01, 11, 2017

Pavasariško spalio šurmuly.

Visą mėnesį vis žadu sau mintyse, kad papasakosiu apie tą, papasakosiu apie aną… Tačiau realybėje bėga dienos per kalendorių, vos spėju skaičiuoti pirmadienius-penktadienius, tuo tarpu blog’ui ne tai, kad įkvėpimo trūksta, o laiko neturiu! Na, bet dabar prisėdau papasakoti apie prabėgusį mėnesį, ką veikiau ir kuo gyvenau aš čia toje Australijoje, tai įsitaisykite patogiai. 🙂

Nauji namai. Paskutiniame mėnesio apžvalgos įraše pasakojau, kad visą rugsėjį jaučiausi kaip be namų, nes porą savaičių šen, savaitė ten, savaitė dar kažkur… Tai pagaliau šitą stresą metu iš galvos, benamė nebesijaučiu. 😀 Persikrausčiau į naujus namus ir nors pusmetį tikrai nesiruošiu niekur iš jų kraustytis. Kodėl pusmetį? Nes nors man labai patinka vieta, kurioje gyvenu (kalbu apie rajoną, susisiekimą ir atstumą pėsčiomis iki vandenyno), patys namai svajonių namų deje neprimena, ir mano kambarys labai tamsus. Tačiau tokių namų, kokių noriu, kol kas negaliu sau leisti, tai šioje vietoje savo norus apraminu kokiam pusmečiui, paskui žiūrėsiu, ką mano banko sąskaita šnekės. O kol kas gyvenu name su penkiomis merginomis iš Anglijos, Italijos, Slovakijos, Kolumbijos, Urugvajaus ir kelis kartus per savaitę nakvojančiu australu. Vienas draugas sakė, kad vieta, kur gyvena šešios panos, vadinama gyvatynu, tai nežinau, mano gyvatyne gyventi visai smagu 🙂 Ne, iš tikro džiaugiuosi, kad pas mus namie labai gera atmosfera. Visos merginos panašaus amžiaus ( 25-32 m.), visos draugiškos, visos tarpusavy maloniai bendrauja, visos paprastos, pozityvios, daug dirbančios, laisvalaikiu keliaujančios… Žodžiu, viskas gerai 🙂 O geriausia dalis, kad pagaliau gyvenu arčiau vandenyno, kad atsikelti ryte ir per 10 minučių ateiti iki paplūdimio saulėtekiui nebeatrodo kaip iš svajonių serijos, kad aplinkui daug jaukių kavinukių, kuriose, gerdama skanią kavą, galiu pasidaryti nemažai dienos darbų ir kad čia jaučiuosi lyg būčiau ten, kur ir noriu būti. O tai ir svarbiausia!

Darbai. Šis mėnesis buvo toks margas ir toks įdomus darbine prasme, kad nežinau nuo ko pradėti pasakoti. Turbūt išskirsiu labiausiai įstrigusius klientus ir užsakymus. Pirmų pirma – didžiausia mėnesio nesąmonė, kur netyčia įsivėliau. O buvo taip… Parašo man vieną vakarą mergina, su kuria anksčiau dirbau ir kurią kartą fotografavau, kad jai reikia fotografo vienam mažam draugų ir šeimos vakarėliui. Pasižiūriu, tą dieną laisva – kodėl gi nesutikus? Paklausiu laiko, paaiškėja, kad veiksmas vyks vakare. Aš neturiu blykstės, vakarais nefotografuoju, tai prasideda aiškinimas. Aš jai aiškinu, kad negaliu fotografuoti, nes, neturėdama reikiamos technikos, negaliu užtikrinti paslaugų kokybės ir dėl to blogai jausčiausi imdama pinigus, tuo tarpu už dyką dirbti visą vakarą irgi nesiruošiu. Ji man atgal porina, kad jiems profesionalaus fotografo ir nereikia, jiems tereikia, kad kažkas tik vakarą papleškintų, kad nuotraukos būtų vienoje vietoje,o ne krūvoje telefonų, iš kurių paskui neis jų susirinkti. Žodžiu, po ilgų derybų sutariam nedidelę kainą, pažadu tik pafotografuoti ir atiduoti nuotraukas tokias, kokios jos yra, be jokio redagavimo, tik ištrynusi tas, kurios susiliejusios ir ne fokuse. Ji džiaugiasi ir laukia manęs vakarėlyje. Gaunu restorano adresą, nuvykstu į vietą ir kągi aš randu? Veiksmo vieta – kiniečių restoranas viename iš Sidnėjaus prekybos centrų Kinų kvartale. Ta maža šventė – 40 žmonių ( mano suvokimu ne tokia ir maža…). Šventės proga – tos mano buvusios kolegės brolio VESTUVĖS! Ai, nepaminėjau, kad ji pati azijietė ir visi tą vakarą buvę žmonės (išskyrus mane vieną) buvo azijiečiai, visą vakarą kalbantys vien mandarinų kalba. Dar kurį laiką negalėjau atsitokėti, kaip aš čia į tokį darbą įsivėliau, būdama tam visiškai nepasiruošusi. Aš gi vestuvių nefotografuoju ir nežadu to daryti, apie indonezijiečių tradicijas absoliučiai nieko nenutuokiu, į ką daugiausia kreipti dėmesį irgi nežinau… Norėjosi prasmegti skradžiai žemę arba bent jau apsisukti ir išeiti. Betgi žmonių šventė, negalėjau taip padaryti. Plius, tai būtų daugiau negu neprofesionalu. Žodžiu, pafotografavau kaip visi valgo ir po du-tris pozuoja, nuotraukas vis tiek kažkiek tvarkiau ( nors ir tarėmės, kad to nedarysiu ir man jie už tai nemokėjo, bet sąžinė neleido tiesiog taip imti ir atiduoti vestuvinį balių tiesiai iš kortelės), ir tuo pačiu prisiekiau sau, kad daugiau neleisiu sau atsidurti tokioje kvailoje situacijoje! Ai, o pačios vestuvos buvo tokios keistos ir nejaukios, kad atskirą įrašą turėčiau parašyti, bet matau, kad jau ir taip išsiplėčiau.

Geriausias mėnesio klientas. Prieš kurį laiką susiradau vieną mažą darbelį, kuris man būtų užtrukęs max pusvalandį, tačiau numatytos fotosesijos rytą kliento užsakovai jį atšaukė, tai jis taip ir liko nepadarytas. Parašiau laišką, kad nieko tokio, jei reikės mano pagalbos ateityje – tegul kreipiasi, mielai padėsiu. Ir štai, praėjo kelios savaitės ir jiems manęs vėl prireikė. Darbas lengvas ir smagus (fotografuoti miesto erdves, o jūs gi žinote, kaip man tai patinka!), atlyginimas stebinančiai džiuginantis, komunikacija su klientu labai maloni, o ir atsiliepimai apie darbą su manimi iš jų pusės teigiami. Man atrodo, atlikusi darbą namo ėjau truputį pasišokinėdama iš pasitenkinimo gyvenimu.

Savimeilę paglostęs klientas. Prieš porą savaičių mano pašto dėžutę pasiekė laiškas iš vietos marketingo koordinatorės, kad jai labai patinka mano Instagram, ir paklausė, ar norėčiau dirbti su jais ir fotografuoti jų maistą bei visas turimas erdves? Kai patikrinau jų svetainę (truputį tikėjausi kokios kebabinės ar pigios picerijos), mintyse cyptelėjau iš džiaugsmo! Ar mane domina darbas su jais? O taip!!! :). Fotosesija praėjo smagiai, su marketingo komanda biolaukai sutapo puikiai, deramės, gal nuolat pradėsiu jiems fotografuoti.

Be viso to dirbau su daug skirtingų projektų, kas yra labai smagu ir įdomu. O žinote, kur geriausia dalis? Pagaliau aš išties nuoširdžiai džiaugiuosi savo veikla! Taip, tobulėti dar yra kur, truputį stringu su laiko planavimu, vis ieškau būdų, kaip pagerinti savo produktyvumą ir viską pasidaryti greičiau, nešvaistant laiko veltui, tačiau pagaliau jaučiuosi esanti kelyje, kuriuo noriu eiti. Jei taip ir toliau, ant savo metų tikslo paversti fotografiją savo pagrindiniu darbu dėsiu užtikrintą pliusą. 🙂 O primindama, kodėl apie tai čia išvis pasakoju, sakau, jog žadėjau dalintis savo kelione nuo pomėgio iki darbo, tai progresą patys galite nujausti.

Mėnesio skaitiniai. Wm. Paul Young “Trobelė”. Prieš paimdama į rankas “Trobelę”, girdėjau gerų atsiliepimų ne iš vieno ją perskaičiusio. Visgi nesu tikra, ar man pačiai labai patiko (perkaičiau vis tiek. Turiu savybę pabaigti visas pradėtas skaityti knygas, tai pabaigiau ir šitą). Ši knyga ne iš tų lengvų romaniūkščių, kur pasikrizendama per porą dienų perskaitai. Tema sunkesnė, problema gilesnė, keliami ir atsakomi klausimai ne kartą privertė prilėtinti skaitymo tempą, kad įsigilinčiau labiau. Ir visgi, nepaisant to, nemanau, kad knyga mane labai palietė. Draugė pasakojo, kad verkė skaitydama, tuo tarpu man didelių emocijų nesukėlė. Turbūt tik vieną mintį skaitydama radau kaip tik tada, kada man jos labai reikėjo. Nerandu savo Kindle dabar tikslios citatos,  bet mintis buvo “Mes patys esame kalti, kad nusiviliame kitais”. Skaitydama knygą jaučiausi truputį liūdna ir nusivylusi vienu žmogumi, bet paskui ir galvoju. Juk tikrai – jis gi nekaltas, kad aš išsikėliau savo galvoje jam kažkokius lūkesčius, o jis jų nepateisino. Tai juk mano pačios problema, o ne jo. Jis dėl to nekaltas, kad nepasielgė taip, kaip aš norėjau, kad pasielgų. O kai jis dėl to nekaltas, tai ko aš čia blogai apie jį galvoju, nešiodama savo paširdžiuose tokį nemalonų gumulą? Ir tikrai, kai taip galvoji, kaip viskas paprasčiau atrodo!

Mėnesio renginiai. Šis mėnuo taip ir prabėgo be didelių renginių, tačiau aplankiau porą maisto festivalių (Sydney Night Market, Watsons Bay Cider Festival), kas buvo labai smagu ir skanu. Labai gailiuosi, kad tik dabar atrandu tą Sidnėjaus pusę ir pradedu vertinti, kiek daug čia visko vyksta (pernai metai atrodo lyg per tirštą miglą), tačiau gal geriau vėliau nei niekada? Pagaliau atrandu mieste vykstančius renginius, festivalius, tik vis nerandu laiko su jumis tuo pasidalinti. Na, bet nors apie vieną truputį pasakojau ( sidro festivalį), tai jei praleidote, įrašas čia. Be maisto festivalių praėjusį savaitgalį su Karolina žiūrėjome arenoje Cirque Du Soleil. Pasaulinio turo metu lankosi jie dabar Sidnėjuje su nauja programa, įkvėpta Avataro. Įspūdis? Labai gražu! Nuoširdžiai sužavėjo vaizdo projekcijos, dekoracijos, patiko muzika, visa scenografija, o ir pats akrobatų pasirodymas ne kartą privertė išplėsti akis. Jei bus kur nors galimybė pamatyti, rekomenduoju. 😉

Mėnesio vieta. Čia turbūt būtų vieta paminėti aplankytą Sidnėjaus žydų muziejų. Sidnėjuje yra labai didelė žydų bendruomenė, o gyvena jie brangiausiuose rytiniuose miesto rajonuose. Neseniai ir aš čia persikrausčiau, tai kasdien matau vaikus autobuse, penktadieniais šeimas, einančias į sinagogą, iš tikro mano nuolatiniai klientai, su kuriais bendrauju praktiškai kasdien, irgi žydai, tai nors užaugau rajone, kur iki karo jų bendruomenė buvo labai didelė, aš pirmą kartą gyvenime iš tikro susiduriu su šia tauta. O susidūrusi susimąsčiau, kad aš visiškai nieko apie juos nežinau. Nei apie religiją, nei apie papročius, nei apie tai, kaip jie atsidūrė šioje tolimoje žemėje. Vienintelė tema, kadaise gvildenta istorijos pamokose, buvo žydų genocidas, bet ir tai daugiau apie skaičius, kiek ir kur buvo išžudyta, o ne apie jų gyvenimo sąlygas getuose, darbus, badą. Žodžiu, kai Karolina pasiūlė nueiti, nė trupučio nesudvejojau. Buvo įdomu!

Mėnesio filmas. Praeitą penktadienį Claire (anglė, su kuria gyvenu) mane pakvietė į kiną. Visų pirma, Golden Age Cinema buvo malonus atradimas. Toks mažutis, su baru, kur gali pasiimti vyno taurę į kino salę, o repertuare nekomerciniai filmai, tai jis man pasirodė lyg “Kino Pasakos” australiškas variantas. Visų antra, žiūrėtas dokumentinis/meninis filmas paliko daug minčių galvoje visam likusiam vakarui. Žiūrėjome filmą apie žymų australų aboriginenų dailininką Albert Namatjira, patį pirmąjį aborigeną, gavusį Australijos pilietybę. Ir nors pagrindinėje siužeto linijoje viskas sukasi apie Namatjira projektą, apie teatrą, keliaujantį po Australiją ir pasakojantį dailininko istoriją, viso to fone kyla daug daugiau minčių apie pačius Australijos aborigenus, apie neteisybę, kaip jie, būdami šios žemės šeimininkai, iš tikro nebeturi kur gyventi, kad jie tapę pačiu žemiausiu visuomenės sluoksniu, kad jie nepritampa prie pasaulio, kuris per prievartą jiems buvo primestas. Ir dar šalia kyla minčių, kiek daug aš apie tai, čia gyvendama, nežinau! Jei kas nors turite rekomendacijų knygoms ar filmaas apie Australijos aborigenus, labai jų laukčiau!

Mėnesio kūrinys. Šį mėnesį truputį liūdėdama atsisveikinau su savo drauge Alina, su kuria kartu gyvenome, kartu keliavome, kartu kavos eidavome ar fainų restoranų ieškodavome. Baigė ji Sidnėjuje universitete savo mokslinius tyrimus, pasirašė magistrinį darbą ir grįžo namo į Vokietiją. Prieš jai išskrendant dar susitikome sekmadienio pusryčiams ir atsisveikinome abi žadėdamos, kad, kai grįšiu į Europą, tikrai susitiksime. O atsisveikinant aš jai padovanojau dovaną, kurią gan ilgai ruošiau. Visus tuos mėnesius, kartu keliaujant, aš ją fotografavau. Iš pradžių ji labai slėpėsi ir vengė fotoaparato, vėliau priprato. Galiausiai prisipažino, kad pati sau išsikėlė tikslą – pasinaudoti proga, kad šalia manęs jaučiasi gerai, ir priprasti prie fotoaparato, nes visą gyvenimą jo vengė. Žodžiu, po nepilnų metų turėjau krūvą jos nuotraukų, kurias kartu su mūsų kelionių nuotraukomis sudėjau į gražią knygą. Knygą sumaketavau ir išsiunčiau atspausdinti per Blurb. Alinos reakcija buvo labai šilta, panašu, kad knyga tikrai patiko! Iš tikro ir man patiktų tokią turėti, tačiau galvoju, kaip čia yra, kad dovanai, kuriamai iš širdies, laiko radau, o kai tai yra sau pačiai, tai niekaip neprisiruošiu net pradėti? Neišsiplečiant, jei kada norėsite ką nors pradžiuginti, dovana pasiteisino 100 procentų. 😉 Jie ten gan dažnai nuolaidų turi, pasižiūrėkite.

Mėnesio YouTube. “When you accept where you are, it is a lot easier to move forward.”

Mėnesio kelionė. Pati truputį netikiu, kaip čia taip nutiko, bet visą mėnesį prabuvau Sidnėjuje. Vienintelė išvyka buvo pačioje mėnesio pradžioje, kuomet su smagia lietuvių kompanija važiavome link Coffs Harbour, ir per ilgąjį savaitgalį aplankėme tris nacionalinius parkus, prisižiūrėjome Australijos kalnų ir klonių, nakvojome miške palapinėse, pusryčiavome su kengūromis ir šiaip turiningai praleidome laiką. Trupučiu nuotraukų dalinausi čia.

Mėnesio pirkiniai. Jau praeitą mėnesį pasakojau, kad apsisprendžiau nedėti jokių vilčių į Australiją, kad noriu tiesiog čia pagyventi, padirbėti, pakeliauti ir grįžti į Europą. Tai štai, stabtelėjusi prie tų minčių pakeliauti, supratau, kad laikas pradėti tas keliones planuoti! Ir ne tik svajonių sąrašus sudarinėti, o iš tikro pradėti keliones planuoti, nes su tokiu gyvenimo tempu, kokiu dabar gyvenu, prabėgs tie metai nepastebimai. Kai vieną vakarą Claire paklausė, ar noriu prie jos prisijungti ir Uluru uolą centrinėje šalies dalyje aplankyti, ilgiau nei 10 minučių galvodama neužtrukau, nusipirkau bilietus kartu. Tada, būsimos kelionės ir avialinijų akcijos įkvėpta, nusipirkau bilietus į Whitsundays, kuris kartu su Whitehaven Beach dar prieš atvykstant į Australiją buvo mano sąraše, o užvakar, pašnekėjusi su merginomis virtuvėje, dar ir į Melburną skrydį nusipirkau! Vienintelis kabliukas – šitos kelionės tik už pusmečio, t.y. žiemą (Išskyrus Melburną. Šis bus greitai). Na bet tai ką, per vasarą kur nors čia pakeliausiu, o, kai atvės orai, nuskrisiu kelioms dienoms vienur pasišildyti, paskui ktur… Kai bilietai guli pašto dėžutėje, tikimybė, jog tikrai kažką pamatysiu Australijoje, kur kas didesnė! 🙂

Sportas, miegas ir mityba. Šį mėnesį už visą šią trijulę per petį patenkinta sau netapšnoju, bet būna ir blogiau, tai labai save peikti ir graužti taip pat nesiruošiu. Sportas – labai nereguliarus. Buvo savaičių, kad į sporto klubą neužsukau nė karto, buvo, kad buvau tris kartus ir gailėjausi, kad nespėjau daugiau. Vis dar bandau paversti tai įpročiu, vis dar sunkiai. Miegas – bendra tendencija gerėja. Buvo išimčių, kai naktinėjau iki 2 nakties, tačiau šiaip į lovą susiruošiu iki 24 val, o tai reiškia, kad ryte galiu atsikelti anksti, išsimiegojusi ir dieną pradėti iš tikro ryte, o ne prieš pietus. Mityba – neatsidžiaugiu daržovių turgumi netoli namų! Atrodo, iš naujo atradau džiaugsmą gaminti, kuris buvo kurį laiką pabėgęs.

***

Tai štai, taip trumpai apie spalį. Lapkritis laukia, tikiuosi, ne mažiau darbingas, tačiau įdomesnis laisvalaikio prasme. Šiaip tai jau vasara pas mus ant nosies! O vasarai turiu smagių planų. Gali būti, kad tai mano paskutinė vasara Australijoje, tai minčių, ką čia pamatyti, – daugybė. Papasakosiu ir jums, kas čia iš tų mano planų išeis. 😉 O kol kas kaip visada –

 

 Bučkiai ir linkėjimai!



8 responses to “Pavasariško spalio šurmuly.”

  1. indre says:

    beje, jei kada noresi daugiau apie zydus pasidometi, paziurek grazu filma karo tematika Pianistas, labai sukreciantis ir idomus
    O siaip sekmes dideliausios;)

    • Vaida says:

      Ačiū, Beata, už rekomendaciją! Pabandysiu paieškoti elektroninės knygos versijos ir perskaityti, jei rasiu 🙂

  2. Dovilė says:

    Sveika Vaida!
    Nagi sudomino tos keistos ir nejaukios vestuvės 😀
    Taip pat labai įdomu kaip ta foto knyga atrodo :))
    Sėkmės Tau! (:

    • Vaida says:

      Hmm, knyga asmeniška, nežinau, ar draugė norėtų, jog jos nuotraukomis iš paplūdimių viešai dalinčiausi, kai pati visiškai nesinaudoja jokiais socialiniais tinklais, tai teks manimi patikėti, kad graži gavosi :)) O šiaip tai pati knygos idėja man patinka. Juk taip vartyti nuotraukas ir kitiems rodyti kur kas maloniau nei telefone!

  3. Justė says:

    Malonu skaityti ir džiaugtis pasiekimais! O dėl aborigenų, kažkada labai seniai, gal net mokykloje dar, mačiau filmą Triušių tvora (angl. Rabbit Proof Fence), kuris privertė jausti svetimą gėdą už baltuosius žmones.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


***
Aš esu Vaida. Keliauju, fotografuoju, rašau, ieškau gyvenime mažų ir didelių džiaugsmų, o suradusi mielai jais dalinuosi čia.
Sveiki atvykę į mano kelionių ir laisvalaikio tinklaraštį!
***
Informaciją, esančią šiame tinklaraštyje, be mano sutikimo kopijuoti ir platinti draudžiama.
***

Socialiniai tinklai:

Archyvas: