Vis daugiau saulės, vis daugiau šypsenų, vis daugiau džiugesio aplinkinių veiduose galima pamatyti.
Šiandien ryte besileisdama paskutiniaja, jau kiek pažliugusia trasa į slėnį, pirmą kartą šiais metais miške išgirdau paukščių čiulbesį. Stabtelėjau, apsidairiau… Ogi tikrai – pavasaris jau čia 😉 Ant kalno jis jaučiasi pažiūrėjus į barus: žmonės ne slidinėjimu, o gėrimais saulės atokaitoje mėgaujasi. Smagu gi 😉 Mielai ir aš būčiau prisijungusi, jei nereikėtų po pietų darbą.
St.Anton miestelyje labai sparčiai nyksta paskutinieji sniego likučiai, užleisdami garbingą vietą pavasario atributams: snieguolėms, našlaitėms, narcizams… Ech, mėgstu pavasarį, kai nebereikia šiltų rūbų, kai viskas bunda iš žiemos miego, kai atsiranda didžiulis noras imtis visų darbų, kai galvoje sukasi šimtai smagių idėjų, kai kambarys prisipildo pamerktų narcizų kvapu ir šviežio oro gaiva pro pravirą langą. Pavasarį jaučiu, kad gyvenu. Ir gyvenu gerai 🙂
Pavasarinio džiugesio pilna-
Jūsų Vaida 😉
O pas mus žiema sugrįžo, vis pasninga, naktimis iki -20 pranašauja, dienomis irgi minusinė temperatūra. Galvojam, gal reikėtų slidinėt į Szelment’ą palėkt 🙂
labai graži paskutinė nuotrauka! tokia jau tikrai pavasariška 🙂
Eilinį kartą tau pavydžiu. Jei tau ir ilgu ten, vis tiek džiaukis kiekviena akimirka 🙂