Šeštadienis ant dviračio.

Nuo to laiko, kai atvykau į Šiaurės Airiją, ant dviračio nebuvau atsisėdus. Vis primindavau David, kad, kai jis nedirbs, labai noriu kur nors važiuoti pasivažinėti, bet su jo beprotišku darbo grafiku tai atrodė kone neįmanoma misija. Nereikia nė sakyti, kaip vakar nudžiugau jį pamačiusi netikėtai grįžusį iš darbo anksčiau, stovintį laiptų apačioje ir besišypsantį:

-Let’s go bike riding? 😉

Žinoma! Susiruošti man tetruko vos keletą minučių: knygą į šoną ( kaip tik ruošiausi į šalia esantį parką pagulėti ant dekučio iškišus kojas saulei), sijoną kaip mat pakeitė šortai, platformines basutes – sportbačiai, į kuprinę įsimečiau fotoaparatą, užkandžių, ir aš jau pasiruošus 🙂

Iš pradžių prieš kelionę užsukome į Comber miestelį ( 15 km nutolusį nuo Belfasto) pas jo mamą pasiimti vieną dviratį, paskui pas tėtį pasiimti kitą, ten palikę automobilį persėdome ant dviračių transporto priemonių ir pajudėjome į pietvakarius, prie Strangford įlankos. Strangford Lough – didžiausia vidinė įlanka Britų salose, užimanti 150 km² teritoriją. Didžiulis vandens telkinys, nuo Airijos jūros atkirtas Ards sąsiauriu, dėl labai stiprių potvynių ir atoslogių nuolatos keičia savo išvaizdą. Vakare, vandeniui sugrįžus ant milžiniškų per dieną išsausėjusių žamės plotų, įlankoje atsiranda net 70 salų. Sakyčiau, visai nemažai. Kai kurios salos privatizuotos, jose stovi gyvenamieji namai, daugelis jų turi privažiavimą tiltais. Į vieną iš salų mes ir mynėme palengva 😉

Mahee sala, viena didžiausių įlankoje, ypatinga ne tik dėl čia plytinčių golfo laukų, bet ir dėl vienos archeologinės, valstybės saugomos vietos. Iškilęs ant kalvos viršūnės, nuo kurios atsiveria neblogas vaizdelis, kadaise Mahee stūgsojo Nendrum vienuolynas. Maža krikščionių bendruomenė čia glaudėsi V-X amžiuje. Būta bažnyčios, mokyklos, svečių namų, sodų, ganyklų ir maisto auginimo laukų. Šiandien išlikę tik bokšto likučiai ir įėjimas į šventovę, kurią mena pamatai. Šia istorine vieta rūpinasi valstybė ir turistų informacijos centro darbuotojai. Nepanašu, jog tai būtų labai gausiai turistų lankomas objektas, tačiau, pagal mano subjektyvią vertinimo sistemą, tai tobula vieta piknikui po dviračių žygio. 😉

Gerai jau, trumpas tas žygis buvo, gal tik kokie 6 kilometrai į vieną pusę, bet kalvom ir pakalnėm, vis stabtelint kokiai nuotraukai, man tai buvo šimtaprocentinis šeštadienio išgelbėjimas! Pramankštinti užsisėdėjusius kaulus, prajudinti raumenis, iškišti kojas saulei, atsukti šypseną pasauliui visada gera. Ir dar tokioje gražioje aplinkoje. Minant pėdalus ir vingiuojant siaurais keliukais niekaip negalėjau patikėti, kad tokia graži vasara gali būti Šiaurės Airijoje. Netikėjau, kad man čia teks džiaugtis giedro dangaus ir geltonuojančių javų kontrastais. Bet tenka. Ir džiaugiuosi.