Praeitą savaitę pas mane lankęsi draugai iš Lietuvos klausė, ar įmanoma priprasti prie šio grožio? Kaip mergina, tris metus iš eilės pražiemojusi Alpėse, atsakau, kad neįmanoma. Tikrai. Kiekvieną rytą, pabudusi ir pažvelgusi į kalnus, grožiuosi jais lyg matydama pirmą kartą gyvenime. Šiandien dieną pradėjau virš debesų. Keturiais keltuvais kylant beveik į 3 km aukštį, mėgavausi kiekviena akimirka. Žiemos sezonas greitai baigsis, o aš žinau, kad visus metus tas nostalgiškas kalnų peizažas stovės man prieš akis…Ech.
Geros dienos Jums linkinti-
Vaida 😉
Gaila kad nuotraukos tik blankus atspindys to grozio ir didybes… 🙂 Tik buves kalnuose kazkiek ivertins, susies su savo ispudziais ir atsiminimais, o nebuvusiam – nulis sansu!
Visiškai su tavimi sutinku! Mano telefoninės nuotraukos – tik blankus atspindys to grožio, supančio aplinkui… Bet tie, kurie nors kartą gyvenime savo akimis matę, buvę kalnų viršūnėse ir jautę tą gamtos didybę ir žmogaus menkumą, supras, ką turiu galvoju 😉