21, 06, 2019

Dviračiu po Vietnamo kaimą. Tam Coc

Po savaitę trukusių varginančių karščių centriniame Vietname, naktiniu traukiniu atvykome į šalies šiaurėje esantį Ninh Binh regioną. Ninh Binh mus pasitiko pastebimai vėsesne temperatūra ( čia jau buvo kokie 27 laipsniai šilumos, o ne 37 kaip kokiame Hue) ir gaivinančiu lietumi. Paprastai lietus atostogų metu retai kada džiugina, tačiau tą rytą aš buvau visai nieko prieš. 🙂

Išlipę Ninh Binh traukinių stotyje ir pasigavę taksi ir patraukėme tiesiai į Tam Coc miestelį. Tam Coc pasirodė visai nedidelis (kur kas mažesnis už patį Ninh Bihn), tačiau ten yra pagrindinis turizmo taškas: didesnis nakvynės vietų pasirinkimas, daugiau restoranų, organizuojami turai. O ir miestelio apylinkės lyg iš pačio gražiausio atviruko! Vos ten atvykus žinojau, kad tai buvo labai gera mintis.

Apsistojome bambukiniame bungale kalnų papėdėje. Viskas švaru, tvarkinga, įskaičiuoti pusryčiai, galima pasiimti nemokamus dviračius, ką mes ir padarėme. Na o tada laikas pažinčiai su vietove!

Viena pagrindinių Tam Coc turistinių pramogų – pažintiniai pasiplaukiojimai valtele. Šiaip jau internete neretai keliautojai rekomenduoja rinktis Trang An, neva Tam Coc labai didelė turistų koncentracija, ir Trang An viso to konvejerio mažiau, bet nežinau, gal mes ir čia ne sezono metu pataikėme, nes jokios valčių grūsties tikrai nesijautė. Priešingai, tai buvo labai ramus ir malonus pusantros valandos pasiplaukiojimas Ngo Dong upe. Valtelę irklavusi moteris tai darė kojomis ( kas iš pradžių kiek nustebino, tačiau vėliau pasiskaičiau, kad irkluoti kojomis lengviau, taip neapkraunami nugaros raumenys), tai mums beliko tik sėdėti ir grožėtis vaizdais. O grožėtis buvo kuo. Iš lėto plaukėme tarp nuostabių kalnų, praplaukėme tris urvus ( ilgiausias buvo 127 metrų), aplinkui supo žaliuojantys ryžių laukai. Aš ten sėdėjau visa užsisvajojusi ir fotoaparato iš rankų paleisti negalėjau!

Vakarop vėl šokome ant dviračių ir išmynėme po kaimą pasivažinėti. Kad jau nelijo, patraukėme link Bich Dong šventyklos. Šventykla nutolusi nuo miestelio kokius 2 km, pasiekėme ją visai prieš pat saulėlydį, žmonių beveik nebuvo (vos keletas turistų vaikštinėjo aplinkui). Sako, tai viena gražiausių šventyklų, įrengta lyg ir ant kalno šlaito, lyg ir uoloje, visa tiesiog tobulai įkomponuota į gamtą. Pats šventyklos lankymas nemokamas, tačiau neišvengsite dviračio stovėjimo mokesčio prie įėjimo ( $1). Prie įėjimo į šventyklą stovi ženklai, prašantys lankytojų prisidengti kelius ir pečius, tai ruošiantis ten reikėtų turėti šiuos prašymus galvoje ( Vietname aš kažkaip buvau visai tam nepasiruošusi, bet iš savo klaidų turbūt jau pasimokiau ir kitai kelionei į Aziją  dedu į kuprinę ilgus sijonus ir sukneles).

Kitą dieną ir vėl pradėjome pasivažinėjimu po kaimą siaurais keliukais, vingiuojančiais per ryžių laukus ir palei upę. Gegužės – liepos mėnesiai regione yra vasarinio ryžių derliaus ėmimo metas. Laukai žaliuoja, prinokę ryžiai lenkia savo sunkias varpas žemyn. Kur ne kur matosi darbininkai, įsibridę į vandenį ir imantys derlių, arba jau ant kranto, įnikę į kūlimo darbus.

Papietavę vėl šokome ant dviračių ir patraukėme kitos lankytinos vietos link – Hang Mua Cave. Ši vieta yra nacionaliniame parke, ir jos lankymas mokamas (apie $5, įskaičiuojant dviračio parkavimą). Atvažiavus iš pradžių laukė nelabai maloni patirtis dėl agresyvių vietos gyventojų, primygtinai liepusių statyti dviračius jų mokamoje aikštelėje, tačiau mes juos ignoruodami vis tiek nuvažiavome iki pat įėjimo, kur šalia bilietų kasos dviračius ir palikome. Įėjus į vidų praėjome gražų rytietišką parką, o tada prasidėjo kopimas 500 laiptelių tikslo link. Iš karto po lietaus ten turbūt būtų pavojingai slidu, tačiau mums atvykus jau buvo sausa. Pats lipimas, esant tokiam karščiui ir tokiai drėgmei, nė iš tolo nepriminė lengvo pasivaikščiojimo… 🙂 Bet viršuje vaizdai atpirko visas pastangas!

Ant kalno viršūnės netikėtai sutikome lietuvių grupelę, tai paskui dar draugiškai nusileidome iki žemesnio kalno ir ten esančios koplytėlės. Nors diena buvo apniukusi, vaizdai vis tiek nė vieno nepaliko abejingo ir nekėlė klausimų, ar buvo verta. Taip taip taip!

Tas dvi dienas nesilioviau savo kelionės kompanionui aikčioti, kaip gražu, kaip gražu, ak, kaip gražu! Man tai buvo viena gražiausių vietų, kur kada nors  esu buvusi. Ir net neperdedu, tikrai labai patiko. 🙂 Jei kada keliausite po šiaurinį Vietnamą, ir dėliositės maršrutą, mano rekomendaciją šiai vietai turite. O jeigu kyla klausimų, nesivaržykite ir klauskite komentaruose, papasakosiu daugiau 😉

***

Bučkiai ir linkėjimai



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


Apie mane

Apie mane

***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: