kitą dieną teliko 491 km.
Visų atostogų metu nuvažiavome 6069 km. Kur kas daugiau negu aš tikėjausi prieš leidžiantis į kelią, bet tuo ir žavios spontaniškos kelionės automobiliu – niekada iki galo nežinai, kur atsidursi. Suprantu, kad ta laukinė Australija ne kiekvieno skoniui, tačiau man tokie išlindimai iš turistų numylėtos pakrantės visuomet atveria akis į kitą Australijos pusę: atšiauresnę, grubesnę, vėjo nugarintą, saulės nubučiuotą, raudonomis dulkėmis apklotą. Ir tuo pačiu kažkokią tikresnę, draugiškesnę ir paprastesnę. Nepasakyčiau, kuri pusė man patinka labiau, tačiau tvirtai žinau, kad esu dėkinga gyvenimui, jog galiu patirti abi. 🙂
***
Bučkiai ir linkėjimai,