• Pietų Australijos grožybės: Eyre pusiasalis

    Vienas labiausiai man patinkančių dalykų, kai keliauji automobiliu be išankstinio plano ir užsakytų nakvynių, – gali durti pirštu į žemėlapį ir važiuoti ten, kur navigacinė veda, visa kitą planuojant tiesiog pakeliui. Įdomi vieta? “-Sustojam nuotraukai!” Graži kavinė? “- Išgeriam kavos ar suvalgom ledų.” Truputį nusibodo ilgai mašinoje sėdėti? “- O, žiūrėk, kažkokia apžvalgos aikštelė už kilometro. Pasivaikštom.” Diena vakarop eina? “- Gerai, kur čia artimiausias kempingas su dušais ir tualetais?”. Programėlės rodo, kad dalį Australijos gaisrai niokoja? “- Hmm, tą regioną pasistengsime aplenkti…” Ir taip visai be plano, tiesiog  būnant atviromis akimis pasauliui, žiūrėk imi ir visai šaunų maršrutą kelionei susidarai. O kai tas maršrutas gaunasi daugiau mažiau spontaniškas, tai išvengi išankstinių lūkesčių susidarymo, neturi dėl ko nusivilti, gali tik džiaugtis ir dėkoti gyvenimui už galimybę tai matyti. 🙂

    Keturias dienas praleidę sausose dykynėse (pasakojau čia), kaitriai plieskiant Australijos saulei ir nuolatos įkyriai lendant musėms, įveikę pirmąjį tūkstantį kilometrų ( dalį neasfaltuotais keliais), abiejų galvose sukosi mintys apie vandenyno bangų vėsą ir gaivesnio oro gurkšnį. Iš pradžių lyg galvojome apie Kengūrų salą, esančia Pietų Australijoje, tačiau dėl gaisrų pavojaus šios minties atsisakėme. Vedant pirštu per žemėlapį tolyn, akys pakrypo Eyre pusiasalio link. Papildomas tūkstantis plius kilometrų, sakysite? Ai, o kas mums, laiko juk turime, atostogos. 😉

    Dabar, įspūdžiams susigulėjus, paprašyta trumpai apibūdinti Eyre pusiasalį, sakyčiau, kad buvo labai sausa, karšta, retai apgyvendinta ir labai gražu. Praleidome ten 5 dienas, nuvažiavome per tą laiką kiek daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų, vaizdų daug, įspūdžių taip pat daug, bet čia dalinuosi tuo, kas paliko didžiausią įspūdį.

    • Kelias iš Broken Hill į Eyre Peninsula. Jei važiuotumėte į Eyre pusiasalį pakrantės keliu, jis būtų turbūt įdomesnis, tačiau, jei atvažiuotumėte iš kitos pusės, kaip kad mes iš Broken Hill, pajustumėte, kokia didelė ir retai apgyvendinta visgi yra ta Australija. Bent jau man pačiai tokios išvykos į niekur leidžia išlįsti iš savo Sidnėjaus burbulo ir prisiminti, kad Australija – ne vien paplūdimiai, neskaičiuojami geros kavos puodeliai, avokado skrebučiai ir visokie bottemless Rose brunch’ai. Važiuojant per tuščias dykynes, kur šimto kilometrų atstumu pravažiuoji vos vieną kitą kaimą ( arba tai, kas kadaise buvo kaimas, dabar tik apleisti pastatai), prisimeni, kad didžioji dalis Australijos juk tokia ir yra: tuščia, sausa, karšta, laukinė. Man tai savotiškai patinka, gal dėl to, kad labai neįprasta, tik tokiose kelionėse privalau žinoti, kad turime pakankamai degalų ir vandens, kitu atveju būtų nejauku. 🙂

    • Grūdų bokštai ir menai. Ten, kur šiandien plynuose laukuose stovi betoniniai grūdų bokštai, XX amžiaus pradžioje, derliaus nuėmimo laikotarpiu, buvo it dūzgiantis ūkininkų avilys: iš pradžių su arklių traukiamais vežimais, vėliau su sunkvežimiais, visi iš savo žemių veždavo grūdus į supirktuves. Metams bėgant šalies vystymąsis pagavo pagreitį, o kartu juo įvyko dideli pokyčiams šalies agrikultūroje. Uždarius geležinkelio linijas, šimtai grūdų bokštų palei jas Australijoje liko apleisti. Beveik visą šimtmetį jie stovėjo it nejudinamos betoninės kraštovaizdžio šiukšlės, iki kol 2015 neprasidėjo gatvės menininkų judėjimas, šiandien pritraukiantis ne tik kūrėjus iš Australijos bei viso pasaulio, tačiau ir keliautojus į Dievo užmirštus, atokius Australijos užkampius. Mūsų kalėdinės kelionės metu tokių bokštų matėme ne vieną, ir kiekvieną kartą, stovint prieš piešinį, prilygstantį dešimties aukštų pastatui savo aukščiu ir Olimpiniam baseinui savo ilgiu, įspūdis buvo išties didelis. Bandžiau surasti, kiek tokių bokštų yra Australijoje, bet visuose šaltiniuose šis skaičius buvo skirtingas (turbūt priklausomai nuo to, kada straipsniai rašyti). Kaip ten bebūtų, šis judėjimas visai aktyvus, kasmet vis daugiau pilkų laukų vaiduoklių įgauna naują veidą, o informaciją apie kiekvieną iš jų galima rasti nuolat atnaujinamoje svetainėje, jei kas nors keliausite po atokesnę Australiją. 😉

    • Lincoln nacionalinis parkas. Dar prieš įvažiuojant į parko teritoriją teko truputį nusivilti sužinojus, kad negalėsime ten likti nakvoti kaip planavome. Užsukus į turistų informacijos centrą paaiškėjo, kad visuose parko kempinguose visos vietos užimtos, tad teko pasitenkinti viena diena vietoje planuotų dviejų. Na bet ką dabar, vis tiek važiavome, pasivaikščiojome, pasimaudėme, pasigrožėjome. Nuostabus parkas!

    Jei kas nors iš skaitančiųjų kada nors važiuosite, vertėtų žinoti keletą dalykų:

    – Nacionalinio parko lankymui reikalingas leidimas, kurio prie įvažiavimo niekas neparduos, reikia pasirūpinti iš anksto. Parke nėra telefono ryšio, tai paskutinę minutę to padaryti internetu taip pat nepavyks. Leidimus reiktų iš anksto įsigyti arba internetu (nuoroda čia), arba Port Lincoln miestelyje esančiame turizmo informacijos centre.

    – Parduotuvių ir kavinių parke taip pat nėra, tad maistu ir gėrimais reikia pasirūpinti patiems.

    – Tas pats liečia degalus. Nelinkėčiau užstrigti ten be degalų, nes iki artimiausios degalinės teks eiti ilgai ir nuobodžiai.

    – Kempingai visai prie vandens ir būčiau labai norėjusi ten pasilikti nakčiai! Deja, rezervacija paskutinę minutę – ne variantas, nes viskas iš anksto užsipildo. Norint stovyklauti nacionaliniame parke, reikia pasirūpinti vietos rezervacijomis iš anksto.

    – Jei Port Lincoln miestelyje ieškosite geros kavos, jos rasite Boston Bean Coffee Company.

    • Coffin Bay nacionalinis parkas. Šis parkas man išvis turbūt buvo labiausiai patikusi vieta visos kelionės metu. Nuostabūs paplūdimiai, delfinai, žaidžiantys bangose, po kelią žioplinėjantys emu paukščiai, smalsios kengūros, papūgų būriai… Ne kartą teko pasitikrinti, ar aš ne kokiame laukinės dokumentikos 4D filme. 🙂 Su nakvyne vėlgi nutiko tas pats kaip prieš tai lankytame parke – visi kempingai užpildyti ( įtariu, jie greitai užsipildo dar ir dėl to, kad jie maži, vos keletą vietų turintys), tai tiesiog dieną praleidę gamtoje vakarop patraukėme pakrante aukštyn link Streaky Bay.

    Lankant parką galioja tie patys dalykai, apie kuriuos šnekėjau anksčiau. Degalais, maistu, gėrimais, parko leidimais, nakvynėmis reikia rūpintis iš anksto.

    • Murphy’s Haystack. Šiuos Puntukus vidury avių ganyklų iš pradžių pamačiau Instagram’e, ir kad jau pro šalį važiavome, tai sustojome ir tikrai nepasigailėjome! Internetai sako, kad tai vienos seniausių uolų Australijoje – joms apie 1.5 milijono metų, ką šiaip jau labai sunku įsivaizduoti. Stūkso jos privačioje valdoje, tačiau lankytojai mielai laukiami. Prie įėjimo yra sąžiningumo dėžutė, į kurią pats įmeti $2 įeidamas, o tada jau žioplinėk aplinkui kiek nori. Kadangi tądien buvo 44 laipsniai šilumos, per dangų ritinėjosi negailestingai kepinanti saulė, ir nebuvo visiškai jokio vėjo, per ilgai mes ten neužtrukome, tačiau keliaujantiems po pusiasalį vėsesniu metų laiku galiu drąsiai rekomenduoti šį sustojimą ir galbūt netgi nakvynę, nes šalia yra kempingas, veikiantis tokiu pačiu sąžiningumo principu.

    Keliaudama po Pietų Australiją jaučiausi žvelgianti į kitą šalies veidą. Tą laukinį ir mažai apgyvendintą, gal kiek atšiaurų dienomis alinančiu karščiu ir naktimis siaučiančiomis audromis, nuostabiai gražiais, nesibaigiančiais paplūdimiais ir netikėtai šaltomis, kojas geliančiomis bangomis vandenyne. Nežinau, ar rekomenduočiau šią vietą tiems, kas atvyksta vos porai savaičių į Australiją, vien dėl to, kad ji taip toli nuo didžiųjų miestų ( nebent skristumėte į Adelaidę, tuomet tik 5-7 valandos automobiliu), tačiau, tie, kurie čia gyvena ir ieško alternatyvaus maršruto, tikrai siūlyčiau kada nors įtraukti šį pusiasalį į savo kelionių sąrašą. Man labai patiko, tikiu, patiktų ir jums! 😉

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    Leave a Reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?