Na ką, kur buvus, kur nebuvus, vasara jau visai visai eina į pabaigą. Pastarieji du mėnesiai buvo nuostabiai šilti ir gražūs, ne kartą sąmoningai gaudžiau akimirką, šnabždėdama sau, kad gyvenu geriausią gyvenimo vasarą. Dirbau nemažai, bet tikrai nepersidirbdama, tai turėjau laiko ir šiek tiek pakeliauti, ir pakankamai laiko lauke praleisti, ir išsimaudyti į jūrą nubėgti, ir keletą kartų į kiną nueiti, ir knygą vieną kitą perskaityti, ir naujų užsiėmimų paieškoti. Na, bet gal apie viską nuo pradžių.
Skaitiniai. Per pastaruosius porą mėnesių perskaičiau keturias knygas, ir tematiškai jos buvo absoliučiai skirtingos. Pirmoji, romanas, – Mary Beth Keane “Šiltinė” – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie Merę Malon, airių imigrantę, talentingą virėją, gaminančią turtingiausioms Niujorko šeimoms, ir įtariamą platinant vidurių šiltinę. Įdomu tai, kad ji pati niekuomet šia liga nesirgo, tačiau paskui save vilko mirties šleifą visur, kur įsidarbindavo. Tai istorija apie stiprią, atkaklią, kiek įžūlią, karingą, tačiau tuo pačiu jautrią ir mylinčią moterį.
“Šiltinė” nebuvo viena iš tų knygų, kurią surijau keliais prisėdimais, tačiau bendrai įvertinus – patiko. Jei kas nors Sidnėjuje norite perskaityti, sakykite, turiu popierinę versiją, padovanosiu. 😉
Antroji – Bruce Pascoe “Dark Emu”. Pastaroji nepriklauso grožinei literatūrai. “Dark Emu” – tai istorinė knyga apie ankstyvąją Australiją, kurioje autorius nagrinėja pirmųjų europiečių tyrinėtojų dienoraščius, jų pirmuosius pastebėjimus ir bando įrodyti, kad oficiali Australijos istorija smarkiai iškreipta, siekiant sumenkinti aborigenus. Nesu didelė Australijos istorijos žinovė (tiesą sakant, tik pastaraisiais metais pradėjau daugiau domėtis), tačiau, kaip supratu, oficiali versija daugmaž tokia, kad atvyko europiečiai į niekieno žemę, nutarė įkurti savo koloniją, apsigyveno, atsivežė gyvulių, pradėjo kurti bendruomenes. Buvo čia kažkokių laukinių, bet jie ten tik uogas rinko, kada ne kada kengūrą susimedžiodavo, o paskui kažkaip dingo, nuo visokių ligų išmirė.
“Dark Emu” knygoje autorius bando įrodyti, kad iki europiečių pasirodymo aborigenai vertėsi savotiška žemdirbyste, žuvininkyste, prekyba su kitomis gentimis, turėjo savo būdus, kaip dirbti žemę, valdyti miškų gaisrus. Kad jie statė savo namus, derliaus ir grūdų saugyklas. Pasak B.Pascoe, atvykę europiečiai čia žudė, plėšė, prievartavo, degino kaimus, atvežė tymus, raupus, difteriją, sifilį ir visą kitą puokštę “dovanų”, kuriems vietiniai gyventojai neturėjo jokio imuniteto, o paskui įsistatė kiaulės akis ir surašė istoriją taip, kaip jiems patogiau. Ištrauka iš atradėjo T. Mitchel dienoraščio: “The land is so inviting, and still without inhabitants! As I stood, the first Europeans intruder on the supreme solitude of these verdant plains, as yet untouched by flocks and herds; I felt conscious of being the harbinger of mighty changes; and that our steps would soon be followed by the men and the animals for which it seemed to have been prepared.”
Knygą verta perskaityti tiems, kas gyvena, ar ruošiasi gyventi Australijoje. Aš knygą parsinešiau iš bibliotekos, bet rasite pirkti bet kuriame knygyne arba internetu.
Trečioji – Christy Lefteri “The Beekeper of Aleppo” (yra išversta lietuviškai: “Bitininkas iš Alepo”). Koks pasakojimas! Kokia istorija! Šiaip tai žiauriai liūdna ir jautri, ne kartą padėjau knygą į šoną, sunkių emocijų persunkta. Ir nors ši istorija išgalvota, tikiu, kad tokių karo pabėgėlių istorijų – tūkstančiai. Daug nepasakosiu, paskaitykite patys. Mane tikrai palietė ir nusipelnė visų penkių žvaigždučių mano Goodreads.
Na ir ketvirtoji – Jamie Ford “The Hotel on the Corner of Bitter and Sweet”. Šią knygą senokai parsinešiau iš gatvės bibliotekos, ir ji kantriai laukė savo eilės lentynoje, kol ateis ta diena, kai norėsiu lengvo, emociškai neapkraunančio kūrinio. Šią knygą pradėjau skaityti be jokių lūkesčių, be jokio išankstinio nusiteikimo ir dabar, užvertusi paskutinį puslapį, galiu pasakyti, kad mėgavausi.
Pagrindinė siužeto linija sukasi apie dviejų jaunuolių, Henry ir Keiko, draugystę, pereinančią į paauglišką meilę. Bet tokią tyrą, nedrąsią, subtilią ir stiprią. Labai lėtą, su mažai veiksmo, daug nutylėjimų. Pati istorija tai tokia saldoka ir naivoka, man kur kas įdomiau buvo aplinkybės, kurias autorius puikiai perteikė. Jis kinietis, ji – japonė. Veiksmas vyksta Antrojo Pasaulinio karais metais JAV, Sietle. Be to, kad aplinkui daug rasizmo, situaciją sunkino tai, jog Japonija buvo matoma kaip priešė, o kartu su ja ir visi japonai (kas, kad gimę Amerikoje ir japoniškai net kalbėti nemokantys).
Kas knygoje man buvo netikėta, kad Keiko kartu su visa šeima ištremiama iš savo namų į japonų darbo stovyklą, knygoje neretai vadinama koncentracijos stovykla. Šita vieta mane pačią paragino pasigooglinti, kaip čia yra, kad apie tai nieko negirdėjau?
Ta prasme visi puikiai žino apie žydų koncentracijas stovyklas Antrojo pasaulinio karo metais, bet kodėl niekada negirdėjau, kad amerikiečiai lygiai taip pat surinko japonus, atskyrė nuo visuomenės ir uždarė už spygliuotų tvorų? Nors gal nelabai etiška vokiečių stovyklas lyginti su amerikietiškomis, niekas japonų specialiai ten nežudė, šiaip nemažai išmirė susirgę dėl prastų gyvenimo sąlygų ir medicininės priežiūros nebuvimo.
Žodžiu, graži istorija ir įdomus visai skaitinys prieš miegą. 🙂
Savaitgalio išvykos. Vasarį teko apsistoti nuostabioje sodyboje. Visą savaitgalį praleidome Australijos vienkiemyje, Hunter Valley regione, apsupti gamtos garsų, fantastiškame name su baseinu, voniomis po atviru dangumi, sauna. Nesinorėjo išvykti! 😀 Apie šį savaitgalį pasakojau ir nuotraukomis dalinausi šiame blog’o įraše, ten palikau ir nuorodą, kur sodybą galima išsinuomoti (kam aktualu). 😉
Kovą vėl sugrįžau į Hunter Valley, ir vėl fotografavimo savaitgaliui. Aš jau kuris laikas dirbu su vienų poilsio namelių savininkais, vis nuvažiuoju pabūti ir jiems turinio socialiniams tinklams pafotografuoti. Vien per pastaruosius 12 mėnesių Palmers Lane Estate buvau 3 kartus, tai jau jaučiuosi lyg draugus lankydama. Porą kartų praleidau ten savaitę viena, kai susipakavau kompiuterį, visus pakrovėjus ir išsiruošiau į kaimą ramiai sau pabūti ir nuotraukas kitiems klientams suredaguoti, o paskutinį kartą savaitgaliui su savimi pakviečiau ir 5 draugus. Tai tas savaitgalis buvo pripildytas juoko, stalo žaidimų, vynuogynų lankymo, maudynių baseine ir vakarinių pasisėdėjimų prie laužo.
Būsimos kelionės. Dūsavau draugui prieš kokį mėnesį, kaip liūdna, kai neturim jokių lėktuvo bilietų nusipirkę, jokia kelionė nelaukia… O jis man:
– Taigi tu į kruizą plauki, užmiršai?
Tikrai! Jau rytoj plaukiu į 10 dienų kruizą, į Naująją Zelandiją. Niekad kruizu nesu plaukusi, nežinau ko tikėtis, bet neabejoju, bus gerai. 🙂 Šiaip iš principo kruizų industrijos nelabai palaikau dėl jų neigiamos įtakos aplinkai, tai čia galbūt bus pirmas ir paskutinis kartas, tačiau šį kartą turiu pas save labai lauktą svečią, tai bala nematė, plauksim į Naująją Zelandiją, ir bus labai smagu. 🙂
Rugpjūčio gale – rugsėjį labai noriu grįžti į Lietuvą nors trumpam… Tik kol kas nesusitariu su savimi, kaip čia tą kelionę susidėlioti, kad tai nebūtų vien namų ir draugų lankymas, kad nors trumpas atostogas eitų kažkaip įterpti, tačiau tuo pačiu laikau save už vadžių, kad vėl nesugalvočiau 7 šalis suspausti į 5 savaičių atostogas, kaip kad nutiko pernai, kai grįžau į Europą (ups).
Šiais metais norėčiau aplankyti bent 3 naujas šalis, bet, kai gyveni Australijoje ir į kitą šalį reikia skristi per vandenynus, tai nėra taip paprasta. Kitas dalykas, ar čia tik man taip atrodo, ar po pandemijos tikrai skrydžiai labai pabrango?! Seniau iš Australijos į Lietuvą su geromis avialinijomis suskraidydavau už kokį 1000 eurų, dabar be 1500 – niekaip. Panašiai ir su kitomis kryptimis, tai matysim, kaip čia bus. :/
Bandymai iš naujo atrasti senus pomėgius. Kai kas nors paklausia, aš su jaukia nostalgija prisimenu savo studentiškus metus Vilniuje, kuomet kartą per savaitę po paskaitų vakare sėsdavau į troleibusą ir iš Saulėtekio skubėdavau į lindyhop pamokas centre. Nežinau ar ir šiais laikais lindyhop’as toks populiarus, tačiau anuomet šokančių buvo tikrai labai daug. (Sorry, jei skambu kaip teta, kalbu apie kokius 15 metų atgal).
Aš jau ne pirmą kartą bandau rasti smagias lindyhop pamokas Australijoje, bet nelabai sėkmingai. Iš pradžių bandžiau pamokas Melburne (čia tais metais kai gyvenau tarp Sidnėjaus ir Melburno), ir Melburnas visais kultūriniais/hipsteriškais reikalais tikrai lenkia Sidnėjų, tai turėjau vilties, kad rasiu šaunią mokyklą. Deja, Melburne vėl prasidėjo karantinas (nežinau kelintas, jie ten vargšai daug jų turėjo), o aš spėjau įšokti į lėktuvą Sidnėjaus link, tai šokiai Melburne taip ir baigėsi net nelabai prasidėję.
Tada ieškojau mokyklos Sidnėjuje. Radau vieną, bet jie labai ilgą laiką (praktiškai per visą pandemiją) buvo užsidarę, tik visai neseniai pradėjo kviesti į užsiėmimus. Kai pamačiau kvietimą į pamokas, nieko nelaukus griebiau draugą už rankos ir patraukiau link mokyklos. 🙂 O atvykus… paaiškėjo, kad niekas be mūsų daugiau neatėjo… Tris pirmadienius iš eilės turėjome privačias pamokas, bet lindyhop’as mano galvoje niekada nebuvo tik šokis… Tai džiaugsmas, smagios pažintys, dalis socialinio gyvenimo, atvira bendruomenė… Ir kai to nėra, tai tas šokis buvęs nebuvęs. Čia panašus jausmas, kai galvoji eiti į klubą, bet lieki viena namie prieš veidrodį šokti. 🙂 Šioks toks nusivylimas galvoje. Mano draugas kantriai su manimi kelias savaites iš eilės ėjo, bet aiškiai matau, kad didelio susižavėjimo nepajuto, turbūt teks pasiieškoti kito būrelio. Gaila.
O jūs ar lankot kokius nors būrelius, užsiėmimus po darbų? Aš noriu rasti kokią nors malonią veiklą, visiškai nesusijusią su darbu, kad pailsėtų akys nuo ekranų, kartą per savaitę. Kol kas vis dar paieškose, tai idėjos labai laukiamos. 🙂
Mėnesio filmas. Pastaruoju metu žiūrėjau keletą neblogų filmų, bet labiausiai palietė “Marriage Story”. Labai jautrus pasakojimas, kai vieną dieną buvusi graži meilė ima ir pasibaigia. Kaip laviruoti tarp jausmų ir situacijos, nepametant savęs, neneigiant kito, neišsižadant žmogiškumo, saugant vaiko emocijas? Patiko aktoriai, puiki vaidyba, stiprūs dialogai, graži scenografija. Šis filmas buvo nominuotas visai galybei prestižinių apdovanojimų, iš kurių nemažai laimėjo.
Darbai. Prieš kurį laiką nutiko vienas iš didesnių darbinių košmarų. Dieną turėjau intensyvią fotosesija viename naujai atsidaryti besiruošiančiame Sidnėjaus restorane. Nuvažiavau pafotografuoti pramogų portalui, tačiau netikėtai papuoliau į didžiulę sumaištį: be manęs ten buvo kitas fotografas, videografas, šviesų operatorius, dar trys vaikinai neaišku už ką atsakingi, tada penki pasamdyti modeliai, PR agentūros direktorė, marketingo merginos, visa restorano komanda, plius darbininkai vis dar baiginėjantys darbus. Žmonių daug, triukšmo daug, veiksmo daug, visokio plauko technikos aplinkui taip pat labai daug. Žodžiu chaosėlis 3000. Bet aš tai ką, nusifotografavau ką man reikėjo (tiksliau kiek buvo įmanoma visame tame chaose), susipakavau daiktus ir išvažiavau.
Kitą dieną laukė kita fotosesija, tai aš vėlai vakare, prieš einant miegoti, sakau dar reikia atsilaisvinti korteles, pasikrauti baterijas rytojui… Atsidarau lagaminą, išsiimu kortelę iš vieno fotoaparato, tada atsidarau kuprinę išsiimti kortelę iš antro fotoaparato… Žiūriu ir nesuprantu. Nėra fotoaparato. Nėra! Kruopščiai tikrinu daiktus dar ir dar kartą, einu ratais po namus (gal išsiėmiau ir neprisimenu??), bet ne, niekur nematau. Jaučiu kaip širdis į kulnus rieda. Iškrapštau draugą iš vonios, sakau pažiūrėk, ar aš akla, ar iš tikro fotiką pamečiau. Savo pagrindinį darbo įrankį. Su didele dalimi dienos nuotraukų. Ne akla, tikrai neturiu.
Nesiplečiant daugiau į detales – kitą dieną pavyko susisiekti su restoranu, pasirodo, jie rado mano fotoaparatą ten, kur ir palikau. Nuvažiavau atsiimti iš pačio ryto. Istorija baigėsi laimingai, tačiau pamoką gavau tokią iš stipresnių. Nuo šiol palikdama restoraną pasižiūriu kelis kartus per petį, AR TIKRAI nieko nepalikau… 🙂
Laikas gamtoje. Neseniai atradome vieną nuostabų kempingą, praktiškai Sidnėjuje. Po tiek čia praleistų metų šis miestas vis dar nenustoja manęs stebinęs gerąja prasme. 🙂 Teisybės dėlei, šis kempingas nebuvo kažkoks tai naujas ir niekad negirdėtas. Į Basin (angl. Basin Campground) Ku-Ring-Gai nacionaliniame parke tikrai buvau ir kviesta ne kartą, ir pati rezervaciją turėjau anksčiau, bet taip jau išėjo, kad apsilankėme tik dabar. Ir kaip man ten patiko!
Pliusai:
- Lengvai pasiekiama iš miesto (teoriškai į Palm Beach galima nuvažiuoti ir autobusu, su visais daiktai gal tik sunkiau)
- Nuostabiai graži 10 minučių kelionė keltu (privažiavimo į kempingą su automobiliu nėra, jis pasiekiamas laivų)
- Įsikūręs nacionaliniame parke (kiek ten kengūrų!)
- Tvarkingi tualetai ir nemokami karšti dušai (visada pliusas gamtoje)
- Nuo ryklių tinklu atitvertas paplūdimys (ne tai, kad aš ryklių bijau, bet maudytis vis tiek jaukiau)
- Elektriniai griliai (čia man toks visiškai australiškas reikalas – vieši nemokami BBQ)
Minusai:
- Sunku rasti vietos savaitgaliui, paprastai reikia rezervuoti gerokai iš anksto (rizikuojant, kad lis lietus ir teks savaitgalį atšaukti)
- Kadangi negalima privažiuoti automobiliu, su savimi gali pasiimti daiktų tik tiek, kiek fiziškai paneši
- Keltas kainuoja 18 Aud/žmogui į abi puses, tai šiek tiek pakelia kempingo kainą.
- Paskutinis keltas į kempingą apie gan anksti, tai nors jis visai šalia miesto, vakare po darbo ten nusigauti nepavyks vien dėl to, kad nebus kaip. (Keltų tvarkaraštis čia)
- Yra kelios laužavietės, kurias galima užsirezervuoti savo kompanijai tik atvykus. Tai kas pirmesnis, tas greitesnis.
Tas savaitgalis gamtoje prabėgo nuostabiai. Toks kaip ir pabėgimas iš miesto, kaip ir nelabai. Daugiau ir dažniau tokių pabėgimų noriu, man tai geriausias poilsis. 🙂
Sidnėjaus takais: iš Coogee į Manly. 2019 metais visuose Sidnėjaus turizmo portaluose buvo garsiai skelbiama apie oficialiai atidarytą pasivaikčiojimo taką, jungiantį du populiariausius Sidnėjaus paplūdimius: Bondi ir Manly. Šio tako ilgis – 81 km. Šiais metais pasiryžau tą maršrutą praeiti, tik nuo savęs dar pridėjau Coogee – Bondi, papildomus 6 km, tai iš viso laukia 87km.
Oficialus maršrutas siūlo 2-7 dienų pasivaikščiojimą, priklausomai, kiek km per dieną eiti nori. (Visa naudinga informacija čia). Aš galvoju, kad gal dalinsiu atstumą į kokias 5 dienas ir turbūt ne vienu kartu, o tiesiog metų bėgyje laisvadieniais išeisiu pasivaikščioti.
Pirmąją atkarpą (6 km) nuėjau vieną šiltą, vasara vis dar dvelkiantį sekmadienį. Pakeliui šiek tiek fotografavau ir pastabas žymėjausi užrašų knygelėje. Galvoju, perkelsiu ir į blog’ą, tik neapsisprendžiu, ar kelti dalimis su iliustruojančiomis nuotraukomis, ar viso maršruto santrauką pabaigoje. O gal ir vieną, ir kitą? Ką manote? 😉
Sportas. Ir pabaigai, aš iki šiol nepaliauju savimi didžiuotis, kad neieškau kišenėje išsisukinėjimų, o einu į vandenyno baseiną ir plaukiu. Nedaug, po 200-300 metrų, bet einu ir plaukiu. Tikslas – bent 15 kartų per mėnesį. Pastaruosius du mėnesius tas dienų skaičius buvo arčiau 20. Artimiausias mėnesiais tikrai mažės, nes oras vėsta, žiema pas mus artėja (paprastai gegužės mėnesį smarkiai atvėsta, balandis toks pereinamasis laikotarpis), bet, jeigu sugebėčiau palaikyti savo maudynes vandenyne ištisus metus, būčiau laaaabai savimi patenkinta. Papasakosiu, kaip pavyks ar nepavyks. 🙂
Tai štai, tokios tos vasaros pabaigtuvės buvo. Balandį šiek tiek keliausiu, tuomet atgal į darbus nersiu (visada taip būna po atostogų), tai nežinau, kada vėl prie blog’o prisėsiu. Kai laiko daugiau turėsiu turbūt, o kol kas iki pasimatymo Instagram’e, ten užsuku dažniau. 😉
Bučkiai ir linkėjimai
***
