Du zuikiai vienu šūviu: Rosenlaui tarpeklis ir Rothorn viršūnė.

Paprastai, kai manęs klausia, ar labiau noriu į kalnus, ar kažkur kitur, aš, kaip mergina iš Suvalkijos lygumų, visuomet noriu to, ko niekada neturėjau, kalnų. Tačiau šį kartą tas kažkas buvo tai, ko dar niekada nebuvau mačiusi! Apsispręsti net nebandžiau. Atsakiau, kad noriu ir kalnų, ir tarpeklių, tad mano dienos išvykos kompanionui neliko nieko kito, kaip tik suplanuoti dieną taip, jog spėtume viską.

Paskutinius kelis kartus mano kelionės po Šveicariją buvo į labai turistinius taškus: Lauterbrunnen, Pilatus, Grindelwald… Nesupraskite manęs klaidingai, tikrai nėra nieko blogo su jais, tačiau akivaizdu, kad man jau buvo laikas ir į tas vietas, kurių azijiečiai turistai nepasiekia. 😉 Tądien turėjau progą užmiršti bet kokį planavimą ir leistis nustebinama. Kas iš to išėjo? Išėjo labai gerai! 😉

Kelionė prasidėjo traukinių stotyje, kur susitikau su savo fizioterapeutu ( jaunas vokietis, su kuriuo visai smagiai susidraugavome per mano 3 mėnesių reabilitacijos laikotarpį) ir automobiliu patraukėme gilyn į kalnus, Berno kantono link. Pirmoji stotelė kiekvieną kartą kone privaloma, kai važiuoju pro šalį. Ne kartą panašia nuotrauka jau dalinausi, tačiau negaliu susilaikyti nespragtelėjus fotoaparatu. Palikus apačioje Lungern miestelį ir užvingiavus ant kalno, yra apžvalgos aikštelė, iš kurios Lungernsee atsiveria visu gražumu.

Kita stotelė – Hasli slėnis (vok. Haslital). Šiame slėnyje nesu buvusi niekada anksčiau, tad jau pakeliui plačiau atvėrusi akis pro langus dairiausi į visas puses. Populiariausias Hasli slėnio lankomas objektas – 1,4 km Arės tarpeklis ( vok. Aareschlucht), tačiau mes šį kartą važiuojame truputį toliau. Mūsų tikslas – Rosenlaui tarpeklis, kuris gerokai toliau nuo pagrindinio kelio, aukščiau kalnuose, sunkiau pasiekiamas, mažiau turistų lankomas, tačiau tikiu, ne mažiau įspūdingas. Įėjimas į tarpeklį mokamas (8 Fr. suauguasiam), o patirtis, ypač, jei nematei nieko panašaus, labai įdomi. Šį tarpeklį per tūkstančius metų išgraužė ir suformavo tirpstančio Rosenlaui ledyno vanduo, kuris ir šiandien su didžiule jėga šniokščia, krenta kriokliais žemyn ir taškosi šaltais purslais. Rosenlaui tarpeklis buvo atrastas XIX amžiuje, tačiau tada buvo įrengti tik mediniai laiptukai, leidžiantys akies krašteliu žvilgtelti į vidų. 1901 metais tarpeklį nupirko vienas verslininkas, investavo 22 tūkst. frankų, susprogdino 180 pakų dinamito ir padarė jį prieinamą lankytojams. Šiandien tarpeklyje įrengti takučiai su atitvarais (oi, tikrai nesinorėtų paslydus įkristi!), kurie vingiuoja vietomis tiesiog palei šlaitą, vietomis per išraustas olas. Oro temperatūra tarpeklyje gerokai vėsesnė nei atvirame lauke, o susišnekėti, stovint poros metrų atstumu, dėl galingo šniokštimo ne taip jau paprasta. Įspūdis geras! (Oficiali svetainė, jei skaitote vokiškai, čia)

Aplankę tarpeklį važiuojame į kitą slėnį. Taip pat Berno kantone, taip pat nesu ten buvusi. Šiaip jau Sörenberg turizmas smarkiai orientuotas į šeimas. Tai atostogų vieta, kurioje žiemą gali slidinėti, vasarą važinėtis rogučių trasa, vaikščioti po kalnus, grožėtis unikalia gamta (dėl savo uolienų ši vieta įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą), stebėti laukinius gyvūnus, rinkti žoleles, mokytis pūsti kalnų ragus, gaminti sūrį. Tačiau ir ne šeimoms ten yra ką veikti. 😉 Mes su Lars kilome į kalnus ir sutartinai abu linksėjome galvomis, kad tai gražiausia panorama, kokią matėme Šveicarijoje!

Mūsų pasirinkta viršūnė – Rothorn. Užkilti į viršų yra trys būdai: kojytėmis (aha, sėkmės!), panoraminiu garvežiu iš Brienz miestelio (grafikas ir kainos oficialioje svetainėje) arba dideliu gondoliniu keltuvu iš Sörenberg. Mes pastaruoju ir kylame. Iš slėnio keltuvas kelia kas pusvalandį, o, kol pasiekia viršūnę, užtrunka apie 15 minučių. Išlipus viršutinėje stotelėje atsiduri restorane, tačiau šį kartą mes jame neužsiliekame, einame į lauką. Na o ten… Akimirkai netenkame žado. Prieš akis – snieguotas Jungfrau masyvas, apačioje – fantastiškos spalvos ežeras, aplinkui – žaliuojantys ir žydintys kalnai, ausyse – tyla ir Alpėse skambantys karvių varpai. Tą akimirką svarsčiau, ar begali būti kažkas gražiau? Kai po pirmojo susižavėjimo pagaliau pradėjome vėl šnekėti ir kartu dalintis įspūdžiais, išsirinkome viršūnę, kur galima dar užlipti. Aš norėjau truputį toliau, jis norėjo aukščiau. Pataupėme laiką ir ėjome, kur aukščiau. Dabar berašydama susimąsčiau, kad Rothorn – tai aukščiausia viršūnė, kur esu buvusi vasarą – 2350 metrų virš jūros lygio. Panorama fantastiška! Iki šiol maniau, kad geriausia vasaros panorama atsiveria nuo Rigi arba Pilatus. Pasitaisau – nuo Rothorn!

***

• Kaip minėjau, į Rothorn viršūnę galite užkilti tiek iš Brienz miestelio (apie kurį esu truputį pasakojusi čia. Labai gražus miestelis, jei norite pasivaikščioti. Pasiekiamas automobiliu, traukiniu ir laivu iš Interlaken), tiek iš Sörenberg. Iš Sörenberg gerokai pigiau!
• Sörenberg vasaros žygių takų žemėlapį rasite čia.
• Oficiali Sörenberg svetainė su visomis veiklos galimybėmis čia.
• Per savo gimtadienį panoraminiu garvežiu iš Brienz į Rothorn galite kilti nemokamai ( apie tai perskaičiau čia).

***

Alpių viršūnes ir toliau skaičiuojanti