Liepos 12-osios paradas Šiaurės Airijoje.

Visi Šiaurės Airijoje žino, kad liepos 11-12 dienomis čia bus kitaip. Žino, kad užsidarys daugelis parduotuvių ir restoranų, daug žmonių užrakins namus ir išvyks šiomis dienomis kur nors toliau, visi žino, kad Belfaste gali kilti nesantaikos audros, tik niekas nežino, ar jos išsiplės iki nepatenkintų airių protestų, ar iki riaušių su liepsnojančiais automobiliais. Per visą savaitę prieš tai Šiaurės Airijoje buvo sukrauta turbūt šimtai namo dydžio laužų. Į juos žmonės sutempė viską, ką turėjo: pradedant didžiulėmis krūvomis statybinių palečių, baigiant baldais, čiužiniais ar netgi padangomis. Akivaizdu, kad šis vienas seniausių Europoje religinių konkfliktų – ne tik istorinių vadovėlių tema, jis rusena žmonių širdyse ir šiandien. Kurį laiką man buvo nesuvokiama, kaip gali būti tiek neapykantos tarp katalikų ir protestantų bendruomenių, gyvenančių ir dirbančių tame pačiame mieste. Pasidomėjus apie priežastis giliau, tapo kiek aiškiau.

Šiaurės Airija į Didžiosios Britanijos sudėtį buvo įtraukta po 1690 metų liepos 12-osios mūšio, kai britai nugalėjo airius ir primetė jiems savo valdymą, kartu su sava kalba ir religija. Skirtingai negu likusioje Didžiosios Britanijos sudėtyje Šiaurės Airijoje kilo labai didelis tautinis pasipriešinimas, kuris buvo žiauriai nuslopintas. Belfastas iki šios yra susiskirstęs į kardinalias katalikų ir protestantų bendruomenes. Miestas tarsi sudalintas į rajonus, kuriuose plėvesuoja Karalystės arba Respublikos vėliavos ( p.s. aš pati gyvenu rajone, kuriame nėra jokių vėliavų, čia visi tolerantiški vieni kitiems). Konfliktas jaučiamas nuolat, tačiau liepos 12-tą jis ypač paaštrėją. Būtent liepos 12-tąją protestantai organizuoja iškilmingas masines eitynes per visą miestą, įskaitant katalikų rajonus, demostruodami savo pranašumą ir pasididžiavimą bei švęstami istorinę pergalę prieš airius. Nenuostabu, kad žmonėms, laikantiems save airiais, o ne britais, tai nepatinka. Būtent tuose rajonuose paprastai ir kyla riaušės. Kita miesto dalis švenčia valstybinę šventę ( Juk ir mes minime liepos 15-tą, Žalgirio mūšio metines, kai LDK nugalėjo kryžiuočius mūšyje prie Marienburgo). Tai labai dviprasmiška šventė, ir nepasakyčiau, kad man ji patiko… Na kaip gali patikti šventė, kurioje yra niekinama kita tauta? Kai deginamos vėliavos? Ir kai tai išaukia tiek smurto prieš eitynių dalyvius? Bet taip atrodo man, lietuvei pašalietei, stebinčiai viską tik iš šono. Tuo tarpu tūkstančiams britų gyventojų – tai puikus renginys, kone masinis piknikas gatvėse. Tūkstančiams eitynių dalyvių – tai šeimos ir garbės reikalas. Šiais metais padare dalyvavo apie 25 tūkstančiai žmonių, dar bene tiek pat išsirikiavo palaikymui gatvėse.