Vėl kelyje.

Paprastai visos naktys prieš keliones būna labai trumpos. Ši – ne išimtis. Atrodo, žadintuvas pradėjo pypsėti vos užmerkus akis. Žvilgt į laikrodį – 4:30 ryto. Mmmm, čia taip šilta, gera, jauku… Tingiai pasiražau, visai nenoriu kišti nosies į tą tamsią pūgą… Reikia.

Pakeliui į oro uostą iš radijo imtuvo sklinda džiugios kalėdinės dainos. Dar anksti, rytinis Vilnius beveik tuščias, o aš važiuoju ir pro dalinai apšalusį langą įsmeigiu mieguistą žvilgsnį į lemputėmis išpuoštą miestą ir jo žiburius, skęstančius sniego sūkuriuose. Keistai jaučiuosi. Paprastai lietuviai grįžta šventėms namo, o aš atvirkščiai – prieš pat Kalėdas išvykstu visai žiemai.

Oro uostą pasiekiu laiku. Neįtikėtina, netgi su bagažu problemų neturiu. ( Paprastai prisikraunu į lagaminą viršsvorio ir paskutinėm minutėm stresuoju, bandydama kažko atsikratyti). Šį kartą patenkinta savimi einu ieškoti reikiamų vartų.

Kadangi į Vokietiją skrendu lenkų avialinijomis su persėdimu Varšuvoje, nė truputėlio nenustembu prie vartų radusi laukiantį lenkiškai kalbančių žmonių būrį. Sėdi 10 vyrų su iš tolo trenkiančiu kvapeliu, geria alų ( kas geria alų 6 valandą ryto?), garsiai žvengia, dar garsiau keikiasi ir visi gašliais, girtais žvilgsniais akivaizdžiai nužiūrinėja. ( Pradedu viltis, kad lėktuve jie sėdės kiek įmanoma toliau nuo manęs). Greitai susirenku šmutkes ir einu ieškoti ramesnio kampo.

Žiūriu, šypsosi vaikinas.

– Labas rytas, galiu čia prisėsti?

– Pardon?

– Can I sit down here?

– Sure.

Na štai, aš jau oro uoste, plepu su kažkokiu vaikinu iš Kazachstano, labai daug keliaujančiu po pasaulį, dalinuosi įspūdžiais iš Balio, klausausi pasakojimų apie Dubajų, ir pagaliau ateina jausmas, kad dar viena mano kelionė prasideda labai labai greitai…

Įlipusi į lėktuvą pro iliuminatorių stebiu, kaip oro uosto darbuotojai atkasa užpustytus lėktuvo ratus. Džiaugiausi, kad pakilome ( kitu atveju būtų labai susijaukusi visa mano sudėtinga kelionė iki Austrijos), nors tuo pačiu buvo kiek nejauku skristi tokiu oru. Labai jau neramus skrydis šį kartą pasitaikė, gerai, jog trumpas. Seniai buvau taip smarkiai purtomame lėktuve. Beje, LOT – visai normalios avialinijos, pasirodo. Per tą valandą ore net drebančiame lėktuve stiuardesės spėjo arbatos, sausainiukų ir vandens padalinti 🙂

Varšuvoj laukimas nebuvo toks kankinančiai ilgas kaip įsivaizdavau. Šešias valandas nemokamo interneto dėka prastūmiau visai pusėtinai: kavos puodelis, arbatos puodelis, pusryčiai, pokalbis per Skype su Raimonda ir, žiūrėk, jau beveik laikas eiti link vartų. O ten…Atidėtas mano skrydis. Ne tik Lietuvoje oras prastas šiandien :/ Laimei, skrydį nukėlė tik pusvalandžiui, o laiko susirasti Miunchene traukinį turėjau daugiau, tai nieko blogo nuo to kaip ir neatsitiko.

Atvykus į Miuncheną vos nepražiopsojau savo lagamino ( du lėktuvai iš Varšuvos tuo pačiu metu atskrido, ne ten bagažo laukiau. ), papuoliau į Kalėdų mugę ( prisiminiau pernai ir užpernai lankytas 🙂 ), o paskui supanikavau, kad mano bilietas negaliojantis, nes parodžius jį kažkokiai moteriškei ir paklausus, ar galiu bet kuriuo metro į stotį važiuoti, ar turiu laukti būtent to, kurio laikas įrašytas, sulaukiau tokios reakcijos, kad pasigailėjau paklaususi. O gal aš jos nesupratau iki galo. Arba ji mano klausimo nesuprato. Nesvarbu.

Kitas pasimetimas laukė vienoje iš Miuncheno traukinių stočių. Išlipau iš metro ir patraukiau ieškoti traukinio į Austriją, į Insbruką. O ta stotis tokia didelė, matau daugybę metro krypčių, miesto traukinių krypčių, o tarptautinių, man reikalingų, traukinių ir nesimato… Einu į vieną pusę, einu į kitą, ieškau ženklų, dar dairausi informacijos centro, kad pasireiraučiau dėl to bilieto, laiko turiu visai mažai, į kurią pusę eiti nežinau… Turbūt tokia pasimetusi vargšelė išplėstom kiškio akim atrodžiau su didele kuprine ant pečių, dideliu lagaminu vienoje rankoje, rankine ant jo, mineralinio buteliu po pažastim ir popieriaus lapeliu kitoje rankoje.

– Do you need help?

-Do I look lost? 🙂 Yes, please, I think I need help…

Išdygo priešais mane vyriškis su dviem mažais vaikais, nešinas dviem kuprinytėmis ir geranoriškai besišypsantis. Apžiūrėjo bilietą, palydėjo iki traukinio, palinkėjo sėkmės, aš padėkojau ir atsisveikinau. Traukinį šiaip ne taip radau, tik neišsiaiškinau dėl bilieto. Kažin, jei važiuoji zuikiu ir tave pagauna, baudos didelės? Oi, keliaujant dviese tokių nesąmonių nenutiktų…

Austrijoje Insbruką pažinau labai lengvai. Išlipusi traukinių stoty pasijutau besanti puikiai žinomoje vietoje, tad tiesiu taikymu patraukiau į informacijos centrą. Jame mane nuramino, jog viskas gerai su tuo mano bilietu, be reikalo čia važiuoju įsitempusi pastarąsias kelias valandas. Kol laukiu paskutinio traukinio ( beliko į jį nepavėluoti ir reikiamoj stotelėj išlipt), galvoje sukasi mintys, kad aš kątik čia buvau… O praėjo visi metai.

Taigi aš ir vėl esu svetur. Vėl keliems mėnesiams pakeičiau aplinką ir persikrausčiau į Austriją. Esu juk minėjusi, kad grįšiu žiemai į Alpes, ar ne? 😉 Ką aš čia veiksiu? Dirbsiu (reikia gi atsigauti finansiškai po visų savo kelionių), mokysiuosi vokiečių kalbos (pažadėjau sau, kad po šios žiemos kalbėsiu vokiški laisvai) ir, žinoma, slidinėsiu 🙂 Pastarosios dalies laukiu labiausiai 😀

Brūkštelsiu kartais kokią žiemos pasaką ( arba ne pasaką), kad visiškai manęs neužmirštumėte 😉 O jei patys užsuksite į St.Anton am Arlberg, prašome neaplenkti ir Cafe Hannes Schneider miestelio centre. Galiu užtikrinti, kad ten rasite patį skaniausią Apfelstrudel’į visame St.Anton’e 😉

Linkėjimus jau iš Austrijos siunčianti-

Vaida 😉