Pėsčiomis į Mourne kalnų viršūnes.

Ne taip jau dažnai Šiaurės Airijoje nutinka, kad termometro stulpelis pakyla virš 25 laipsnių. O kad jis nenusileistų visą savaitę, ir dangumi net nepraslinktų lietaus debesys, paprastai išvis nebūna! Cha, bet tiik ne šią savaitę. Visą praeitą savaitę čia taip karšta, kad net gaila, jog pasiėmiau su savimi tiek mažai vasarinių suknučių ir prieš palikdama namus iš lagamino ištraukiau įsidėtus kelerius šortus, taupydama svorį. Tikrai negalvojau, kad atskrisiu į pačią tikriausią ir šilčiausią vasarą 🙂 Bet kartais gamta elgiasi kitaip nei jai būdinga, kas šiuo atveju mane be galo džiugina 😉

Išnaudodami tokį nuostabų orą vieną rytą išsiruošėme su draugu į žygį. Užmojis ne toks jau menkas – užlipti į aukščiausią Šiaurės Airijos kalną. Čia stūgsantys kaledoniniai raukšliniai kalnai nėra aukšti, nesiekia net 1 kilometro, bet, kai pradedi į juos lipti nuo pat jūros pakrantės, vingiuojant takučiais aukštyn, o paskui žemyn, tai gali užtrukti gerą pusdienį.

Taigi vieną rytą, truputį traukiant draugą per dantį (kaip čia jis, slidinėjimo instruktoriumi dirbęs Kanadoje, Naujoje Zelandijoje ir Japonijoje, buvęs ant tiek daug aukštų kalnų visame pasaulyje, nėra buvęs ant aukščiausio Šiaurės Airijos kalno, esančio vos valanda kelio nuo namų), patraukėme į mažutę dienos išvyką.

Mourne kalnai – aštuonios viršūnės. Į pačią aukščiausią, Slieve Donard, esančią 850 metrų aukštyje pradedame kilti palikę automobilį jaukiame pajūrio miestelyje Newcastle. Iš pradžių keliukas vingiuoja per tankų lapuočių mišką, kur žemė išvagota storomis medžių šaknimis. Vėliau palei upę, į kurią vanduo iš aukštybių krenta slenksčiais ir kriokliais, vėliau, miško pakraščiu, kol galiausiai atsiduriame atviroje laukymėje. Aplinkui žydi laukų gėlės, varpelius po kaklais skambina avys, atsigręžus atgal mėlynuoja jūra, o takutis vingiuoja vis aukštyn ir aukštyn… Su trumpučiais stabtelėjimais, lengvais užkandžiais, vandens pertraukėlėmis pasiekėme akmeninę Mourne sieną. Ši pusantro metro aukščio siena, pastatyta XX amžiuje, tęsiasi 22 mylias kalnų viršūnėmis, atskirdama vakarinį ir pietinį kalnų šlaitą. Žiūrint į mini Kinų sieną, belieka tik įsivaizduoti, kiek pastangų kažkada apylinkių vyrams kainavo sutempti tuos akmenis ir pastatyti tokią lygią, taisyklingą, ilgą, aukštą sieną. Kelias minutes atsikvėpę lipame aukščiau. Paskutinė atkarpa – dar koks šimtas metrų gan stačiai į kalną skubant, kol neužtraukė peizažo pamažu atslenkantys debesys. Spėjom. Pačiame aukščiausiame Šiaurės Airijos taške viešpatavo vėjas ir ramybė. Dienos tikslas įvykdytas – į Mourne kalną įkopta. Kitas viršūnes pasilikome kitam kartui 😉

Kai daug keliauji, taip dažnai dairaisi į kuo tolimesnius tolius, ir nepastebi pačių gražiausių dalykų, visą gyvenimą stūgsančių visai čia pat. Taip jau yra. Geriausias dalykas tai ištaisyti – netingėti laisvomis popietėmis įsimesti į kuprinę lengvų užkandžių, vandens buteliuką ir patraukti apsižvalgyti aplinkui. Automobiliu, dviračiu ar tebūnie pėsčiomis. Galbūt visai čia pat yra tai, kur niekada nesi buvęs, o nuvykęs (-usi) su užsieniečiu draugu (-e) būtum ir pats labai maloniai nustebintas ne tik matydamas jo (-s) susižavėjusią šypseną, bet ir tuo, kas prieš akis 😉

Aktyvios naujos savaitės, mielieji!

Jūsų Vaida 😉