• Naujų metų naujos pradžios. Sausis

    Blog’o juodraščiuose jau kuris laikas guli keletas pradėtų ir nebaigtų kelionių pasakojimų, žadėjau nors vieną iš jų šiandien pabaigti, bet pagalvojau, kad labai jau seniai pasakojau, kaip šiaip gyvenu už jūrų marių. Seniai dalinausi kasdienybės džiaugsmais, nusivylimais, atradimais, darbais ir šiaip visokiomis smulkmenomis “kas už kadro”, tai sakau, visai laikas.

    Vasara. Į Sidnėjų pagaliau atėjo vasara. Ne kalendorinė, o ta tikroji, kuria galima džiaugtis. Kuomet miegoti taip karšta (gyvenu be kondicionieriaus), kad miegi su visais atidarytais langais name be antklodės; kuomet bet kokie megztiniai ir švarkeliai nukišti į nedarinėjamą spintos kampą, ir atrodo, net nebeatsimeni, ką ten turi; kuomet grįžus po darbo namo ir numetusi daiktus gali greitai nubėgti iki paplūdimio išsimaudyti; kuomet pagaliau lietus lyja ir užgesus gaisrams galima lengvai kvėpuoti; kuomet vakarais sėdint kieme čirpia cikados ir atrodo, tai niekada nesibaigs.

    Australiška patirtis. Šiuos metus pasitikau taip, kaip ir pernai – keliaudama po Australiją. Naujuosius sutikome Pietų Australijos didžiausiame mieste, Adelaidėje, dėl vienos netikėtos priežasties – Naujųjų išvakarėse ieškojau dirbančios klinikos, kad pasirodyčiau daktarui – įkando voras. Žinojau, kad nemirsiu, nes pas daktarą kreipiausi tik ketvirtą dieną ( jei voras būtų nuodingas ir mano organizmas į tai reaguotų, 4 dienas būčiau netempusi), bet, kai įkasta vieta tino vis labiau ir skaudėjo vis smarkiau, žinodama, kad po Naujų net norėdama pas daktarus neprisibelsiu, truputį supanikavau ir norėjau, kad daktaras apžiūrėjęs mane nuramintų. Dabar viskas gerai. Gavau antibiotikų, gyva, sveika, štai sėdžiu ir jums rašau.

    Mėnesio kelionės. Sausio pirma savaitė prabėgo kelyje: iš Adelaidės į Melburną, aplankant nuostabų vynuogyną, kupranugarių fermą ir paragaujant kupranugario pieno ledų, pravažiuojant Didžiuoju vandenyno keliu ( angl. The Great Ocean Road) ir lankant tas vietas, kurias pirmąjį kartą praleidau.

    Už poros savaičių vėl skridau į Melburną, iš kurio važiavome su draugu į nuostabų Grampians nacionalinį parką, kur praleidome visą savaitgalį.

    Na o praėjusį savaitgalį su keliais lietuvaičiais smagią kelionę iš Sidnėjaus susiorganizavome, kurioje buvo ir maudynių vandenyne, ir vairavimo paplūdimiu, ir nuostabių smėlio kopų, ir žaibų tolumoje, ir žvaigždėto dangaus platybė, ir raudono vyno, ošiant bangoms šalia, ir nakvynė paplūdimyje, ir magiškas saulėtekis iš ryto. Aš čia apie Anna Bay kalbu, jei kam nors iš skaitančiųjų aktualu tikslesnė vieta. 🙂

    Būsimos kelionės. Šiais metais kaip vieną iš tikslų pažadėjau sau, kad daugiau keliausiu į užsienį. Gyvenant Europoje toks tikslas turbūt skamba juokingai, tačiau gyvenant Australijoje, kai čia iki kito miesto skrendi bent pusantros valandos, o iki Azijos ( kuri praktiškai “už kampo”) – bent 7 valandas lėktuvu, tokie norai įgauna kitą prasmę. Šalia to pažadėjau sau aplankyti šiais metais bent tris šalis, kuriose nesu buvusi anksčiau. (Tai reiškia, kad didžioji dalis Pietryčių Azijos nesiskaito, jei ir sugalvočiau ten užsukti. 🙂 ) Kad norai neliktų tik norais, mano pašto dėžutėje jau guli bilietai į naują šalį. Kur? Į mano svajonių šalį! 🙂 Taip taip, Naujoji Zelandija, laukiu nesulaukiu tave aplankyti! 🙂

    Darbai. Kas prisimenate, anksčiau pasakojau, kad prieš pusę metų prisijungiau prie sėkmingos Sidnėjaus marketingo/viešųjų ryšių agentūros komandos kaip jų fotografė. Šie pusę metų buvo pilni intensyvaus mokymosi, eksperimentavimo ir nuolatinio augimo. Taip pat per pastaruosius šešis mėnesius buvo daug įtampos, iššūkių, daugybę kartų teko perlipti per vidines baimes ir nepasitikėjimą savimi,. Ne kartą mano viršininkams teko įtikinėti mane, kad aš galiu, kai išsigandusio zuikio akimis žiūrėjau į juos, sakydama, kad niekada nesu to dariusi anksčiau. Neapsimetinėsiu, kad buvo lengva, tačiau, kai vakar vartydama kioske populiariausius Australijos maisto žurnalus radau savo darytas nuotraukas, per paširdžius nuvilnijo malonus pasididžiavimas savimi. Ir man, prieš trejetą metų vienai atvykusiai į tokią tolimą šalį, neturint absoliučiai jokios profesionalios fotografinės patirties, tiesiog apsiginklavus dideliu noru ir užsispyrimu pomėgį paversti darbu, tai atrodo didelis pasiekimas. Ir visai nesvarbu, kad visą tą laiką tris žingsnius į priekį, du atgal, svarbiausia, kad visada pirmyn! 🙂

    Aš tikrai žinau, kad mano šitą fotografinę kelionę gerokai paspartino darbas agentūroje, ir aš jiems visuomet būsiu dėkinga už tai, kad tikėjo mano sugebėjimais tada, kai pati nelabai tikėjau, tačiau nepaisant visų gražių žodžių ir dėkingumo, nutariau, kad visgi noriu būti nepriklausoma ir grįžti prie darbo sau.

    Šią savaitę pagaliau prisiverčiau pasišnekėti su viršininkais, o vakar išsiunčiau oficialų laišką, kad išeinu iš darbo. Grįžtu į freelancerių pasaulį, kas iš vienos pusės gąsdina, iš kitos – kur kas labiau jaudina ir motyvuoja! 🙂

    Namai. Įsivaizduokit, grįžtu namo kažkurią dieną – žiūriu dvi moterys bando kažkokį lapą prie tvoros pritvirtinti. Aš stabteliu it klausiu, kas čia yra, o jos man ir porina: “- Ai, rajono plėtros planas, ruošiasi nugriauti šiuos tris namus”. Man lengvas šokas, nes vienas iš tų namų – mano, kuriame gyvenu, Patikrinu internete oficialią seniūnijos svetainę – tikrai, yra projektas, kažkas ruošiasi nugriauti mano namą ir šalimais esančius kitus du, investuoti 18 milijonų dolerių ir pastatyti daugiabutį su požeminėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis ir pan. Tai sėdžiu savo kieme kaip koks Krėvės Grainius, gailintis liepos, ir liūdžiu, kad vietoje šitos žalios oazės už keleto mėnesių bus statybų aikštelė, betono ir asfalto plotai. O man ir vėl teks ieškoti naujų namų. Visada žinojau, kad kada nors taip nutiks, nes per daug geroje vietoje šitas senas namas, bet nesitikėjau, kad taip nutiks, kol aš čia gyvensiu.

    Taip ir bėgo sausis tarp namų, darbų, pasiruošimo savarankiškam darbui (sutarčių, kainyno, marketingo dėliojimo, co-working space paieškų) ir savaitgalio kelionių. Filmų visai nežiūrėjau, knygą vieną skaitau, bet tik pradėjau, tai papasakoti dar nieko negaliu, menams laiko neturėjau, užtat šiaip daugiau laiko skyriau sau, miegui, sveiko maisto gaminimui, apmąstymams, ko noriu iš savęs ir ateinančių metų. Noriu daug, tai panašu, kad dėl to teks nemažai padirbėti. 🙂

    P.S klausimas jums. Čia beveik prie to pačio – svarstau, kad po 8 metų rašymo apie keliones ir gyvenimą svetur, norėtųsi įtraukti naujų temų į blog’ą. Tai dabar klausimas jums, mano mieli skaitytojai. 🙂 Kam iš jūsų būtų įdomu skaityti apie fotografiją? Maisto, kelionių, Instagram? Apie techninius dalykus, visokius pasiruošimus, nuotraukų redagavimą, programėles? Žinau, kad dauguma iš jūsų čia yra turbūt dėl kelionių, bet vien apie jas rašyti po tiek metų jau man pačiai neretai stinga įkvėpimo ( užtat tiek daug mano kelionių jau nebepatenka į šiuos puslapius, vos viena kita nuotrauka nugula į Instagram. O juk visai neseniai atsinaujinau svetainės dizainą ir susimokėjau už jos talpinimą dar dviems metams, tai tikrai nežadu visko paleisti. Tik jaučiu, kad laikas pokyčiams ir čia.) Pasidalinkite mintimis, ar būtų aktualu? 🙂

    ***

    Bučkiai ir linkėjimai

    6 Comments

    1. Fauata
      2020 February 2 / 14:52

      Sveika, pirmiausia ačiū, kad rašai, daliniesi informacija, kasdienybe. Labai įdomiai, nuoširďžiai ir neiškraipyrai tai darai. Manau, kad yra skaitytojų ratas (tame tarpe ir aš), kad sksitysime viską ką parašysi
      Man įdomu viskas ir kelionės, ir forografijos pasiruošimas, programėles. Maistas.
      Tiesiog, daryk kas tau pačiai malonu, o skaitytojų tikrai atsiras.
      Ačiū, Tau. Ir tik pirmyn!

    2. Saulė
      2020 February 2 / 15:00

      Labai domina ir fotogrfija ir kelionės! Šį blogą seku jau keletą metų būtent dėl puikios nuotraukų ir kelionių aprašymų dermės:)
      Domina ir techniniai dalykai, domina ir kaip gimsta idėjos ar sumaymai/ kaip rasti laiko kelionės metu užfiksuoti gerą kadrą/ kaip neįkirėti kartu keliaujanties su nuolatiniu ‘gero kadro’ gaudymu/ ar reikia planuoti prieš kelionę, kokius kadrus užfiksuoti ir pan. :))

    3. V.
      2020 February 2 / 15:38

      Sveiki! Džiaugiuosi kiekvienu tekstu, žodžiu, vaizdu… Fotografija labai įdomu!! Ačiū ir sėkmės kelyje į naujas šalis, į save ir pas mus❤️

    4. indre
      2020 February 2 / 17:19

      Labai domina ir kita puse-kaip pagauni tokiu nuostabiu kadru ir kiek laiko trunka pats retusavimas. Taip pat kokia kamera ir objektyvus naudoji 🙂 Tavo keliones ir gyvenimo budas tikrai suteikia motyvacijos ne vienam! Nesvarbu kokia tema rasysi manau visi tave seke zmones seks ir toliau, nes labai ikvepi pozityvo! 🙂

    5. Rūta
      2020 February 3 / 18:34

      Visada skaitau kelionių Jūsų kelionių istorijas, bet su malonumu skaityčiau ir įrašus apie fotografiją. Taip pat ir su techniniais smulkiais patarimais pradedantiesiems fotografijos mėgėjams .

    6. Gabriele Buivydaite
      2020 February 8 / 15:24

      Sveika! Ačiū, kad rašai!! Išties būtų įdomu gauti kokių patarimų pradedantiesiems, kurie keliauja ir nori įamžinti gerų kadrų, tačiau kol kas neturi tam labai gerai pralavintų sugebėjimų. O šiaip, bet kokiu atveju, kaip ir kiti skaitytojai, skaitysiu viską, ką parašysi. Linkėjimai (vis dar) iš Šiaulių!
      Gražios ateinančios savaitės ir nuostabaus savaitgalio!

    Leave a Reply to Rūta Cancel reply

    Your email address will not be published. Required fields are marked *


    Looking for Something?