Pėsčiomis į Rigi.

Nedažnai priverčia mane kas nors pasijusti tingine, bet tą kartą susigėdau… Kai vieno iš savo fizioterapijos seansų metu plepėjau su savo fizioterapeutu ( cha, vienas iš gerų dalykų, nutikusių po mano nelaimės, bent jau jauną, šaunų fizioterapeutą reabilitacijai gavau 😀 ), lyg apie savaime suprantamą dalyką aš jam pasakojau, kaip aš einu į kalnus: pakylu kur nors iki pusės kalno keltuvu, kilometrą kitą per kalnus pasivaikštau, o tada taip pat keltuvu žemyn. Arba antras variantas – keltuvu iki pat viršaus, tada iki kokios tarpinės stotelės pėsčiomis nužingsniuoju žemyn, galiausiai vėl keltuvu nusileidžiu į slėnį. Ir taip aš dariau tiek kartų, kol galutinai įsitikinau – kalnų žygiai Šveicarijoje toli gražu nepigi pramoga. Tie keltuvai ant kai kurių kalnų gali kainuoti beveik kaip slidinėjimo skipasas žiemą! Tikrai! Tuo tarpu, man postringaujant apie savo išvykas, žiūrėjo jis į mane, šypsojosi ir purtė galvą:

– Taigi į kalnus galima lipti, ir tai nieko nekainuoja! Einam kada, kai turėsi laiko.

Aišku, čia jau į paviršių išplaukė visas nepasitikėjimas savimi: “-Aš? Į kalnus pėsčiomis? Visą kelią aukštyn ir paskui visą kelią žemyn? Oi ne, ryškiai per gerai jis apie mane galvoja! Juk jau keli mėnesiai kaip aš visiškai nesportuoju, net laiptais į savo ketvirtą aukštą nelipu, liftu važiuoju… Kur jau čia man tokiai į kalnus eiti… Be šansų. O beto, aš gi tokia traumuota, kas jau kas, bet jis puikiai turėtų žinoti, kad su fiziniu krūviu man reiktų atsargiai…“ Kuo ilgiau savo kvailus argumentus dėsčiau, tuo labiau jis šypsojosi. Nemeluosiu, ta šypsena gerokai sugėdino ir tuo pačiu pažadino visas ambicijas. Neliko nieko kito kaip priimti kvietimą savaitgalį eiti į kalnus kartu. Ir tai reiškė be jokio zirzimo, kad pavargau, pėsčiomis aukštyn ir pėsčiomis žemyn.

Kalno žygiui ilgai rinktis nereikėjo. Nors iš skirtingų pusių, tačiau gyvename šalia Rigi, o Rigi – vienas iš geriausiai pritaikytų kalnų pasivaikščiojimams Šveicarijoje. Visgi kalnas su 120 km takų, kur praktiškai į visas puses plyti nuostabi panorama, pakeliui visur įrengti suoliukai, apžvalgos aikštelės, laužavietės, netrūksta ir trobelių, kur gali užkąsti ar atsigaivinti, tikrai neleidžia sudvejoti, kad tai viena geriausių galimybių regione. Savaitgalį paaiškėjo, kad ši galimybė dar gali būti ir nemokama! Kaip? Jums teks pradėti žingsniuoti į viršų nuo Küssnacht miestelio! 😉

Atidžiau panagrinėjus žemėlapį matyti, jog takų yra ir daugiau ( matau, net iš Weggis vingiuoja, gal reiks kada išbandyti! 🙂 ), tačiau vienas iš paprasčiausių – iš Küssnacht pakalne užvažiuoti iki Seebodenalp (1020 m), ten mokamoje aikštelėje palikti automobilį ir pėsčiomis pro medinę koplyčią patraukti iki Staffelhöhe. Nuo Staffelhöhe gan stačia atkarpa iki Känzeli apžvalgos aikštelės ( iš ten kuo puikiausiai matosi Weggis apačioje ir Luzern tolumoje), tuomet dar pora kilometrų iki Staffel (1603 m), o nuo ten pasirinktinai arba iki pat Kulm viršūnės aukštyn ( 1797 m), nuo kurios atsiveria 360 laipsnių panorama, arba yra galimybė stačia atkarpa nusileisti atgal žemyn. Čia jau kaip priklausomai nuo to, kiek kojos laikys 😉

Dabar suskaičiavau, kad mūsų žygis buvo kiek daugiau nei 10 km, kopiant į viršų ir leidžiantis žemyn užtrukome apie 6 valandas. Įvertinus mano fizinį (ne)pasirengimą ir tai, kad visiškai nemaudė raumenų sekančią dieną, darau išvadą, kad buvome arba žiauriai lėti ( tikėtina!) arba per dažnai stoviniavome ( taip pat tikėtina 🙂 ). Kaip ten bebūtų, po dienos kalnuose grįžau namo nusikalusi, bet išsišiepusi iki ausų. Patenkinta savimi ir kupina atradimo džiaugsmo. Galbūt kažkam tai nuskambės neįtikėtinai naiviai, bet pasirodo, į kalnus galima lipti ir pėsčiomis, nebūtina važiuoti vien brangiais keltuvais 😀 Na ką, gyveni žmogau ir mokaisi.

Kitą savaitę mano laisvadienio planuose truputis Prancūzijos, bet aš jau nekantraudama laukiu, kada vėl pasitaikys proga kalnams. Gal kas nors į kompaniją? 😉

***