Apniukusių Alpių žavesys.

Na ir kas galėjo pagalvoti, kad balandžio pabaigoje, kai praktiškai jau gerą mėnesį mėgavausi tikru, šiltu ir žydinčiu pavasariu, teks pasidžiaugti, jog žieminių megztinių ir batų dar nespėjau nugrūsti kur nors aukštyn į nepasiekiamas lentynas? Į Šveicariją sugrįžo žiema. Ir ne šiaip sau žiema, o šalta, vėjuota ir apniukusi. Vakar ryte net plonu sluoksniu sniego kai kur pievos buvo nuklotos. Neįtikėtina! Aišku, tai ne priežastis sėdėti namie. Dar praeitą savaitę šnekėjau draugui, kad noriu kur nors į kalnus prie pavasarinių šniokščiančių upių ir krioklių, tai negi dabar imsi ir apsigalvosi vien todėl, kad oras ne koks? Oi ne. Jeigu anksčiau dar ir būčiau raukiusi nosį, kad oras prastas, kur mes čia eisim, tai dabar tokių minčių nekyla. Abu šiltai apsirengėme ir į lauką! 😉

Šiandienos kelionės kryptis man jau visą savaitę sukosi galvoje. Taip jau išėjo, kad praeitą savaitę du kartus traukiniu važiavau per Šveicariją Italijos link, tai vienos iš tų kelionių metu, besidairydama pro langus, pamačiau nuostabų kraštovaizdį, po kurį kaipmat užsimaniau kada nors pasivaikščioti. Išmaniųjų technologijų dėka tas mano noras pasirodė labai paprastai įgyvendinamas. Greitai važiuojant pro šalį spėjau išsitraukti telefoną, Google Maps’e pasižiūrėti, kur randamės, pasidaryti nuotrauką ir vuolia – šiandien tereikėjo tą vietą surasti. 😉

Ieškoti reikėjo ne taip jau ir toli, tiesą sakant. Pusvalandis vingiuojant Keturių kantonų ežero pakrante, tada dar truputį kelio autostrada, ir štai, prieš akis pradėjo kilti vis aukštesnės ir aukštesnės Alpės Uri kantone.

Dangaus skliautą dengė stori debesys, minkštai apklodami net kalnų viršūnes. Ten aukštai bolavo sniegas, o štai apačioje akis džiugino tokia šviežia, gaivi žaluma. Išsukus iš autostrados siauras keliukas vingiavo palei kalno šlaitą, pakeliui vis pralįsdamas pro kokį tunelį ar peršokdamas tarpeklį senu akmenuotu tiltu. Tuo tarpu tarp uolų šniokštė ūpokšniai, kažkur fone bliovė avys, o autentiškose kaimų sodybose vyšnios žiedais koketiškai mojavo išdavikui pavasariui. Gražu? Gražu! Kviečiu pasivaikščioti kartu 😉

Taip ši ūkanota diena ir prabėgo. Uri kantone, vaikštinėjant palei Reuss upę. Su nušalusiom nosim, tačiau plačiom šypsenom. Besigėrint gamta ir kalnais. Tebūnie apniukusiais, bet kaip visada nuostabiais. Jei sugalvosite čia kada atvykti, ieškokite žemėlapyje Wassen ir Gurtnellen kaimų. Aplinkui daug sužymėtų įvairių žygio takų, o jeigu domina kiti maršrutai Uri kantone, oficiali svetainė visai neblogai juos apibūdina. O šiaip tai nesėdėkite namie. Juk net ir apniukusi diena gali būti puiki diena! 😉

***

Darganą prisijaukinusi