– Bet 24 valandos tai labai mažai… Aš visiškai tave suprasiu, jei atšauksi savo skrydžius. Esi tikras, kad verta tiek keliauti dėl vienos dienos su manim? Gal kitą kartą turėsi daugiau laiko?
– Jokiu būdu! Būsiu Insbruko traukinių stotyje sekmadienį, 9 val ryto. Laukiu nesulaukiu.
Jo požiūris į atstumą – viena iš savybių, kodėl jis man patinka. Juk čia tik Europa, buvę nebuvę tie keli tūkstančiai kilometrų, kai lėktuvai visur skraido.
Taigi ankstus sekmadienio rytas, vos praplėšdama akis ir karts nuo karto nusižiovaudama, su kvapnios kavos puodeliu rankoje žingsniuoju per St.Antoną link traukinių stoties. Jei jau dėl manęs netingi atskristi skersai per Europą, vadinasi ir aš tikrai nepatingėsiu valandą praleisti traukinyje. O beto, man jau laikas nors trumpam kiek pakeisti aplinką. Ir Insbrukas, manau, – tam puiki vieta.
Sparčiu žingsniu pasiekus traukinių stotį kiek nusiviliu, kad bilietų kasa dar nedirba. Ieškoti automato laiko nėra, nes traukinys už 3 minučių ir, kaip žinia, vėluojančių nelaukia. Kągi, greitai šoku vidun, svarstydama, kiek man kainuos kelionė, jei traukiny bilieto nusipirkti nepavyks ( įkyriai lenda mintys, kad galiu gauti baudą arba gali pasiūlyti susimokėti už visą maršrutą nuo Ciuricho iki Vienos, nes neįrodysiu, kurioje stotelėje įlipau). Tiesa, šito neišsiaiškinau, nes su kontrolieriumi, tikrinančiu bilietus, netyčia prasilenkiau, kai nuėjau į tualetą, ir Insbruką pasiekiau važiuodama zuikiu. Nesididžiuoju savimi, bet taip jau išėjo 🙂
Atvažiavus į Insbruką labai nustebino tirštas rūkas virš miesto, kai visą kelią švietė saulė ir danguje nebuvo nė debesėlio. Eidama link sutartos susitikimo vietos pasitikrinu telefoną, o ten… Ten žinutė nuo draugo, kad lėktuvas, turėjęs jį prieš pusvalandį atskraidinti į Insbruką per rūką nesugebėjo nutūpti ( visiškai nesimatė žemės) ir nuskraidino jį į Miuncheną…. Nu šaunu, turim vos parą, o jį dar po Europą oro aplinkeliais skraidina.
Na ką, ankstus rytas, aš Insbruke viena, panašu, kad teks kažkur įlįsti arbatos puodeliui, kol išsiaiškinsiu, ar pamatysiu jį Austrijoje, ar taip ir nepavyks. Mano Lonely Planet knyga rekomenduoja Munding kavinę, kurioje turėčiau rasti galybę skanių pyragėlių ir šviežiai maltos kavos. Patikrinu – nemeluoja 😉
Kol mėgavausi skaniais užkandžiais ( saikingai, nes žinojau, kad laukia puikūs pusryčiai), rūkas išsiskaidė ir lėktuvai vėl pradėjo tūpti Insbruko oro uoste. Laukdama jo, turėjau nemažai laiko pasivaikčioti po senamiestį. Žinot, gražus tai miestas. Buvau čia pernai, prieš Kalėdas, kai visame centre šurmuliavo Kalėdų mugė ir ore tvyrojo karšto vyno, cinamono bei keptų kaštonų aromatas, tai dabar, pavasarį, jautėsi kiek kita atmosfera. Lauko terasos pilnos miestiečių, besimėgaujančių saulės spinduliais, skverai pilni paauglių su riedlentėmis ir riedučiais, siauros gatvelės, užpildytos šmirinėjančiais turistais, miestą darė tokį gyvą ir tarsi pabudusį iš žiemos miego. Mmm, pavasaris… Myliu pavasarį 😉
Kai pagaliau traukinių stotyje vėl pamačiau jo šypseną, buvo jau beveik pietūs. Labai ilgai nesiglėbesčiavę patraukėme ieškoti pusryčių. Grįžtant vėl į senamiestį puikiai žinojau, kur einame – ten, kur mano viršininkė rekomendavo kaip geriausią vietą Insbruke pusryčiams. Užkilę į Penz viešbučio stogo terasą, kur visas Insbrukas buvo po kojomis, vos žengus pro duris pamačiau, kad tai tikrai puiki vieta. Tokioj dar turbūt buvau nepusryčiavusi 🙂 Maisto pasirinkimas nerealus: pradedant kiaušiniene su įvairiausiais padažais, ingridientų sumuštiniams pasirinkimu, sūrių bufetu, egzotiškais vaisiais nuklotais stalais, jogurtais, šviežiais spaustomis sultimis, desertais, puikia kava, šampano taure… Gaila, kad turėjome tiek nedaug laiko, ten visą rytą būtų galima praleisti, nes kartą susimokėjus fiksuotą kainą gali valgyti ką nori ir kiek nori 🙂 Pusryčiaujant terasoje ant stogo, saulei maloniai šviečiant į veidą, smagiai plepant ir juokiantis žinojau, kad tai vienas geriausių rytų per visą mano buvimo laikotarpį Austrijoje. Vienas iš tų, kurių taip greitai neužmiršiu.
Et, visiškas pavasaris pas mane gyvenime. Gal ir gerai, seniai buvo laikas 🙂
Dar labiau įsimylėjusi gyvenimą
pavasarinė Vaida 😉
Kažkur puodukas iš pirmos nuotraukos matytas 🙂
O šiaip tai erziniesi su gražiais vaizdais, kvapniais desertais ir šiltais pavasariškais jausmais… 🙂
Šitas puodelis netyčia pas mane atkeliavo… Parvešiu už kokio mėnesio 😉
Erzinti nenoriu, tenoriu pasidalinti savo mažais džiaugsmais 😉